Tą laikotarpį lietuviai lyg šiol prisimena su didele nuoskauda, o Lenkijos maršalo Juzefo Pilsudskio vardas vis dar kelia aršias diskusijas. Tuo metu lenkų širdyse J. Pilsudskis yra herojus, didis istorijos veikėjas, kuris padovanojo savo tautai nepriklausomybę. Taigi ar gali lietuviai ir lenkai dėl šios istorinės asmenybės rasti sutarimą?

Į šį klausimą bandė atsakyti tarptautinės konferencijos „Be emocijų. Lenkų – lietuvių dialogas apie Juzefą Pilsudskį“, vykusios Vilniaus Rotušėje gruodžio 5-6 dienomis, dalyviai. Konferencija buvo organizuota minint 150-ąsias J. Pilsudskio gimimo metines (maršalas gimė 1867 m. Zalavo dvare netoli Vilniaus).

Vieną iš konferencijos pranešimų skaitęs diplomatas, istorikas Vytautas Plečkaitis papasakojo apie tą Lietuvos ir Lenkijos santykių „tamsųjį“ laikotarpį, kuomet bet koks lietuvių kontaktas su Lenkija sukeldavo aršų visuomenės pasipriešinimą. Tad nenuostabu, kad tuometinėje Lietuvoje išplito daug stereotipų apie lenkus, o privatūs Lietuvos atstovų susitikimai su Lenkijos vadovu J. Pilsudskiu buvo slepiami. Be to, tuo metu Lietuvos priešas numeris vienas daugeliui lietuvių buvo būtent Lenkija, o ne Rusija.

Su lenkais siuntė kalbėtis vieną lietuvį

Anot V. Plečkaičio, su J. Pilsudskiu tuo laikotarpiu susitikę buvo vos du Lietuvos nepriklausomybės signatarai – Mykolas Biržiška ir Jurgis Šaulys. Paprastai, kilus problemoms lenkų-lietuvių santykiuose, buvo kreipiamasi būtent į J. Šaulį. Jo amžininkai pasakoja, kad jis tikėjęs galintis išspręsti lietuvių ir lenkų santykių klausimus ir įtikinti lenkus grąžinti Vilnių Lietuvai.

„Šaulys buvo susitikęs (su Pilsudskiu - red.) net du kartus – vieną kartą oficialiai, dalyvaudamas Lietuvos misijoje į Varšuvą 1919 metais, ir antrą kartą privačiai buvo susitikęs 1933 metais, po 14 metų pertraukos. Biržiška kartu su Juozapu Albinu Herbačiausku (kultūrininkas, lietuvių ir lenkų rašytojas – red.) buvo su Pilsudskiu susitikę 1919 metų spalį“, - savo pranešime pasakojo V. Plečkaitis.

Visgi oficialusis Kaunas kalbėtis su lenkais buvo linkęs siųsti vieną lietuvių – pirmąjį nepriklausomos Lietuvos diplomatą Jurgį Šaulį.

Tarpukariu jis buvo gana žymus politinis veikėjas, nuosaikių centristinių pažiūrų žmogus, nors jaunystėje buvo gana radikalus nepriklausomybininkas. Rašė į lenkų spaudą, vertė į lenkų kalbą istorinius tekstus. Be to, vedė lenkaitę Katarzyną Calicką. Taigi gana artimai bendraudamas su lenkais, J. Šaulys juos kur kas geriau pažinojo nei jo kolegos. Tad nenuostabu, kad kilus problemoms lenkų-lietuvių santykiuose, buvo kreipiamasi būtent į jį.

Pirmoji Vyriausybė paskyrė J. Šaulį oficialiu Lietuvos diplomatu Vokietijoje, tačiau 1919 metais tuometinis Lietuvos premjeras Mykolas Sleževičius pakvietė J. Šaulį iš Berlyno „gelbėti“ Lietuvos santykių su Lenkija. Tuo metu valstybės padėtis buvo sudėtinga: Lietuvos vyriausybė iš Vilniaus persikėlė į Kauną, Vilnių užėmė bolševikų kariuomenė.

„Kai sunkiai sekėsi frontuose, Lietuvos vyriausybė nusprendė išsiaiškinti santykius su lenkais, ir sužinoti jų tikruosius tikslus dėl Vilniaus iš pirmųjų Lenkijos asmenų lūpų. Sleževičius šiam uždaviniui laikinai atšaukė iš Vokietijos Šaulį, ir jam, kaip geram lenkų žinovui, patikėta vadovauti Lietuvos delegacijai Varšuvoje. Šaulys buvo vienas iš Lietuvos diplomatų ir valstybininkų, kurie laikėsi nuosaikios pozicijos dėl Lenkijos. Negalima sakyti, kad jis buvo prolenkiškas, bet jis nežiūrėjo į lenkus kaip į priešus, kaip dauguma žmonių tuometinėje Lietuvoje. Jis ieškojo būdų susitarti, stengėsi įtikinti Lenkijos vadovus pripažinti Vilnių Lietuvai“, - pasakojo V. Plečkaitis.

1919 metų balandžio 21 dieną, kai Lenkijos kariuomenė išstūmė bolševikus iš Vilniaus, J. Šaulys buvo Varšuvoje. Jis iki paskutinės akimirkos bandė įkalbėti lenkus atiduoti Vilnių Lietuvai. Tuo metu lenkai nesileido į jokias kalbas ir pareiškė, kad toks scenarijus įmanomas tik vienu atveju – jeigu Lietuva sudarys federacinę valstybę su Lenkija. Lietuva šį pasiūlymą atmetė.

Dar vienas bandymas perkalbėti J. Pilsudskį buvo įvykdytas Mykolo Biržiškos ir J. A. Herbačiausko, kurie nuvyko į Varšuvą. Tačiau šios pastangos buvo taip pat bevaisės.

Antrą kartą J. Šaulys su J. Pilsudskiu susitiko po 14 metų pertraukos, 1933 metų liepą. Apie šį susitikimą visuomenė, savaime suprantama, nebuvo informuota.

„J. Pilsudskiui reikėjo diplomatinių santykių užmezgimo su Lietuva, bet kas liečia Vilniaus klausimą, jis nebuvo nuolaidus. Šaulys norėjo išgirsti Lenkijos vadovo atsisakymą nuo Vilniaus. Šaulys bandė apeliuoti į Pilsudskio lietuviškumą, bet jis atsakė: esu Lenkijos maršalas, jam rūpėjo Lenkijos interesas“, - pranešime pasakojo V. Plečkaitis.

Visgi šis susitikimas turėjo teigiamų pasekmių: pirmą kartą buvo pasikeista žurnalistais.

Nenorėjo lietuvių paversti lenkais

Anot galutinės konferencijos diskusijos dalyvio, Vroclavo universiteto Istorijos Instituto profesoriaus, Wlodzimierzo Sulejos, lietuviškumas buvo J. Pilsudskio genuose, o tarp svarbiausių jam vietų atsidūrė būtent Vilnius. Per dvi diskusijas dienas šis aspektas buvo dažnai pabrėžiamas – kad J. Pilsudskiui Vilnius buvo ypatinga vieta ir jis šį miestą labai mylėjo.

Kitas Lenkijos istorikas, Andrzejus Nowakas, sakė, kad J. Pilsudskis į lietuvius žiūrėjo kaip į brolius, nors dalį lietuvių toks požiūris piktino, jie norėjo būti tiesiog Lenkijos kaimynais. Visgi, J. Pilsudskis nesiekė iš lietuvių padaryti lenkus.

„Pilsudskis į šį reikalą žiūrėjo kitaip: nenorime, kad lietuviai taptų etniniais lenkais, kad jie asimiliuotųsi, norime, kad sukurtų su mumis platesnę bendruomenę, šiandien ją pavadintume Rytų Europos bendruomene (…) Jis norėjo, kad lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai ir lenkai, likdami lietuviais, baltarusiais, ukrainiečiais ir lenkais, etnine ir kultūrine prasme, sukurtų didesnę bendruomenę, susijusią su Žečpospolitos tradicija, kiek pakeista, be abejo, pritaikyta prie XX amžiaus sąlygų. Jis norėjo, kad tautiškumas turėtų tvirtesnį pagrindą, kad rastų bendradarbiavimo naudą, atsižvelgiant į tuometinę geopolitinę situaciją“, - sakė jis.

Tuo metu diskusijoje dalyvavęs Alfredas Bumblauskas juokavo, kad kai lietuviai sužinojo, jog J. Pilsudskis iš tiesų galėtų būti žemaitis, iškart pagalvojo: „aha, blogas, bet savas“.

Anot A. Bumblausko, J. Pilsudskiui turėtume būti dėkingi už bolševikų sustabdymą, nes jeigu ne vadinamas „Stebuklas prie Vyslos“, Lietuva būtų tapusi Tarybų Lietuva dar 1920 metais.

„Kas būtų buvę, jeigu vis dėlto Tuchačevskiui (Michailas Tuchačevskis, tarybinis karinis veikėjas - red.) būtų pavykę pralaužti Vyslą. Buvo aiškiai ruošiamas bolševikų perversmas Kaune, ir aš manyčiau, kad Česlovas Milošas buvo visiškai teisus, Lietuva Tarybų Lietuva taptų 1920 metais. Vadinasi, tada mes neturėtume to dvidešimtmečio, ant kurio stovi 1990-ųjų kovo 11-oji. Be tarpukario Lietuvos dvidešimtmečio, nėra lietuviškos tapatybės, tai vienareikšmiškai (…) Šito dvidešimtmečio nebūtų, jeigu nebūtų sustabdytas bolševizmas“, - sakė A. Bumblauskas.

Tuo metu kitas diskusijos dalyvis, Lietuvos intelektualas Tomas Venclova sakė, kad J. Pilsudskis buvo labai empatiškas, bandė suprasti kitus, taip pat ir lietuvius.

„Taip pat jo empatija ukrainiečiams, bandymas suprasti, tarkime, dar labai menkai tais laikais išsilukštenusią baltarusių tapatybę ir baltarusių aspiracijas. Jis bent jau bandė. Na o lietuviai toli gražu ne visada į tą empatiją atsakydavo, nes pozicija buvo tokia: jeigu mes pajusime simpatiją lenkams, tai baigta. Mes pavirsime lenkais. Man rodos, kad visai ne būtinai“, - sakė jis.

Anot T. Venclovos, tai, kad J. Pilsudskis užėmė Vilnių, turėjo teigiamų aspektų.

„Tai, kad Vilnius buvo užimtas Lenkijos, be jokios abejonės padėjo Smetonai ir tautininkams sukurti tokią lietuvių tautą, kuri aiškiai junta savo tapatybę ir tam tikrą savo tikslą. Tam tikra prasme, tai turėjo teigiamą vaidmenį. Už tai aš savo pranešime ir citavau Juozą Tumą - Vaižgantą, kuris sakė, kad jeigu Vilniaus klausimo nebūtų, jį reikėtų sugalvoti, nes tauta turi turėti tikslą. Lietuva susiformavo, lietuvių tauta tokia, kokia ji yra, susiformavo didele dalimi dėl to, kad 20 metų neturėjo Vilniaus. Bet norėjo turėti. Ir turi“, - sakė profesorius.