Sunki situacija 1919 metais
1919 metų pradžia. Antrajai vyriausybei vadovavo Mykolas Sleževičius. Vos prieš metus Lietuva buvo paskelbusi nepriklausomybę, tačiau greitai ištiko krizė.
Tuo metu Lietuva yra be Vilniaus, Klaipėdos, be to, puola bolševikai, bermontininkai. Mūsų kaimynė Lenkija taip pat turi savų siekių. Tuometinis vyriausybės vadovas Mykolas Sleževičius taip apibūdino susiklosčiusią situaciją: „Mūsų visa politika turi būti Antantės pusėn nukreipta, nes nei iš Rusijos, nei iš Vokietijos nieko tinkamo sulaukti negalime.“
Vilniaus Universiteto lektorius Andrius Grodis teigia, jog šiuo sunkiu metu prasidėjo alternatyvų paieškos: „Lietuvos politinis elitas svarstė galimybes, kaip įsitvirtinti tarptautinėje bendruomenėje. Tam reikalinga didžiųjų valstybių parama. Vėlgi, kalbama tik apie šalis nugalėtojas, o tai yra trys valstybės – JAV, Prancūzija ir D. Britanija.“
Jungtinės Amerikos Valstijos buvo toli, Prancūzija buvo linkusi palaikyti Lenkiją ir įsiklausyti į jos atstovus, o ne lietuvius. Būtent tuo metu kai kurių Lietuvos politikų žvilgsnis nukrypo į Didžiąją Britaniją. Tuometinė vyriausybė kėlė net galimo prisijungimo prie Didžiosios Britanijos protektorato teisėmis perspektyvą.
Galima partnerė
Docento Česlovo Laurinavičiaus nuomone Didžioji Britanija į Lietuvą žiūrėjo kaip į potencialų buferį, kuris kartu su Latvija ir Estija stabdytų galimą bolševizmo ekspansiją. Idėja graži, tačiau problemų buvo kur kas daugiau.
Didžiosios Britanijos aktyvumas regione buvo pastebimas. Latvijoje, vykstant intensyvioms kovoms su bermontininkais, latviams padėjo britai. „Britų laivynas Rygos įlankoje radikaliai padeda sumušti kariuomenę ir tokiu būdu išlaisvinti visą Latviją iš bermontininkų pretenzijų ir politinio teroro. Lietuviams imponavo toks momentas“, – teigia docentas Algimantas Kasparavičius. Tačiau mūšis prie Rygos bus kiek vėliau. Tiesa, jis šioje istorijoje taip pat labai svarbus.
Keblioje tarptautinėje situacijoje gimsta mintis: kas būtų, jei Lietuva taptų Didžiosios Britanijos protektoratu? Algimantas Kasparavičius mano, kad tai tebuvę tik pasvarstymai, tačiau neneigia, kad logikos tokiuose svarstymuose būta. Kodėl? Didžiajai Britanijai naujos valstybės buvo svarbios ekonomine prasme.
1919 metų sausio mėnesį Lietuvos vyriausybės posėdžiuose buvo ne kartą apsvarstyta protektorato idėja. Buvo netgi parengtas sutarties projektas, pagal kurį Lietuva būtų prisiėmusi dalį Britanijos jūrinių išlaidų. O mūsų uostai – Klaipėda, kurią dar reikėjo atsikovoti, Palanga ar Šventoji – dėl kurių irgi reikėjo kovoti – pereitų britams.
Tai, kad idėja buvo ekonominio pobūdžio, patvirtina ir ši lektoriaus A. Grodžio citata: „Tai yra ekonomisto ir prekybos ministro Jono Šimkaus idėja. Formuojama orientacija ekonominiais motyvais. Įdomu tai, kad Lietuvos elitas, nors ir nėra patyręs, bet jie gerai supranta, jog britams svarbiausias ekonominis interesas.“
Planas buvo sudarytas, idėja svarstoma Lietuvoje. Tačiau ar apie tai ką nors žinojo patys britai? Skeptiškos pozicijos laikosi Algimantas Kasparavičius: „Kiek man žinoma, britų užsienio reikalų šaltiniuose tokios idėjos nėra. Yra tik vėlyvesnės refleksijos su tam tikra ironija. Esmė turbūt ta, kad XX a. pradžioje, kuomet kūrėsi Lietuvos valstybė, britų geopolitiniai interesai tiek toli į rytus nėjo.“
Naujas etapas
Šis planas tų pačių metų pradžioje buvo užmirštas. Kodėl taip nutiko? Ogi labai greitai atsistatydino Sleževičiaus vyriausybė, o kartu su ja nutilo kalbos apie Britanijos protektoratą. Tačiau neilgam. Ji vėl buvo prisiminta 1919 metų antroje pusėje. Kodėl? Iškyla naujas pavojus. Tai baltieji rusai, kovojantys prieš bolševikus.
Tokioje situacijoje Vakarų valstybių žvilgsnis vėl nukrypsta į Rusijos monarchijos šalininkus. „Vakarų valstybės sutinka su admirolu Aleksandru Kolčiaku. Buvo nuspręsta, kad Baltijos nepriklausomybės klausimas spręsis jau susirinkus Rusijos steigiamajam susirinkimui. Į tai A. Kolčiakas atsako teigdamas, jog Rusijos reikalas, ką Rusija darys su Baltijos valstybėmis“, – apie naujas kliūtis pasakoja Andrius Grodis.
Tokie planai tikrai netenkino tuometinių Lietuvos politikų. Grįžti į Rusijos sudėtį jau niekas nenorėjo. Ir kaip tuomet reaguoja mūsų politikai? Socialdemokratų blokas su Vincu Čepinskiu priešaky 1919 m. rugpjūčio mėnesį atgaivina protektorato idėją.
„Ministrų kabinete balsuojama. Balsų dauguma nusprendžiama siekti to protektorato. Susilaiko dešinieji, būsimasis prezidentas A. Stulginskis. Balsų dauguma priimamas sprendimas dėl protektorato“, – naują plano etapą prisimena A. Grodis.
Lietuvos vyriausybė buvo priėmusi sprendimą prašyti Didžiosios Britanijos globos. Tačiau kodėl ši istorija pasibaigia akligatvyje? Kodėl patys britai nelabai žinojo apie tokį lietuvių norą? Ogi todėl, kad Lietuvos vyriausybės prašymas dėl protektorato taip niekada ir nebuvo įteiktas Britanijos užsienio reikalų ministerijai. Iškyla klausimas: kodėl?
Istorikų teigimu, nėra medžiagos, įrodančios tai, kad lietuviai būtų prašę protektorato. Greičiausiai V. Čepinskis nuvykęs į Londoną ir sužinojęs, kad Lietuvai nebus skirta net paskola, nedrįso prašyti ir protektorato. Kitas dalykas – lietuviai nesuprato pamatinių Londono diplomatijos principų: britai nebuvo linkę įsipareigoti Baltijos valstybėms.
Taip pasibaigė ši politinė kombinacija. Aišku, galime svarstyti, kad tai buvo atsitraukimas nuo Vasario 16-osios idealų, tačiau iš kitos pusės tai buvo taktiniai sprendimai, kaip suktis iš susiklosčiusios nepalankios situacijos. Galime pasakyti, kad tikrai tai nebuvo pats blogiausias variantas.
Tačiau kodėl ši situacija buvo nutylėta? Istorikas Algimantas Kasparavičius įžvelgia gana racionalią priežastį: „Vėliau, kai valstybė sustiprėja, niekas nenori šito viešinti. Niekas nenorėjo teigti, kad buvo pasiryžę apriboti nepriklausomybę. Nereikia šito smerkti. Atsiminkime, kokioje padėtyje buvome. Estai taip pat planavo ir net paprašė, bet gavo neigiamą atsakymą.“
„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu – kiekvieną antradienį 22:30val. per LRT!
