Kaip pasakojo žurnalistas ir istorikas Virginijus Savukynas<\/a>, Čičinskas<\/a> (Vladislovas Sicinskis) gyveno XVII amžiaus viduryje, o XVIII amžiaus pabaigoje atsiranda mitas, kad jis pirmasis panaudojo liberum veto teisę.

„XVIII amžiaus pabaigoje situacija Lietuvos ir Lenkijos valstybėje yra pakrikusi. Seimai susirenka, paposėdžiauja, nieko nenusprendžia ir išsiskirsto. Jei kažkas sušunka liberum veto, sprendimas blokuojamas. XVIII amžiaus pabaigoje, kai suprato, kad tokia anarchija niekur neveda, buvo pradėta ieškoti kaltų“, - pasakojo V. Savukynas.

Tada, pasak istoriko, buvo prisiminta, kad buvo toks Upytės bajoras Čičinskas, kuris XVII amžiaus viduryje neva pirmasis panaudojo šitą teisę, ir jis, kaip pradininkas, tampa kaltu dėl anarchijos Abiejų Tautų respublikoje.

„Vėliau istorikai yra nustatę, kad liberum veto teisė yra panaudota iki Čičinsko. Kodėl jis pasirinktas, kaip visų nelaimių pradininkas? Jis buvo reformatas. Abiejų Tautų respublikoje dominavo katalikai. Kaip visada, kai reikia rasti atpirkimo ožius, kurie kalti dėl visų nelaimių, tai visose visuomenėse tai būna religiškai, konfesiškai, etniškai kiti asmenys“, - sakė V. Savukynas.

Pasak istoriko, dokumentais patvirtintas istorinis faktas yra toks, kad tikrai toks asmuo, kaip Upytės bajoras Čičinskas egzistavo. O daugybė kitų apie jį pasakojimų dalykų yra mitai. Lygiai taip pat, kaip netiesa, kad jis pirmasis panaudojo liberum veto teisę, nėra jokių įrodymų, kad ji buvo „blogas ponas“, kokiu išliko valstiečių atmintyje.

„Buvo pasakojama, kad jis baudžiauninkams liepdavo įlipti į medį, ir liepdavo kukuoti, kaip gegutė, o tada nušaudavo, kad jis su žirgu įjojo į bažnyčią per pamaldas, ir netgi kad jo žemė nepriimdavo. Mes matome, kad legendos šitą asmenį labai apauga, bet iš istorinių šaltinių niekas neatranda, kad jis būtų labai žiaurus, ar toks ponas, kuris būtų labai engęs žmones“, - sakė V. Savukynas.

Katalikai ponai buvo artimesni

Čičinską apipintus be kitko istorikas nagrinėja ir savo knygoje „Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII – XIX amžiaus Lietuvoje“, kurio ištraukas V. Savukynas DELFI leido publikuoti.

Bėgo metai, amžiai slinko;
Daug užgydyta žaizdų!
Net didžiausio kaltininko
Žmonės n'atmena skriaudų.
Vien tik žemė, niekados
Nepamiršdama skriaudos,
Nuo Čičinsko palaidūno
Gynės! metė iš kapų.
(Maironis, „Čičinskas“, 1919)

Kaip rašoma istoriko knygoje, Čičinsko atvejis valstiečių kultūroje nebuvo kuo nors išskirtinis. Buvo ir kitų blogų ponų. Galima manyti, kad Čičinsko negarbė elito sluoksnyje – tapus atsakingam už liberum veto teisės įvedimą – lėmė, kad sustiprėjo dėmesys būtent Čičinskui, o ne Lapių dvaro Kalvinui, Mileškai, Syškai ir Kačerginiui.

Atlikta analizė patvirtina iškeltą hipotezę: bajorus ir valstiečius jungė katalikų konfesija. Nepaisant luominių skirtumų, katalikai ponai buvo artimesni už nekatalikus ponus. Čičinskas tapo svetimas ir bajoriškajai tradicijai, ir valstiečiams.

Bajorams buvo svarbu paaiškinti valstybės žlugimą, ir Čičinskas, būdamas reformatas, puikiai tam tiko. O valstiečiams Lenkijos ir Lietuvos žlugimas nebuvo toks aktualus, kaip politinė tapatybė.

Čičinsko žemė nepriima ne todėl, kad jis „išdavė“ valstybę, įvedė liberum veto teisę, bet todėl, kad esą buvo blogas ponas ir žmogus – skriaudė valdinius ir tyčiojosi iš kunigų ir Bažnyčios. Todėl ir buvo nubaustas.

Kodėl nutrenkė Perkūnas

Iš tautosakos žinoma, kad Perkūnas baudžia už blogus darbus. O Čičinskas neva buvo blogas ponas. Tačiau, kaip rašo V. Savukynas, ne vien tokia logika paaiškina Perkūno įsikišimą į šią istoriją. Mitologas šiuose pasakojimuose atpažins seną indoeuropietišką mitą – Griausmavaldžio ir chtoninio pasaulio gyventojo amžiną kovą.

Lietuviai žino įvairių tikėjimų apie Perkūno nutrenkimą. Viena grupė teigia, kad „Perkūno nutrenktas žmogus esąs laimingas, nes jis patenkąs po mirties Perkūno dvaran ir visų labai gerbiamas ir mylimas“. Tai, be abejonės, susiję su senuoju lietuvių mitologijos pasauliu.

Tačiau žinomi ir kitokie tikėjimai, kurie, anot mitologės Nijolės Laurinkienės, jau buvo paveikti krikščionybės. Teigiama, kad Perkūnas nutrenkia blogus žmones, kurie eina į pragarą. Ši tikėjimų grupė dera prie Čičinsko istorijos. Blogus žmones, įskaitant ir ponus, baudžia nutrenkdamas perkūnas.

Pasakojimai apie blogą poną yra įrašomi į pagrindinio indoeuropiečių mito pasakojimą. Čičinskas užima chtoninės būtybės – velnio – vietą. Jo elgesys sukelia chaosą, todėl nenuostabu, kad jis susilaukia atpildo.

Žinant, kad reformatai – kaip ir kitos konfesijos – buvo siejamos su pagonybe, velnio sfera, istoriko nestebina, kad ir Čičinskas užima chtoninės būtybės vietą.

Net po mirties ramybės neturėjo

Kaip rašo V. Savukynas, V. Sicinskis mirė tikriausiai 1672 metais. Tiksliai nežinoma, kur jis buvo palaidotas. Dauguma šaltinių nurodo Sicinskį buvus palaidotą Upytėje, šalia reformatų bažnyčios, mauzoliejuje ar bažnyčios rūsyje. Tačiau tuo Čičinsko istorija nesibaigia. Legenda dar vienam gyvenimui „prikėlė“ jo kūną.

Sinickis palaidotas koplyčioje, kurią pats sau išmūrijo prie Upytės bažnyčios; čia po jos nuniokojimo jo karstas buvo rastas atviras, o jis tapo šmėkla kaimo žmonėms, vaiduokliu. Vietinis kurpius, valkiodamasis po bažnyčios rūsį, rado Sicinskio palaikus, pavirtusius į tokią tobulą mumiją ir tokius lengvus, kad, visų pirma parodęs savo draugams tą retenybę, ja pasinaudojo. Mėgdamas pasigerti, bet negalėdamas visą laiką tiek uždirbti, kiek jam reikėdavo savo ydingam įpročiui patenkinti, kai jam žydai atsakydavo degtinės kreditan duoti, atnešdavo vakarais tą mumiją į karčemas ir tiek gąsdindavo Izraelio sūnus, tol baugindavo, kol trokštamas gėrimas atsirasdavo ant stalo.

Janas Witortas išspausdino Biržų vežiko D. Jasenskio pasakojimą: „Mačiau Sicinskį keletą kartų, kai važinėjau į Upytę; bobinčiuje – tvirta spinta, o joje – Sicinskis, visiškai sudžiūvęs, toks lengvas, kad viena ranka lengvai pakeltum. Buvo jis vidutinio ūgio, blondinas, nes ant galvos buvo truputis plaukų, rankos nuleistos, akių nebuvo“.

Istorikas teigia, kad sunku pasakyti, kaip nutiko, kad Čičinsko mumija buvo imta nešioti po smukles, gąsdinant merginas, o žydai smuklininkai prievartaujami nemokamai duoti degtinės. Neaišku, ar tai Čičinsko, ar kieno nors kito mumija. Svarbiausia, jog šis faktas puikiai atitiko legendas apie Čičinską: jos vis gajos ir XIX a. antroje pusėje.

Ši mumija tapo netgi rusų administracijos galvos skausmu. Kaip tik Michailas Muravjovas ir liepė vyskupui Motiejui Valančiui palaidoti Čičinsko mumiją. 1865 m. M. Valančius įsakė Čičinsko mumiją palaidoti:

Slaptai
Upytės filialistui
Kunigui Amonovskiui
Pagal P(ono) Generalgubernatoriaus reikalavimą siūlau Jums Upytės bažnyčioje saugumą Sicinskio skeletą nedelsiant palaidoti žemėje griežčiausiai slapta neišvežant jo iš Upytės m(iestelio) netoli bažnyčios, kad jo saugojimas parodai nepasėtų (neplatintų) liaudyje prietaringų gandų.
Kauno m(iestas) 1865 balandžio 27 d. Telšių vyskupas M. Volončevskis.