Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, nuo 2005 m. iš šalies išvažiavo daugiau nei pusė milijono gyventojų. 2010 m. emigravo 83 tūkst. lietuvių, 2013 m. – 39 tūkst., o 2016 m. – 50 tūkst. Kai kurie grįžo, bet, Statistikos departamento vyriausiosios specialistės Birutės Stolytės teigimu, emigravusiųjų skaičius vis tiek didesnis – oficialiais duomenimis, 364 735 žmonių.
Emigracijos tempai ypač akivaizdūs pažvelgus į tokius miestus kaip Visaginas ir Panevėžys. 2000-aisiais Visagine gyveno beveik 30 000 žmonių, o 2016 m. gyventojų sumažėjo iki 19 tūkst. Panevėžio miesto valdžia praneša, kad šiuo metu mieste gyvena beveik 100 tūkst. gyventojų, bet, oficialiais duomenimis, jų maždaug 10 tūkst. mažiau. Nuo 2012 iki 2016 m. Panevėžys dėl emigracijos kasmet netekdavo nuo 1 110 iki 1 600 gyventojų.
Per dideli lūkesčiai ir negailestinga realybė
„Lietuvos gyventojai ryžtasi emigracijai visų pirma dėl mažų darbo užmokesčių, – DELFI pareiškė Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas profesorius Boguslavas Gruževskis. – Jaunimas iš esmės negali nė pagalvoti, kad galima dirbti už 500–600 eurų. Abiturientai, kurie ką tik baigė mokyklą ir neturi jokios kvalifikacijos, jau tikisi uždirbti mažiausiai 1 000 eurų. Savaime suprantama, uždirbti tokią sumą be profesijos Lietuvoje nerealu.“ Be to, profesoriaus nuomone, šalyje trūksta patrauklių, gerai mokamų darbo vietų. „Yra problemų su aukštojo išsilavinimo sistema. Pastaruoju metu Lietuvą kasmet palieka apie tūkstantis abiturientų ir pradeda mokslus užsienio universitetuose. Turi įtakos ir tai, kad emigrantai, kuriems pavyko įleisti šaknis, pasiima savo vaikus ir tėvus, „privilioja“ draugus, artimuosius ir pažįstamus pastoviai ten gyventi“, – pridūrė B. Gruževskis.
Banko „Swedbank“ padalinio Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis pabrėžė – nors šalies ekonomika pagerėjusi, tai jaučia toli gražu ne visi. „Atlyginimai didėja toli gražu ne visiems. Darbo užmokestis valstybės sektoriuje didėja lėtai – pavyzdžiui, Skandinavijoje medicinos sesuo gali uždirbti penkis kartus daugiau. Regionuose ir nedideliuose miesteliuose trūksta gerai mokamų darbo vietų. Provincijos gyventojams dažnai tenka rinktis – ieškoti darbo Vilniuje ar Kaune, ar apskritai išvažiuoti iš šalies“, – mano N. Mačiulis.
SEB banko vyriausiasis analitikas Tadas Povilauskas, kalbėdamas su DELFI, pabrėžė, kad sprendimui emigruoti įtakos turi ne tik ekonominiai veiksniai. Įtakos turi ir negatyvi emocinė ir socialinė aplinka Lietuvoje – šaliai būdinga socialinė nelygybė, pajamų, išsilavinimo ir kvalifikacijos nevienodumas.
„Toli gražu ne visi šalies gyventojai jaučia gyvenimo pagerėjimą dėl ekonomikos augimo. Reikėtų atsižvelgti ir į tą faktą, kad šiemet kainų didėjimas Lietuvoje buvo vienas didžiausių ES“, – teigė T. Povilauskas.
Tikroji krizė – po 10–15 metų
B. Gruževskis mano, kad didžiausias neigiamas emigracijos padarinys – darbo rankų stygius: visų pirma šalis netenka jaunimo, antra – kvalifikuotų specialistų. Kol kas nėra grėsmės, kad Lietuvoje atsiras miestų vaiduoklių, bet kaimuose situacija labiau kelia nerimą. N. Mačiulis pritaria: „Nedideliuose miestuose didėja socialinė nelygybė, ten nenoriai ateina investuotojai. Grąžinti tokius regionus į gyvenimą labai labai sunku. Atsiranda problemų dėl infrastruktūros palaikymo, mokesčių krūvis likusiems gyventojams didėja.“
Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vadovas Donatas Burneika įspėja: „Jei nepavyks sugrąžinti dalies emigrantų, po 5–10 metų atsiras rimta darbo rankų trūkumo problema, kris gyvenimo lygis ir atsiras problemų dėl pensijų mokėjimo.“
Panaši ir garsios Lietuvos ekonomistės, Seimo narės Aušros Maldeikienės nuomonė. A. Maldeikienė tvirtina, kad sistema yra ant žlugimo ribos, ir, jei artimiausiu metu niekas nepasikeis, po 10–15 metų šalį gali ištikti sunkūs socialiniai ir ekonominiai sukrėtimai, ir pensininkai, ir dirbantieji atsidurs ties skurdo riba. T. Povilausko manymu, jei nepavyks sustabdyti emigracijos, pensijos ir kitos socialinės išmokos liks gana žemo lygio.
Emigracijos mastai kelia nerimą ir Lietuvos verslui. Baltijos šalyse veikianti rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanija „Spinter tyrimai“ neseniai paskelbė regionų mažojo ir vidutinio verslo atstovų nusiteikimo tyrimą. Apklausos rodo, kad apie 46 proc. respondentų didžiausia socialine grėsme laiko būtent emigraciją.
Demografinės dykumos
Kiekvienas emigrantas padidina mokesčių naštą tiems, kas lieka dirbti gimtojoje šalyje. „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas banko organizuotoje konferencijoje pareiškė, kad 2012–2016 m. tūkstančiui Lietuvos gyventojų teko 5,9 emigranto. Pagal šį rodiklį Lietuva yra absoliuti lyderė ES. Šiuo metu kiekvienam šalies pensininkui tenka 2,8 dirbančiojo, iki 2030 m. šis rodiklis sumažės iki 2,1, o 2050 m. bus jau 1,6 vienam pensininkui. „Paprastas pavyzdys – kiekvienas žmogus, dirbantis Lietuvoje metus laiko, moka į biudžetą 3 000 eurų socialinio draudimo pavidalu (250 eurų per mėnesį). Vidutinė pensija šalyje – 300 eurų. Kiekvienas imigrantas padidina socialinį krūvį likusiems dirbti“, – pabrėžė T. Povilauskas.
Gimnazijų ir universitetų reitingą pagal statistinius duomenis sudarantis žurnalas „Reitingai“ padarė išvadą, kad nuo 2000-ųjų iki 2017 m. kai kuriose merijose gyventojų (ypač mokyklinio amžiaus vaikų) skaičius sumažėjo 2–3,5 karto. Žurnalo vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas pateikė tokį komentarą: „Lietuvoje formuojasi naujos demografinės dykumos, kuriose gyventojų tankumas kaip Mongolijos stepėse – 2–5 gyventojai kvadratiniam kilometrui.“
Sustabdyti emigraciją?
Profesorius B. Gruževskis mano, kad veiksminga kovos su emigracija priemonė būtų klimato investicijoms gerinimas. „Kuo įdomesne investuotojams taps mūsų šalis, tuo daugiau bus gerai mokamų darbo vietų“, – įsitikinęs B. Gruževskis. Jo nuomone, kai kuriose srityse Lietuvos vyriausybei pavyko pasiekti progreso. „Ateina naujų investuotojų, didėja reemigrantų skaičius, didėja darbo užmokestis. Yra ir gerų valstybės valdymo struktūros gerinimo rezultatų – mažiau chaoso, korupcijos, savivaldybių darbas tapo efektyvesnis“, – pridūrė B. Gruževskis.
T. Paulauskas siūlo kelias kovos su emigracija idėjas. „Būtina sutelkti dėmesį į vieną ar du universitetus. Taip būtų galima sudaryti geresnes sąlygas tiems abiturientams, kurie norėtų mokytis tėvynėje. Mokyklos lygiu reikia kviesti vaikus rinktis perspektyvias profesijas ir sudaryti sąlygas mokytis tėvynėje. Paraleliai reikia mažinti biurokratiją ir siekti skaidrumo viešajame sektoriuje“, – mano T. Paulauskas. Taip pat reikia aktyviau ieškoti užsienio investuotojų, kurių verslas kuria didelę pridėtinę vertę. Jie galėtų mokėti savo darbuotojams didesnius atlyginimus.
N. Mačiulis primena, kad demografinis procesas turi didelę inerciją. „Tikėtis, kad vos tik valstybė imsis kokių nors priemonių, situacija pagerės lyg mostelėjus burtų lazdele, negalima. Tam gali prireikti ne vienerių metų. Vienaip ar kitaip mums teks adaptuotis“, – sakė N. Mačiulis. Ekonomistas mano, kad būtini pokyčiai visoje valstybės valdymo struktūroje, žymus valstybės sektoriaus mažinimas, taip pat didelio kiekio dirbančiųjų perėjimas į privatų sektorių.
Bet valstybė kol kas neskuba imtis ryžtingų veiksmų. Lietuvos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovės Linos Burbaitės teigimu, į Lietuvą grįžę emigrantai gali pasinaudoti psichologine pagalba, kurią teikia lygių galimybių plėtros centras. Be to, ministerija leidžia kasmetinį elektroninį leidinį, kuriame norintys grįžti į šalį lietuviai gali rasti naudingos informacijos – pavyzdžiui, kaip ir kur ieškoti darbo.