„Mieli Lietuvos žmonės, gaivališkai kilęs ir pacientų organizacijų remiamas Lietuvos medikų sąjūdis pastarosiomis savaitėmis atskleidė esmines visos Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos bėdas. Viso šio reiškinio priežastys daugeliui gerai žinomos – tai sveikatos sistemos skurdas ir aiškios vystymosi krypties nebuvimas. Gal todėl Lietuvos medikų atlyginimai yra skurdžiausi Europoje ir aplenkia tik Rumuniją, sveikatos priežiūros įstaigų tinklo tvarumas lieka antraeiliu uždaviniu, o vieno gydytojo mokymui per metus teskiriama 6 eurai. Aišku viena – be plataus politinio susitarimo nieko nepasieksime“, – rašoma LMS manifeste, kuris pasiekė ir aukščiausius valstybės pareigūnus. Kaip jie reaguoja? Pavyzdžiui, gerbiamas Premjeras pareiškė, kad „tokia šantažo forma vyriausybės nepaspausi“.
Ir iš tikrųjų medikų sąjūdis aiškiai buriasi dėl to, kad perteklius užpakalį drasko. Slaugytojos nebežino, kur dėti visus daiktus, nupirktus už 500 eurų algas, rezidentai nesugeba išleisti visų 370 eurų, tai lėktuvėlius laido, o gydytojai iš viso dinderį muša, tai bent dabar galės truputį su receptais pavaryt. Ir nebus laiko nesąmonėmis užsiiminėti. Nors gali būti, kad medikai šiaušiasi todėl, kad jiems žadėjo meilę, o liko tik pelenai. Prieš rinkimus visos partijos žadėjo daugiau pinigų sveikatos apsaugai, pigius vaistus ir trumpas eiles. Medikai tikėjo. Darnieji valstiečiai sau būdingu poetišku stiliumi programoje žadėjo „sveikatą, užtikrinant sambūvį su gamta“. Dabar aiškėja, ką jie turėjo omeny. Medikai tuoj išvažiuos ir paprasčiausiai neliks, kas išrašytų receptus vaistams.
Sveikatos apsauga mūsų politikams – prioritetas numeris vienas. Jau 14 metų. T. y. nuo 2003 metų, kai valdžia sutarė, kad būtinos neatidėliotinos reformos. Bet kur čia lėksi, kaip nuogas į dilgėles. Dar po šešerių metų, 2009-aisiais, nuspręsta, kad dabar tai tikrai būtina neatidėlioti sveikatos reformos. Bet „skubos darbą velnias gaudo“. Tuo metu valdininkai teigė, kad bus einama ne revoliucijos, o evoliucijos keliu. Bėda tik, kad niekas į nieką šioje srityje neevoliucionavo. Viskas užstrigo ties „kainozojaus era“ – kai pacientai patys susižino operacijų kainas ir patys vokeliuose apmoka.
Taip medikai nužingsniavo iki 2013-ųjų. Premjeras Butkevičius ir sveikatos apsaugos ministras Andriukaitis skėlė taip kietai, kaip Martinas Liuteris savo tezes Vitenberge – sveikatos reforma bus! Neatidėliotinai! Ir reforma įvyko, tik ne sveikatos apsaugoje, o asmeninėje Vytenio Povilo karjeroje – jis reformavosi į raudonąjį komisarą. Po ko jį pakeitė Rimantė „daviau kyšį ir tuo didžiuojuosi“ Šalaševičiūtė. Rodės, reforma jau visai čia pat, už kampo, tačiau ir vėl netikėtas siužeto posūkis – reformuota Šalaševičiūtės karjera. Kyšius DUODANTIS ministras socdemams atrodė kaip kažkoks iškrypimas, teko imtis veiksmų.
Taip medikai pasiekė sambūvį su gamta ir sulaukė devynioliktojo nepriklausomos Lietuvos sveikatos apsaugos ministro. DE-VY-NIO-LIK-TO! Tik Lietuvos ryto treneriai ir „Victorias Secret“ modeliai keičiasi dažniau. Devynioliktas. Ir tam pačiam jau ruošiama interpeliacija.
Tačiau yra sritis, kur valdžia, medikų atžvilgiu, nestabdo. Tai reikalavimų jiems didinimas. Nuo sausio įsigalioja naujos pataisos dėl skubios pagalbos suteikimo per parą, šeimos gydytojas ligonį privalo priimti ne vėliau nei per savaitę, specialistų tyrimai atliekami per mėnesį, planinė operacija per du mėnesius. Jei paslaugos nebus atliekamos laiku – ligoninės už paslaugas negaus valstybės lėšų. Kitas žingsnis, turbūt, – apendicitą kiekvienas chirurgas privalės mokėti operuoti užrištomis akimis, cukraligę diagnozuoti iš šlapimo kvapo, o migreną gydyti delno prilietimu prie kaktos.
Susidaro įspūdis, kad Vyriausybė vykdo tęstinį eksperimentą su medikais. Kaip su žiurkėnu – įdedi į ratą ir žiūri, kiek laiko jis bėgs, kol nugrius. Arba išlauš narvo groteles ir pabėgs į kitą kambarį, tada op ant palangės, pro orlaidę ir į kiemą pas kaimynus. Nes ten daugiau riešutų moka už tą patį bėgiojimą rate. Bet kartais net ir žiurkėnams kantrybė trūksta. Ir tada atsiranda Medikų sąjūdis. Kalbėtis valdžiai su jais, greičiausiai, teks. Tad ko tie, Premjero žodžiais, šantažuotojai nori?
Pinigų. Na, nieko naujo. Kas nenori šitų mažų blizgančių skrituliukų? Padidinti atlyginimus 30 procentų. Oi oi, kiek daug, sako valdžia, dar keista, kad premjeras nekartoja to, ką sakė mokytojams – kai visus lietuvius išgydysit, tada ir apie geresnes sąlygas galvosim. Teisingai – pirma darbas, tada pinigai. O dabar serga visi – net ir jauni konservatoriai – Landsbergis su Adomėnu iš vaistinių neišeina.
Vienintelis tikrai keistas momentas šiame reikalavime – kodėl prašoma taip mažai? Pagal medikų algas ES lenkiam tik rumunus, latviai algas kelia 80 procentų ir čia iš viso nesąmonė, nes latviai mus gali lenkti tik ledo ritulyje ir Eurovizijoje. Kai slaugytojai gauna 500, rezidentai minimumą, o gydytojai turi varyti trimis etatais, kad mėnesio gale namo parneštų kiek daugiau nei tūkstantį, apskritai keista, kad mes vis dar turim, kas mus gydytų. Žinant, jog Olandijoje ar Norvegijoje algos kokius dešimt kartų didesnės ir specialistų trūksta. Studijuoti mediciną tai ne bakalauro „vadybą“ iš nuplagijuotų vadovėlių. Studijos trunka ir dešimt, ir daugiau metų, o iš tikrųjų mokymasis ir tobulinimasis medikui nesustoja niekada. Sąjūdis taip pat siekia, kad būtų ribojamas maksimalus darbo krūvis ir nustatyta minimali asmens sveikatos apžiūros trukmė. Kitaip sakant, medikai nori skirti daugiau dėmesio pacientams. Nes dabar iš jų reikalaujam ne gydymo kokybės, o kiekybės – priimti kuo daugiau pacientų. Primena sovietinius penkmečio planus: daugiau pieno primilžio iš vienos karvės, daugiau iškastų anglių iš vienos šachtos, daugiau priimtų pacientų pas vieną gydytoją.
Kad medikai dirba ilgas valandas, čia jau daug aiškinti nereikia. Ir dažniausiai per kelias įstaigas. Kur dar budėjimai, kai darbo laikas skaičiuojamas nebe valandomis, o paromis. Taigi, kai kitą kartą nueisite pas savo šeimos daktarą su savo svarbia problemėle, nesistebėkite, kad nesulauksite labai daug empatijos, nes po jūsų daktaro tą dieną dar lauks 39 sergantys, pikti, liūdni, susirūpinę, suirzę visą dieną eilėje pralaukę pacientai, kurių problemėlė taip pat yra pati svarbiausia, bet daktaras vienam pacientui galės skirti maksimaliai tris su puse minutės, nes kitaip nespės priimti visų per savaitę ir gaus baudą.
Kalbėti apie neveikiančią ir visišku pinigų, laiko ir nervų siurbliu tapusią e.sveikatos sistemą, kuri reikalauja atskiro dėmesio, nes jos nekeikia tik 40 mln. eurų už jos sukūrimą gavę programuotojai, dabar net neverta. Taigi, kokie kiti LMS reikalavimai?
Su sveikatos priežiūra susijusius teisės aktus rengti kartu su sveikatos profesionalais ir skelbti viešai. Įžūlu. Akiplėšiška. Tikrai. Argi medikai nežino, kad vien sveikatos komitete Seime yra viena anglų kalbos mokytoja ir Remigijus Žemaitaitis? Kad viską prižiūri profesionalų vyriausybė? Tai gal pradėkim klausti mokytojų nuomonės apie tai, kaip daryti švietimo reformą, kai švietimo komitete yra Kepenis. Nesąmonės kažkokios.
Toliau: sudaryti sąlygas gydytojams kelti kvalifikaciją. Vėlgi įžūlumo viršūnė. Valstybei investuoti į žmones, kurie galėtų daugiau žmonių padaryti sveikesniais ir geresnės savijautos? Nesąmonė kažkokia. Niekas taip nedaro.
Gerai, reikalavimai aiškūs. O kaip vokeliai? Sąjūdžio lyderiai tikina, kad algų kėlimas būtų visuomenės ženklas medikams raukti su tais vokeliais. Žodis, kaip sakoma, šiek tiek šakėm ant vandens, bet, kaip sakė kitas Martinas Liuteris, tas, kuris Kingas – „I have a dream“. Tobulą pasaulį, be vokelių ir be saldainių su damų likeriu. Abejonė suprantama, šiek tiek fantastinis toks pasaulis. Žinoma, ne dėl vokelių. Dėl saldainių su likeriu. Netikiu, kad medikai turėtų valios atsisakyti tų apmusijusių saldainių, kuriuos prakandęs apsipili neaiškios konsistencijos skysčiu.
Fantastiniame pasaulyje ir Hipokrato priesaika būtų kitokia. Juk medikų oponentai rėkalioja, kad priesaikos tekste nėra sąlygos apie gerus pinigus. Bet nėra ir sąlygos, kad dirbsiu neįtikėtinai daug už itin mažai grašių. Galbūt Sąjūdžiui reikėtų pakeisti ir priesaiką, kad atitiktų šių dienų Lietuvos aktualijas? Ji galėtų skambėti taip:
„Aš, dvylika metų nervus, kaulus, raumenis, žarnas ir begalę jums, mirtingiesiems, ne tik nesuvokiamų, bet ir neištariamų organų kalęs medikas, prisiekiu: amžinai šypsotis ir būti geros nuotaikos. Net jei po 64 valandų pamainos panagėse dar bus truputis paciento apendicito. Niekada, per amžių amžius, neburnoti ant valdžios. Sveikatos apsaugos ministras žino geriau. Bet kuris iš devyniolikos. Net ir tais atvejais, kai jis neturi mediko išsilavinimo. Net ir tada, kai neturi ne tik išsilavinimo, bet ir sveiko proto. Prisiekiu neskleisti erezijų dėl didesnių atlyginimų. Net jei Norvegijoje ar Nyderlanduose gydytojai gauna dvidešimt kartų daugiau. Prisiekiu stropiai visiems rašyti receptus Aspirinui, Ibumetinui, Pertusinui ir vitaminui C. Prisiekiu, kad jei išsiaiškinsiu pacientą, vartojusį žolytės, priduosiu jį teisėsaugai. Kaip sako tautos vadas, – „jie turi žinoti, kas jų laukia“. Tepadeda man Sveikatos apsaugos ministras (vardo neįrašyti, nes gali pasikeisti) ir Kultūros komiteto pirmininkas (vardą įrašyti, nes tikrai nepasikeis)“.
O dabar rimtai. Situacija sudėtinga. Gydytojų atlyginimai itin maži. Eilės prie jų kabinetų labai ilgos. Pasikeitus vaistų pardavimo tvarkai, eilės bus dar ilgesnės. Visuomenė senėja, o studijas baigę medikai masiškai vyksta į užsienį. Visi pikti ir suirzę. Ką daryti? Lengvo atsakymo nėra.
Sprendimo variantų yra be galo daug. Vienose šalyse efektyvinamas administracinis aparatas, kitur ieškoma variantų, kaip daugiau funkcijų perkelti į elektroninę erdvę, treti ligonių reikalauja susimokėti už dalį paslaugų iš anksto, o tuomet grąžina pinigus iš ligonių kasų, dar kiti apskritai panaikina nemokamą sveikatos apsaugą. Koks sprendimas geriausias Lietuvai, kol kas niekas negali pasakyti. Todėl sveiko proto žmonėms itin patraukliai atrodo vienas LMS pasiūlymų, kad su sveikatos apsauga susiję teisės aktai būtų rengiami konsultuojantis su jais pačiais ir kitais profesionalais. Tik taip atrasime mūsų sistemai naudingiausią sprendimo būdą. Sprendimų imtis būtina. Ir kuo greičiau. Ir faktas, kad Sąjūdis jau išsimušinėja premjero pažadus dėl 20 procentų atlyginimo medikams kėlimo nuo gegužės, rodo, kad ateina, palengva, sunkiai, bet ateina pilietinės visuomenės metas. Todėl turime palaikyti ir skatinti medikų sąjūdį, nes jei nieko nedarysime, tai beliks eilėse prie „Ibuprofeno“ keiksnoti mūsų jauną demokratiją.
Apie medikų kantrybės taurės perpildymą, o taip pat seksualinio priekabiavimo aukas ir būdus kovoti su priekabiautojais, dvyliktoje „Laikykitės ten“ laidoje plačiau papasakos žurnalistas Andrius Tapinas.
Pilną „Laikykitės ten“ laidą žiūrėkite čia.