Praėjusį penktadienį LRT televizijos laida „Dėmesio centre“ pranešė, kad Vatikano archyve surastas Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto vertimas į vokiečių kalbą. Kaip skelbta, tai mašinraštis, pasirašytas Tarybos pirmininko Antano Smetonos ir dar trijų signatarų – Jono Vileišio, Jurgio Šaulio ir Justino Staugaičio. Akto tekstą vokiečių kalba sakė radęs humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas D. Antanavičius.
Jis pasakojo elektroniniu paštu užklausęs Vatikano archyvo, nurodęs, kad valstybė švenčia Nepriklausomybės šimtmetį. Po dviejų valandų istorikas gavo darbuotojo atsakymą, kad ieškomi dokumentai yra fonde, tam tikruose aplankuose.
„Kai atvažiavau, kitą dieną ten nuėjęs ir radau. Mašinėle spausdintas ant trijų lapų, originalas vokiečių kalba su rankraštiniais A. Smetonos, J. Šaulio, J. Staugaičio ir kitais parašais“, – televizijos laidoje pasakojo istorikas. Vasario 16-osios aktą anuomet išvertė Vokietijos valdžia. Akto vertimas perduotas popiežiaus nuncijui, kad šis perduotų dokumentą popiežiui.mono
R. Makrickas: prieš Kalėdas gimė netiesa
Tačiau monsinjoras dr. R. Makrickas išplatintame laiške rašo „apie prieš Kalėdas gimusią netiesą“. R. Makrickas – kunigas, diplomatas ir Bažnyčios istorikas, pastaraisiais metais įvairiose pasaulio šalyse tarnaujantis Vatikano nunciatūroje.
„Sveikintinos Lietuvos istorikų bei savo šalies istorija besidominčių žmonių pastangos ieškoti istorinių šaltinių įvairių pasaulio valstybių archyvuose, tačiau norisi pastebėti, kad anksčiau minėti dokumentai Vatikano slaptojo archyvo (ASV) fonduose jau buvo rasti ir apie paskelbta 2004 m., o 2006 m. jie buvo publikuoti ketvirtajame tome Chiesa e Storia (liet. Bažnyčia ir istorija) istorinių knygų serijoje Romoje“, – aiškina R. Makrickas.
Jis dėsto jau 2002–2004 metais, rengdamas Bažnyčios istorijos daktaro disertaciją Romos popiežiškajame Šv. Grigaliaus universitete, išsamiai analizavęs Lietuvos valstybės atkūrimo istorijos laikotarpį (1915–1919) minėtame Vatikano archyve. Po disertacijos gynimo jis nurodo dar keletą metų paskyręs šio ypatingojo fondo studijoms.
2006 m. Romos liturginių bei istorinių studijų leidykla publikavo R. Makricko parengtą monografiją „Šventasis Sostas ir Lietuva. Lietuvos Valstybės atsikūrimas pagal Apaštalinės Nunciatūros Miunchene Bavarijoje dokumentus (1915-1919)“. Šį leidinį, italų kalba, galima rasti ir Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo Bibliotekoje Vilniuje.
Monsinjoro aiškinimu, D. Antanavičiaus minimi dokumentai kartu su daugybe kitų su Lietuva susijusių dokumentų (iš viso 560) yra publikuoti minėtoje knygoje – 563-564 bei 526 puslapiuose.
„Vatikano slaptojo archyvo Prefektūros sekretorius dr. Marco Grilli, š. m. gruodžio 23 d. atsakydamas į mano el. laišką, patvirtino, kad dr. Dariaus Antanavičiaus neseniai analizuoti ir paskelbti dokumentai yra tie patys, kurie jau buvo publikuoti 2006 m. istorinėje monogramoje Santa Sede e Lituania. Rinascita dello Stato lituano nei documenti dell'archivio della Nunziatura Apostolica di Monaco di Baviera (1915-1919)“, – nurodo R. Makrickas.
Jaučiasi patekęs tarp ugnių
„Ką ir šnekėti, situacija man nemaloni. Patekau tarp ugnių“, – DELFI trečiadienį teigė D. Antanavičius. Jis paaiškino, kaip pateko į keblią situaciją.
Istoriko teigimu tai, ką jis veikė Romoje, žinojo 4-5 asmenys. „Informacija, tai, ką ten radau, nebuvo skirta viešumai, tai buvo darbinė informacija. Aš pats niekaip neprisidėjau prie jos paskleidimo, neieškojau jokių kontaktų su žurnalistais, išskyrus tai, kad sutikau dalyvauti toje laidoje“, – aiškino D. Antanavičius.
Jo aiškinimu, žurnalistus apie atradimą informavo gero norėję asmenys. „Tačiau jie, norėdami gero, neįvertino vieno fakto. Įvyko tam tikras nesusikalbėjimas tarp kolegų, tiriančių skirtingus Lietuvos istorijos laikotarpius. Nesu šio laikotarpio specialistas, tiesiog sutikau važiuodamas savo moksliniais reikalais į Romą patikrinti hipotezę, ar prie ieškotų dokumentų nebuvo pridėta ir rankraštinis visos tautos mylimas Vasario 16 akto originalo tekstas, rašytas ranka. Pasirodė, kad taip nėra“, – pasakojo istorikas.
„Pasirodo, dėl mano minimo nesusikalbėjimo, žinojau ne viską. Ir mano kolega žinojo ne viską. Pasirodo, kad dokumentas, apie kurį kalbame, dar 2006 m. buvo išspausdintas. Taigi įvyko toks nesusipratimas – penktadienį pasakiau tai, ką žinojau, o žinojau ne viską ne dėl savo kaltės. Ir man raudonuoti nėra ko – tiesiog virtuoziškai padariau, ką buvo pasiūlyta padaryti – patikrinti hipotezę“, – sakė jis.
Trečiadienį apie susidariusią situaciją D. Antanavičius kalbėjosi su monsinjoru R. Makricku.
A. Kasparavičius: esmė ne suradimas, o išviešinimas
„Visiška teisybė“, – paprašytas pakomentuoti R. Makricko laišką, teigė penktadienį laidoje dalyvavęs istorikas Algimantas
Kasparavičius.
Ar tai reiškia, kad istorikas D. Antanavičius rado tai, kas jau prieš keletą metų rasta ir ištirta?
„Aš taip nesakyčiau. Kiek pamenu, R. Makricko knyga pasirodė 2006 m., kiek pamenu, jo knygą tada žiūrėjau, man atrodo, tas daiktas knygoje buvo paminėtas. Bet esmė šiuo atveju turbūt yra ne ta. Esmė turbūt ta, kad knyga liko labiau nepastebėta ir tie faktai nebuvo išviešinti, tad šiuo požiūriu traktuočiau, kad tai, ką išviešino Istorijos instituto darbuotojas, kuris nuvykęs savo kitais reikalais dar kartą peržiūrėjo bylas ir paskelbė tai, manyčiau, šiuo atveju tai yra šio atradimo vertė. Tai buvo pristatyta visuomenei ir paskelbta“, – aiškina A. Kasparavičius.
Tačiau iš R. Makricko laiško matyti, kad rastuose dokumentuose naujumo nėra. „Tai, ką jis sako, visiška tiesa. Klausimas kitas – kiek R. Makricko knyga ir joje pateikti faktai, informacija buvo žinomi Lietuvos visuomenei“, – atremia A. Kasparavičius.
Klausiamas, ar R. Makricko knygos turinys buvo žinomas istorikams, pašnekovas sakė manąs, kad daliai jų buvo žinoma – ypatingai tiems, kurie domisi 20 a. Lietuvos istorija.
„Čia nėra jokio nesusipratimo, niekas, aš manau, neginčija Makricko knygos ar joje pateiktų faktų“, – sakė A. Kasparavičius.