Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) pradėjo naują tyrimą dėl Lebrikų šeimos tragedijos, mat pirmasis nebuvo atliktas pakankamai išsamiai. Istorikų teigimu, galimai tik vienas iš žuvusiųjų – Jonas Lebrikas – galėjo būti stribas, bet dokumentaliai tai kol kas nepatvirtinta.
Nėščią moterį išprievartavo ir nužudė
Pastatyti bendrą paminklą laisvės kovotojams ir stribams D. Kepenis pasiūlė Seimui prieš savaitę svarstant projektą dėl 2018-ųjų paskelbimo laisvės kovų dalyvio Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Parlamentaras feisbuke paaiškino, kad jam tokios mintys kilo minint seno bičiulio J. Lebriko mirties metines.
„Nuo vienerių metukų likęs našlaitis Jurgis Lebrikas tik subrendęs sužinojo, kad jo tėvus, senelius ir dėdę vieną 1947 m. gruodžio vakarą išžudė banditai. Po daugelio metų jį pasiekė kraupios tų žudynių detalės: septintame mėnesyje nėščią mamą nusikaltėliai išprievartavo ir nužudė, o kartu su ja dar keturis Lebrikų šeimos narius – paprastus smulkius ūkininkus. Turtą išsivežė trim vežimais.
Stebuklingai išgyvenusį dar tik metinuką Jurgelį kitą rytą sušalusį rado kaimynai. Ilgai ta kraupi istorija buvo slepiama nuo Jurgio. Bet nedideliame Šilalės rajono Vaičių kaime ir medžiai turi ausis ir akis... Vienas po kito per kurį laiką žmonės atskleidė nusikaltimo detales ir nurodė jų dalyvius. Ne kartą Lebrikų vyrus buvo apėmęs keršto jausmas ir troškimas nueiti žinomais adresais, pas pažįstamus netolimus kaimynus ir atsiskaityti... Bet Apvaizda ir gyvenimiška išmintis sustabdė nuo tokio lemtingo žingsnio. Visi Jurgį pažinojusieji minėjo jo jautrumą ir gerą, atlaidžią širdį. Matė, kaip krimtosi žmogus, kaip kankinosi, kol nepastatė atminimo koplytėlės.
Apie šią istoriją pirmą kartą išgirdau vakar bičiulio mirties metinių paminėjime. Kraštietis advokatas atvežė ir atidavė dukrai pluoštą bylos dokumentų, kuriuos surinko šeimos prašymu. Iš jų ir paaiškėjo, kieno tai darbas. Bandžiau patikslinti – gal tie banditai stribai? Ne, sako – miškiniai, partizanai. Dar tikslinau – ar ne tie patys partizanai (taip jie buvo vadinami mūsų mokykliniuose vadovėliuose), kurie karo metais versdavo nuo bėgių vokiečių ešalonus ir kovėsi su tautiečiais baltaraiščiais?
Daug pagiriamųjų knygų jiems buvo išleista pokario metais iki pat sovietinio režimo pabaigos. Dabar visiems paaiškinta, ką ir kaip vadinti... Bet Jurgis Lebrikas paliko šią ašarų pakalnę visiškai išsiaiškinęs kuo skyrėsi anie nuo šių partizanų, kuo skyrėsi miškiniai nuo stribų, ką vadinti banditais, ką liaudies gynėjais... Daug visokių terminų girdėjome ir atrodo, kad viskas jau seniai sudėliota į lentynas ir išaiškinta, bet va... Ima ir atklysta pokario laikų aidas ir vėl ima draskyti žmonėms širdis ir protus... Apie daug ką jie kalba“, – rašė D. Kepenis.
A. Anušauskas: tai buvo stribai
Netrukus jis sulaukė istoriko, Seimo nario konservatoriaus A. Anušausko reakcijos. Jis savo feisbuko paskyroje paskelbė, kad Lebrikai buvę stribai, o ne paprasti žemės darbininkai.
„Šiandien D. Kepenis susidvejino – rėžė kalbą apie partizanus naudodamasis 1989–1991 metų „Jedinstvos“ laikraštukų straipsniais ir kartu – pritarė A. Ramanausko-Vanago metų paskelbimui.
Toks susidvejinimas rodo ne tik nenuoširdžią poziciją, tačiau ir mėginimą vėl manipuliuoti melagingais faktais. Štai monologe apie jam žinomus nužudytus „nekaltus žmones“ iš jo bičiulio Jurgio Lebriko šeimos, pamiršo paminėti vieną esminį faktą: Jonas, Stasys ir Kazimieras Lebrikai dokumentuose figūruoja kaip stribai, žuvę 1947 m., Šilalės rajono Vaičių apylinkėje. T.y., šie „beginkliai“ buvo gerai ginkluoti stribai.
Galima suprasti, kodėl stribų artimieji nutyli šį faktą, bet kaip suprasti Seimo narį, kuris manipuliuodamas melaginga informacija pasiūlo statyti bendrą paminklą stribams ir partizanams?“, – rašė A. Anušauskas.
Įrodymų, kad nužudytieji buvo stribai, nėra
Tačiau DELFI gautame LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus rašte „Dėl Lebrikų šeimos žūties ir F. Gaupčio veiklos“, išduotame vienai Lebrikų giminaitei, nė žodžiu neužsimenama apie tai, kad minėti žmonės buvę stribai.
„Atsižvelgdami į išdėstytas aplinkybes, apgailestaudami pranešame, kad negalime nurodyti kokių nors kitų Lebrikų šeimos nužudymo priežasčių, išskyrus jau minėtą ginčą su Ramoška dėl žemės“, – rašoma 2004 m. centro specialisto Bernardo Gailiaus pasirašytame rašte. Jame taip pat paneigiama versija, kad Lebrikų šeima galėjo būti nužudyta dėl lojalumo sovietų valdžiai.
DELFI centro specialistų paklausė, ar iš tikro esama kokių nors įrodymų, kad Lebrikai galėję būti stribai. Ir jei taip, kodėl ši informacija nutylėta minėtame rašte. Taip pat klausėme, ar yra aišku, kas buvo Lebrikų šeimos žudikai.
Į šiuos klausimus atsakė LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas.
„Manyčiau, kad išsirutuliojusi diskusija dėl konkrečių nužudytų asmenų yra amorali. Mirusiųjų ramybės nedera trikdyti, ypač iš Seimo salės. Tiesai geriausia rastis pagarbioje tyloje.
Dėl Lebrikų šeimos tragedijos pagal tuomet turimas galimybes buvo vykdomas tyrimas (vienas iš daugelio tyrimų). Dabar matau, kad jis nebuvo atliktas pakankamai išsamiai. Reikia pabrėžti, kad toks darbas reikalauja labai didelių darbo laiko sąnaudų. Beje, prokuratūra taip pat vykdė ikiteisminį tyrimą dėl šių faktų.
Ar Lebrikų šeimos nariai buvo stribai – klausimas atviras. Pradėjome naują tyrimą, kiek tai įmanoma, gilinamės į visas aplinkybes, tiksliname biografinius faktus ir detales. Galimai tik vienas iš žuvusiųjų – Jonas Lebrikas – galėjo būti stribu, bet dokumentaliai to patvirtinti dabar negalime.
Nustatinėjame, kaip aukščiau minėjau, visas aplinkybes, taip pat ir egzekucijų vykdytojų asmenybes. Kol kas neturime duomenų apie konkrečius asmenis“, – rašoma atsakyme.
Tuo metu LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis specialistas Gintaras Šidlauskas aiškina, kad daug metų centro naudojamuose susistemintos faktinių duomenų (archyvinės informacijos) laikmenų įrašuose Jonas Lebrikas ir Kazimieras Lebrikas figūruoja kaip stribai.
„Informacijos pagrindas – operatyvinių bylų kartoteka. Tai reikštų, kad informacija pateko iš sovietų saugumo operatyvinio darbo bylų. Įrašai negalėjo atsirasti be archyvinio pagrindimo. 2004 m. laiške LGGRT centrui Lebrikų sesuo yra pažymėjusi, kad 1944 m. pabaigoje Jonas pradeda dirbti milicijoje, kuri greitai tampa „liaudies gynėja“. Gali būti, kad papildomo tyrimo metu atsiras daugiau informacijos“, – sakė G. Šidlauskas.
Viskas vyko karo sąlygomis
Vis dėlto A. Anušauskas laikosi savo.
„Man duomenis pateikė iš LGGRTC bazės. Aš jos nei sudarinėju, nei tam turiu įtakos, nei kaip nors kupiūruoju, nuo manęs tie duomenys nepriklauso“, – DELFI sakė Seimo narys.
A. Anušausko žiniomis, stribais buvo ne visi nužudytieji, o trys iš nužudytųjų ketverto.
„Kai į duomenų bazę įrašoma, remiamasi konkrečiais istoriniais dokumentais, pavyzdžiui, koks nors jų paminėjimas ir panašiai. Bet jeigu dabar pamėgintum tuos įvykius atsukinėti atgal, galiu pasakyti, kad 90 proc. atvejų nerasite tų įvykių tyrimų aprašymo. Jų paprasčiausiai ir nebuvo atliekama, jų ir nėra.
Aš nesakau, kad konkrečiu šiuo atveju nedalyvavo pasipriešinimo dalyviai – dalyvavo. Ir jeigu buvo įvardinti kaip stribai, daugelyje to meto karo lauko teismo nuosprendžių įvardijamos ne tokios aplinkybės kaip dabar iš istorinės perspektyvos reikalaujama – kodėl jie neįrašyti į agentus, turi būti patvirtinti dokumentai. Tuo metu viskas buvo kitaip – karo sąlygomis patikrindavo tik gyventojų nusiskundimus, skundus, tai buvo pagrindiniai įrodymai, jeigu dar patvirtindavo, kad jie buvo stribai, kad skriaudė gyventojus, to paprastai užtekdavo priimti apkaltinimui karo lauko teisme“, – kokiomis aplinkybėmis galėjo būti nužudyti Lebrikai, aiškino politikas.