Tokias tendencijas įžvelgia istorikas Saulius Grybkauskas, į sovietinį režimą bei jo veiklą siūlantis žvelgti kaip į sudėtingą problemą, nesutelpančią vien į išdavystės temą. Kartu jis kelia klausimą, kad vienų asmenų bendradarbiavimą su KGB bandoma nutylėti, tuo metu daugiau gyvenime pasiekusių – labiau pabrėžti.
Praėjusį šeštadienį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) baigė viešinti agentų archyvinių asmens bylų registracijos žurnalą. Iš jo paaiškėjo, kad nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai aktorius D. Banionis ir dirigentas S. Sondeckis sovietų okupacijos metais buvo užverbuoti dirbti KGB agentais. Sąraše minimas ir kardinolas Vincentas Sladkevičius, kuris po metų iš sąrašo išbrauktas ir ištremtas į atokią provinciją.
„Dėl buvimo sąrašuose – reikėtų atskirai žiūrėti į kiekvieną atvejį, kiekvieną kontekstą, aplinkybes. Yra pasakojimų, kaip žmonės buvo verbuojami, kaip pasisakydavo, kitiems duodavo suprasti, kad yra užverbuoti, tačiau nieko neišduodavo, arba teikdavo antrarūšę informaciją“, – DELFI aiškino Lietuvos istorijos instituto 20 a. istorijos skyriaus vedėjas S. Grybkauskas.
Kita vertus, sako jis, ir KGB agentūros skirtingos – štai penkto skyriaus agentūra dirbo su kultūros, švietimo, mokslo darbuotojais, užsiėmė ideologine kontržvalgyba. Kitas dalykas, pavyzdžiui, pramonėje. „Įsivaizduokite, vykstant šaltajam karui agentai dirba atominėje elektrinėje, tikslas – išsiaiškinti, ar kokybiškai pastatytas pastatas, ar nebus kokių nors technologinių nelaimių. Taigi agentas teikia informaciją apie technologiją, ar statybininkai teisingai stato, ar geri vamzdynai“, – suprasti, kad bendradarbiavimas su KGB buvo skirtingas, ragina istorikas.
S. Grybkausko teigimu, į tai morališkai galima pažvelgti visai kitaip. Kartais įmonių vadovybėse buvę agentai per KGB padėdavo įmonei – pavyzdžiui, išsiderėdavo mažesnius planus, įrodydavo, kad jie nerealūs. Tai darbuotojams būdavo tik į gera.
Tačiau visai kas kita – žmogaus sekimas, šnipinėjimas, persekiojimas. Tuo metu technologinis šnipinėjimas kelionių į užsienį šaltojo karo metu buvo abipusis. Vienas dalykas – kelionėje sekti žmones, kitas – pranešti, ką konferencijoje šnekėjai. Tai, sako istorikas, yra skirtingi lygiai ir to nereikėtų suplakti.
Kyla klausimų dėl įtraukimo į sąrašus
„Visas projektas kgbveikla.lt iš esmės ir yra skirtas buvusių KGB slaptų bendradarbių paviešinimui, nors man įdomesni kiti KGB veiklos dokumentai jame. Matyti, kad taip yra daroma, nes iškilo problemų su liustracija, jai būtinos išsamios, teisiškai bendradarbiavimą įrodančios medžiagos trūkumu.
Kartu, matyt, tai yra būdas spustelėti bendradarbiavusius, bet dar pagal numatytą tvarką neprisipažinusius“, – LGGRTC skelbiamą sąrašą komentuoja S. Grybkauskas.
Jo nuomone, liustracijos stabdis yra ne tik likusių Lietuvoje agentūrinių bylų trūkumas ar kokie buvusių sovietinių veikėjų tam daromi trukdymai, bet ir pačių kovojusių prieš režimą nenoras, kad būtų viešinama. Tuomet, sako istorikas, visuomenei paaiškėtų, ir ypač žiniasklaidos būtų išpūsta, kad patys artimiausieji prieš režimą kovojusiųjų asmenų žmonės buvo KGB agentai.
Pašnekovo teigimu, net ir toks „atrankinis“ viešinimas yra naudingas, nors, kita vertus, jis gali kelti klausimų, ar nėra vieni į sąrašą įtraukiami, o dėl kitų „palaukiama“. Žiniasklaida savo ruožtu taip pat apie vienus – S. Sondeckį, D. Banionį – kalba garsiau, tuo metu apie kitus, pavyzdžiui, V. Sladkevičių, – tik užsimena.
„Man iš viso kagėbizacija nelabai patinka – kaip istorikui, trukdo dirbti: daug ažiotažo, neleidžia prie tų klausimų prisėsti ramiai, pasiaiškinti, kaip režimas anksčiau veikė. Kai kurios bylos istoriniams tyrimams uždarytos – prie jų gali prieiti tik prokurorai, Genocido centras, tačiau prie jų negali prieiti universiteto mokslininkas, istorikas“, – problemą kelia S. Grybkauskas. Jis kelia klausimą, kada tos „užslaptintos“ bylos bus prieinamos tyrinėtojams. Istorikui rūpi ne tiek pavardės, o patys procesai, sistema, noras į klausimą pažiūrėti giliau.
S. Grybkausko teigimu, nepaisant šiandien kilusio ažiotažo dėl garsių kultūros veikėjų galimo bendradarbiavimo su KGB, iš reakcijos visuomenėje, o kartu ir Genocido centro paaiškinimų matyti, kad kaltinimų bendradarbiavimu su sovietiniu saugumu paveikumas visuomenėje išsikvepia, o paties agento kaip morališkai žlugusio asmens įvaizdis vis labiau tampa abejotinu ir mažai pagrįstu. Istoriko nuomone, į sovietinį režimą bei jo veiklą, asmens santykį su valdžia ir sistema (ne tik su KGB) reikėtų žvelgti kaip į sudėtingą problemą, nesutelpančią vien į išdavystės temą.
Vis dėlto dėl LGGRTC skelbiamo sąrašo jam kyla klausimų.
„Jeigu būčiau žurnalistas, paklausčiau, pavyzdžiui, kaip su Adolfu Ramanausku-Vanagu – jis buvo agentas, ar ne? Jis paties sovietinio saugumo įvardijamas kaip agentas Ragelis, istorikas Darius Juodis sako, kad jis buvo verbuojamas. Jei sovietinis saugumas pripažįsta, kad jis jau buvo agentas ir laiko savo buvusiu agentu, galima klausti, ar ir jis neturėtų būti tame sąraše? Juk ir skelbiamame sąraše esama tokių „formalių“ agentų, kurie nieko neišdavė, atvirkščiai, veikė antisovietiškai ar bent jau nesovietiškai.
Iškyla atrankos klausimas – ar nėra taip, kad vieni, sovietmečiu labiau pasiekę, iškeliami, labiau norima pabrėžti jų bendradarbiavimą, o apie kitus bandoma nutylėti, nepabrėžti, arba visai neįtraukti. Kokia vyksta atranka?“, – klausia S. Grybkauskas.
Ne visi atėję prisipažinti buvo bendradarbiai
„Manyčiau, kad liustracijos procesas Lietuvoje dar nebaigtas, nes šis sąrašas – tik viena mūsų veiklos, kuris atsispindi svetainėje kgbveikla.lt, dalis. (…) Ten įvairios veiklos sritys, skelbiamas visos Lietuvos paskutinių 20 metų kadrinių pareigūnų sąrašai, yra šis žurnalas, kita medžiaga, iliustruojanti vienokią ar kitokią veiklą“, – aiškina LGGRTC direktorė Birutė Burauskaitė.
Iki metų pabaigos ketinama baigti skelbti asmeninę agentų veiklą atspindinčius agentūrinius pranešimus.
Svetainėje kgbveikla.lt paviešintos 1669 KGB bendradarbių pavardės, dar beveik 1600 prisipažino patys ir yra įslaptinti. Tačiau kiek yra tų, apie kuriuos nežinome?
„Aš manau, kad labai daug jų nėra. Manau, minimas 100 tūkst. skaičius per visus okupacijos metus truputį per didelis. Vyko rotacija, vieni buvo verbuojami, nieko nedirbdavo, tad būdavo išbraukiami iš sąrašo. Registracijos žurnalų yra keliasdešimt, dar 1991 m. buvo užverbuota keletas žmonių. Visi jie nedirbo vienodai, jie figūruoja dokumentuose, o aktyvių atgimimo išvakarėse buvo 5-8 tūkst., bet aš linkusi sakyti, kad apie 5000“, – kalbėjo LGGRTC vadovė.
Jos manymu, prisipažinimui buvo skirtas per trumpas laiko tarpas – tik pusmetis. Kai kurie žmonės apie tai sužinojo per vėlai. B. Burauskaitė atkreipė dėmesį, kad kaimuose, rajonuose verbuota itin daug mokytojų – jiems kelta užduotis stebėti jaunus berniukus, ar šie nesiruošia stoti į kunigų seminariją.
Atgimimo metais bylas badyta naikinti, dalis jų išvežta į Rusiją. O ir ne visi prisipažinusieji buvo tikri bendradarbiai. „Beveik 1600 atėjo prisipažinti, tačiau ne visi buvo pripažinti bendradarbiavę kaip agentai. Dalis prisipažinusių tiesiog turėjo tam tikrus kontaktus, jiems atrodė, kad yra kažkur užfiksuoti kaip agentai. Daugelis tų, kurie atėjo prisipažinti, sakė pagaliau atsikratę kažkokios kupros, akmens ant dūšios“, – dėstė B. Burauskitė.
Atsakydama į S. Grybkausko klausimą dėl istorikams neprieinamų bylų, B. Burauskaitė sako, kad neprieinamos tik įslaptintos bylos – tų asmenų, kurie savo noru prisipažino bendradarbiavę su KGB. Su jų bylomis galėtų susipažinti tik leidimą dirbti su slapta informacija gavę prokurorai, ir tik tuo atveju, jei būtų iškelta baudžiamoji byla, taip pat keletas leidimus turinčių centro darbuotojų. Šios bylos bus įslaptintos iki 2075 m.
Kodėl apie, pavyzdžiui, S. Sondeckį, D. Banionį, nepaskelbta anksčiau, kol šie dar buvę gyvi? B. Burauskaitė sako, kad tirdami sąrašą istorikai netikrino, ar žmonės dar gyvi, ar ne. Kitaip tariant, nebuvo užsibrėžę pirma paskelbti gyvųjų sąrašų.
R. Juknevičienės garsios pavardės nenustebino
„Liustracija visur skausmingai vyksta, visuose kraštuose, kuo daugiau į Rytus, Maskvos link, tuo ji sudėtingesnė ir mažiau atsiskleidusi. Jei žiūri, kas vyksta su, pavyzdžiui, nacių laikotarpiu bendradarbiavusiais žmonėmis, tai iki šiol vyksta, nors naciai 1945 m. buvo nugalėti. Natūralu, kad sovietmetis užtruko daug ilgiau, bolševikiniame režime kartos gyveno kelis dešimtmečius, akivaizdu, kad žalos pridaryta daug, ir apsivalymas, koks buvo po nacių Vokietijos, nevyko – buvo pavergta didesnė teritorija, viskas truko ilgiau“, – klausiama, ar ne per ilgai užtrukome su liustracija, kalbėjo Seimo narė konservatorė Rasa Juknevičienė.
Jos nuomone, pagrindinė bėda, kad atkūrus nepriklausomybę ne visi atėjo ir prisipažino, padėjo valstybei apsivalyti.
Politikės teigimu, liustracijos procesas Lietuvoje vyko sudėtingai, sulaukta didelio pasipriešinimo: „Labai gerai prisimenu 1991-1992 m., kada pateikti pirmieji liustracijos įstatymai, buvo didelis pasipriešinimas iš kairiųjų, LDDP, matyt todėl, kad ten sovietinio režimo paliestų žmonių buvo daugiau. 1992 m. atėjus į valdžią Algirdo Brazausko vadovaujamai LDDP, procesas sustabdytas, paskui vėl atsinaujino, paskui vėl sustabdytas. Kada tik Lietuvoje laimi prorusiškos jėgos, tuos dalykus pristabdo“.
Tuo metu naujausia informacija apie S. Sondeckį ir D. Banionį parlamentarės labai nenustebino.
„Dabar paskelbti žmonės iš dalies manęs nenustebino, nes, pavyzdžiui, S. Sondeckis buvo sąraše tų, kurie organizavo referendumą prieš NATO, D. Banionis gal mažiau, bet, sakykime, nebuvo Sąjūdžio žmogus. Bet aš tikrai negalėčiau moralizuoti ar smerkti – aš kaip tik sovietinį laikotarpį daugiau vertinu kaip žmonių likimo laužymo laikotarpį“, – sakė R. Juknevičienė.
Jos teigimu, niekas nežino, kaip šiandien šiuos procesus komentuojančiam jaunimui gyvenimas būtų susiklostęs sovietmečiu.