Išlaisvinta iš lagerio, moteris buvo aptekusi votimis, sirgo šiltine, jai grėsė kojos gangrena. Interviu E. Klabinaitė-Grobman papasakojo apie žydų gyvenimą Kaune iki karo, Štuthofo baisumus ir tai, kaip išlaisvinta dar ilgai sapnuose regėdavo vokiečius.
E. Klabinaitė-Grobman gimė Kaune 1920 m. lapkritį pasiturinčioje žydų šeimoje, kuri gyveno nuosavame name Vaisių gatvėje. Estera turėjo du brolius, namuose kartu gyveno trys kartos: seneliai, tėvai ir vaikai. Senelis dažnai sakydavo esantis Geltonasis malūnininkas, nes jo plaukai buvo šviesūs ir jis turėjo savo malūną.
Vietovės, kurioje stovėjo malūnas, pavadinimas – Klabiniai, todėl šeimos vyrų pavardė – Klabinas. Pasak Esteros, ši vieta buvo netoli Širvintų. Estera save vadina kauniete, jos tėvas ir mama Kaune turėjo nemažą kepyklą. Šviežia duona rytais būdavo išvežiojama arkliais dengtuose vežimuose.
Duoną kepdavo skanią, todėl verslas plėtėsi, ją veždavo į kelias miesto parduotuves. Estera prisimena senelę, kuri buvo rabino duktė ir labai dailiai rašė. Šito anūkė negali pamiršti, nes pati nesugebėjo senelei prilygti. Tėvas pagal šeimos tradiciją taip pat turėjo būti rabinas. Jis tam buvo ruošiamas, tačiau vaiku būdamas po stalu skaitydavo pasaulietines knygas ir pats lavinosi. Estera meilę knygų skaitymui paveldėjo iš tėvo. Ji iki šiol skaito keturiomis kalbomis: jidiš, rusų, lietuvių, vokiečių.
Mes gyvenome Kaune prie Saulės namų, o žydų gimnazija buvo prie Aleksoto tilto – labai toli. Į namus ateidavo mokytoja, ji mokė visus tris vaikus. Kaimynai padarė pagal tėvų užsakymą bričką, su ja mus veždavo į mokyklą, o apie 3 val. atvažiuodavo paimti. Valstybinė lietuviška mokykla žydams nebuvo prieinama, priimdavo tik kelis, todėl vaikai lankė žydų gimnaziją, už kurią reikėdavo mokėti. Man buvo 12 metų, kai sunkiai susirgau, prireikė operacijos. Prie universiteto esančioje ligoninėje mane operavo, visus metus negalėjau mokytis. Kai pasveikau, Kaune atidarė žydų-lietuvių gimnaziją, ten viskas buvo dėstoma lietuvių kalba, ją baigiau 1938 m. Žydai neturėjo daug reikalų su lietuviais. Antisemitizmo nejautėm, bet kartais pratrūkdavo...
Tėvai nuomojo kambarius inteligentiškai lietuvių šeimai: vyras – žemės ūkio banko buhalteris, su jo dukra Laimute gražiai draugavome, kol ji nei iš šio, nei iš to pasakė: „Jūs, žydai, naudojat kraują...“. Draugystė baigėsi.
Gimnazijoje nejautėme antisemitizmo, nes visi buvome žydai. O kai aš įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti chemijos, tada jau pajutau, kas yra toji neapykanta. Auditorijoje susirinkdavo įvairių specialybių studentai. Buvo tokių, kuriems nepatiko, kodėl žydai sėdi pirmose eilėse, sakė, kad žydų vieta tik kampe. O žydų buvo gal tik 10 procentų. Prisimenu, mes, žydai, susirinkome slapta valgykloje pasitarti, kaip elgtis – persėsti, ar ne? Studentų tarpe turėjome kelis vyrus po kariuomenės, susitarėme, kad tie vyrai ateis ryte anksčiau ir užims auditorijoje tas pačias įprastas vietas. Lietuviai pamatė vyrus, nedrįso nieko daryti, bet tai buvo iki karo. Prisimenu lietuvius dėstytojus, kurie nepraleisdavo progos pasityčioti iš žydų. Neminėsiu pavardžių, kai kurie jų po karo, sovietiniais laikais tapo garsiais mokslininkais.
Pagalbos ranką ištiesė lietuvis
Pasak Esteros, prasidėjus II Pasauliniam karui, baltaraiščiai bėginėjo po Kauną klausinėdami, „kur čia žydai, kur čia žydai“? Klabinų name gyveno lietuvis, kuris šią šeimą saugojo iki geto sukūrimo. Į parduotuvę eiti buvo pavojinga, nes atvažiuodavo baltaraiščiai ir visus eilėje stovėjusius žydus surinkdavo ir veždavo į fortą, kur nužudydavo.
Vieną ankstų rytą pasibeldė kaimynas lietuvis. Jis atnešė Klabinų šeimai medaus ir žuvies. Tėvas jau nebekepė duonos – kepyklą nacionalizavo sovietai, bet tėvą ten paliko dirbti. Karui prasidėjus, šeima pačią pirmą dieną bandė bėgti į rytus, tačiau Ukmergės plente pamatė vokiečius, jie bėglius apšaudė, teko grįžti. Senelis pasiliko Kaune, jį saugojo gerasis kaimynas lietuvis.
Visi buvę mūsų kepyklos darbininkai labai gerai su mumis elgėsi, nes ir mes jų neskriaudėme. Grįžom sekmadienį, baltaraiščiams buvo nedarbo diena, nes jie kiekvieną dieną suiminėdavo žydus ir veždavo į 7-tą fortą. Prisimenu, turėjau eiti pas siuvėją į Ožeškienės g. pasiimti suknelės, o ten pamačiau laikraštį, kuriame rašė, kad žydai neturi teisės šaligatviais vaikščioti. Nežinojau, ar jau įstatymas veikia, ar dar ne ir kaip man grįžti namo? Pažiūrėjau pro langą, pamačiau, kad vienas žydas eina šaligatviu ir įsidrąsinau. Parėjau namo, bet daugiau nebeišėjau. Mes pasikeitėme butą, persikėlėme į Vilijampolę. Kauno geto dar nebuvo. Kai jį įsteigė Vilijampolės rajono dviejų kvadratinių metrų dalyje su 350 namų, vietos trūko, žmonės gyveno susispaudę.
Įsteigus getą, vokiečiai paskelbė įsakymą visoms šeimoms rinktis į aikštę Vilijampolėje, o savo namų duris palikti atidarytas. Mus varė kasti žemės prie Aleksoto oro uosto. Darbas sunkus, iki jo eiti reikėjo 6 km ir atgal tiek pat. Gete buvo sukurta žydų Seniūnų taryba, kuriai vadovavo daktaras E. Elkesas. Naciai varė į darbus įvairiose vietose. Moterys dirbo ligoninėse valytojomis, tvarkė krūvas drabužių. Drabužių turėjom mainymui su lietuviais į juodus rupius miltus. Nors kaina nebuvo tikra, bet reikėjo maisto. Lietuvis krautuvininkas mums atvežė maišą žirnių, 3 kg sviesto, nes lašinių mes nevalgėm – buvome pratę košerinį maistą valgyti. Mano mama buvo labai protinga moteris. Ji mus mokė nepavyduliauti, padėti – mes visuomet kitiems padėdavom ir aš pati iš kitų sulaukdavau pagalbos. Aš supratau, kad būna įvairūs žmonės. Jei žmonės tvarkingi, jie ir gete liko tvarkingi, jie nevogė duonos gabaliuko iš kito. Lageryje inteligentiški žmonės stengėsi laikytis drauge.
Iš geto – į Aleksoto darbo stovyklą
Šeima daugiau nebandė bėgti: kaip ir dauguma žydų, nusprendė, kad nėra kur ir pas ką. Pirmaisiais mėnesiais visoje Lietuvoje vyko masinės tūkstančių žydų žudynės. Estera matė, kaip rinko žmones ,,Didžiajai“ akcijai. Didžiausia Kauno geto gyventojų naikinimo akcija buvo įvykdyta 1941 m. spalio 29 d. „Didžiosios“ akcijos metu IX forte buvo nužudyta 10 tūkstančių žmonių, tarp jų – 4273 vaikai.
Tą dieną sėdėjau su tėvu, mama, senele ir broliu. Įsakymas skelbė, kad reikia visiems išeiti, palikti raštelį ant durų, jei kambaryje yra ligonis. Visi turėjo 6 val. ryto susirinkti, lietuviai kareiviai jų laukė, kad paskirstytų į kairę arba dešinę pusę. Kareiviai lietuviškom uniformom, atsidūrusius kairėje pusėje, apsupo ir nukreipė į kitą geto teritoriją, kur buvo tuščia ir švaru. Žmonės manė, kad bus gerai, galės ten gyventi, pradėjo rinktis vietas. O aš su mama ir broliu buvau nukreipta į dešinę, kur mus pasitiko žydai policininkai. Jie sakė: ,,Gerai, gerai“. Visus, patekusius į dešinę pusę, surašė ir leido eiti į savo gyvenamąją vietą. Kai atėjom, pamatėm, kad senelės nebėra, ją išnešė suvynioję į antklodę, visi daiktai liko savo vietoje. Mes nežinojom, kur ji; po kurio laiko atėjo pažįstamas policininkas ir pasakė, kad ji aikštėje mirė. Ten mirė 14 žmonių, kurie neišlaikė... Juos visus palaidojo vienoje duobėje, kitoje gatvės pusėje buvusiose žydų kapinėse. Kitus išvežė į IX fortą ir ten žudė.
1943 m. E. Klabinaitė su kitais pajėgiais dirbti iš Kauno geto išvežta į Aleksoto darbo stovyklą, gyveno buvusiose kareivinėse. Trijų aukštų pastate vyrai gyveno pirmame aukšte, moterys – trečiame, kambariuose buvo trijų aukštų gultai. Iš ten juos vežė į Vokietiją. Kalinius saugojęs labai žiaurus vokietis skubėjo visus išvežti į Štuthofą sakydamas, kad pirmieji gaus geresnę vietą įsikurti. 1944 m. liepą traukiniais žydai išgabenti į koncentracijos stovyklas Vokietijoje: vyrai – į Dachau, moterys – į Štuthofą.
Žiemą – su basutėmis ir be kelnaičių
Kai atvažiavom, išlipom iš vagonų, pamatėm vokiečius su juoda (SS) uniforma. Lietuvoj tokių nebuvau mačiusi. Liepė mums išsirikiuoti. Prie lagerio, kiek pamenu, buvo užrašas „Wald Lager“ (Miško stovykla). Nuvedė visus, pradžioje aš buvau su tėvais ir broliu. Ten radom gyvenančias kalines lenkes, kurios mums sakė: ,,Oi gerai, dabar nežudo“. Matėm didelę krūvą vaikiškų batukų. Ten man nukirpo plaukus.
Mes visi pro stovėjusius vokiečius buvom nuvesti į prausyklą. Visus drabužius liepė nusivilkti, o nusiprausus davė prastus ilgus marškinius ir ilgą chalatą. Mūsų drabužius ir avalynę atėmė. Vietoj batų kam davė klumpes, kam – kaip pasisekė. Apie dujų kameras mes nieko nežinojome. Gyvenamieji namai Štuthofe buvo su koridoriumi ir dviem kambariais. Didžiajame kambaryje – trijų aukštų gultai 400-ams žmonių. Ryte duodavo gabalą duonos, sriubos gaudavome lauke.
Buvo vienas žiaurus vokietis Maksas, kuris, jei eidavome labai greitai ar labai lėtai, mušdavo ranka.
Štuthofo lageryje turėjome vandens ir tualetą. Kartą man buvo blogai, netekau sąmonės, kai atsimerkiau, Maksas mane laikė už rankos. Nuo to laiko mes iš ryto turėdavom išsirikiuoti ir stovėti, neduok Die, sėsti. Tik stovėti. Liepos mėnuo, karšta, daugelis be plaukų, o laukti viršininko tekdavo valandą. Jis ateidavo su šunimi. Aš jaučiu, kad negaliu stovėti, priėjo Maksas, bet nieko nepasakė. Išbuvom su mama mėnesį, po to mus atskyrė, likau su broliene. Mums išdavė normalesnius drabužius ir išvežė kasti prieštankinių griovių. Mama pasiliko lageryje, ją nužudė. Brolis su tėvu buvo nuvežti į Dachau, kur juos nužudė. Likau viena, po karo suradau brolį, jis tarnavo 16-oje divizijoje.
Estera gavo vasarines basutes, bet jau buvo žiema, ji neturėjo nei kojinių, nei kelnaičių: tik seną vasarinę suknelę ir paltą. Šitaip apsirengusią smulkutę merginą varydavo į darbus. Vieną dieną, eidama basa per sniegą, ji galvojo: „Jau viskas, daugiau nebeištversiu“. Atėjo į lagerį, o ten dalina batus, bet be raištelių, dydis – 43. Eina, batai smukčioja, aplimpa sniegu, sustoti negalima, pradėjo pūliuoti kojos. Eiti reikėdavo daug kilometrų.
Kartą, kai mus varė į darbus, matėm, kad iš kito lagerio važiavo vežimas, jame sėdėjo nusilpusios, paeiti negalinčios moterys. Ir mes prašėme, kad mus paimtų į vežimą. Į jį atsisėdo gražios moterys, nes gražesnes palepindavo. Jos ir darbus lengvesnius gaudavo. Važiuoti vežimu buvo daug norinčių. Sykį pamačiau, kad vakare vežimas atvažiavo tuščias – moteris pakeliui išsodino ir sušaudė. Kai viena moteris susilaužė koją, ją įsodino į vežimą ir sušaudė, nors daug kas prašė, kad nešaudytų. Vokiečiai pažadėjo, bet…
Sausio mėnesį vokiečiai pradėjo varyti iš lagerio, kad kaliniai nepatektų pas sovietus. Karas ėjo į pabaigą. Koja pūliavo, sveikata silpo, bet ji dar paėjo. Du vokiečiai ėjo paskui moteris, kas negalėjo paeiti – nušaudavo. Estera buvo visai išsekusi.
Pūliavo pirštai, apėjo votimis
Mus suvarė į sandėlį, nes toliau jau visur buvo rusai, o sandėly – vien utėlės. Darbuose gyvenom palapinėse, vienoje sutilpdavom 6-iese. Kaip žmonės ištvėrė? Mano pirštai pūliavo nuo šalčio, votys išlindo. Maisto atveždavo tiek, kad visiems jo neužtekdavo. Kovo 10 d. rytą prisimenu gerai. Nė vieno sargybinio nesimatė, bet mes bijojome išeiti, manydamos, kad tada sušaudys. Sėdėjome be maisto. Viena išbėgo ir po kurio laiko atvedė raudonarmietį. Po išvadavimo gulėjau ligoninėje. Kai patekome į ligoninę, visi sirgome šiltine. Parodžiau savo koją – sakė, gangrena galėjo būti, gydė mane ilgai ir išgydė.
Išėjusi iš ligoninės ji norėjo grįžti namo, bet privalėjo važiuoti į Lenkijos miestą Torunę, kad gautų kokius nors dokumentus. Jų laukė pusę metų, gyveno Torunėje sovietų įkurtoje stovykloje, kur buvo daug žydų, ukrainiečių. Reikėjo dalyvauti tardyme, aiškinti, kas ji, iš kur. Buvo visokių tardytojų, bet Estera Klabinaitė pateko pas padorų žmogų – jam buvo pačiam įdomu, kas ji? Geto kaliniai manė, kad pasakys esantys geto žydai ir to pakaks, o sovietai pusę metų tikrino, ar jie ne išdavikai. Gaudavo duonos pusryčiams, pietums sriubos – vandens su džiovinta bulve.
Vieną naktį visus pažadino šūviai, po to žmonėms pranešė, kad jau karas baigėsi – pergalė. Atėjo du rusų karininkai ir patarė kalinėms eiti 80 km į stotį ir iš ten sėsti į traukinį. Išsekusios moterys atsisakė, iš jų ėmė juoktis ir tyčiotis. Po kurio laiko jos prie stovyklos sulaukė vagonų. Kelionei negavo nė kąsnio. Važiavo į Lietuvą, bet jas išleido prie Lietuvos sienos. Estera pati pasiekė Vilnių, ten susirado tetą, sužinojo apie brolį, apie sužadėtinį, kuris per karą kovojo fronte 16-oje divizijoje kartu su jos broliu.
Kas tris mėnesius Vilniaus saugumas mane tikrino, nes paso rusai nedavė: patarė ištekėti ir tuomet susitvarkyti dokumentus. Buvau vos gyva, dirbti negalėjau. Gyvenau kartu su broliu ir jo žmona. Jie dirbo, o aš tvarkiausi namuose. Tų pačių metų gruodį ištekėjau už sužadėtinio Kolevo Grobmano – frontininko, kovojusio lietuviškoje 16-oje divizijoje. Gyvenome visi mediniame name Krokuvos gatvėje: vanduo šuliny, pečių anglimi kūrenome. Naktimis kankino baisūs sapnai. Daug metų pašokdavau per miegus nuo išgąsčio, vis sapnuose matydavau vokiečius. Sunku net apsakyti.
Estera su K. Grobmanu susilaukė sūnaus ir dukros. Vyras dirbo Hidrogeologijos ekspedicijoje, čia jis buvo vienintelis žydas tarp lietuvių. Šeima ilgai laukė, kol paskirs butą, bet galiausiai sulaukė 2 kambarių šilto patogaus buto. Gyvendami Vilniuje, užaugino vaikus ir anūkus.
1991 m. abu su vyru ir dukra išvyko gyventi į Izraelį. Estera su Kolevu Grobmanu gavo Gerosios Valios fondo simbolines išmokas, nes yra išgyvenę Holokaustą. Prieš porą metų Estera palaidojo vyrą, su kuriuo išgyveno 70 metų. Iki šiol ji tvarkydavosi namie be pagalbininkų, virdavo pietus, skalbė. Ją nuolat lanko sūnus Aronas, prižiūri socialinė darbuotoja. Kaip ir jaunystėje, moteris labai mėgsta skaityti knygas.
Šiuo metu visame pasaulyje vyksta akcija #WeRemember, skirta pagerbti Holokausto aukoms ir platinti žiniai, kad tai negali pasikartoti. Nė vienai tautai, rasei ar socialinei žmonių grupei.
Nuo sausio 8 iki 27 d. (Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos) visi kviečiami nusifotografuoti su užrašu We remember arba Mes prisimename ir dalytis savo nuotrauka socialiniuose tinkluose naudojant grotažymę #WeRemember.
Praėjusiais metais ši jautri akcija pasiekė net 25 milijonus žmonių, o 1 milijonas joje dalyvavo aktyviai – dalydamiesi nuotraukomis.
