„Kuo ilgiau ca pasėdzėsim, tuo mažau reikės po smercies laukc“, – sako garbingo amžiaus dzūkė, vis pastumdydama bebaigiančius degti senus medinius kryžius. Juos privalu sudeginti pirmiausiai, o jau tada galės degti kaimo vyrų suruoštos malkos.

Tik va, giedotojų prie laužo kasmet susirenka vis mažiau. Vietiniai sako, kai Visi šventi pasitaiko savaitgalį, daugiau buvusių margioniškių palikuonių atvažiuoja iš miestų, o kai šiemet pasitaikė viduryje savaitės, tai beveik tik vietiniai galėjo ateiti.

Margionių kapinėse gyvieji 8 dienas kūrena laužą mirusiesiems

Netikėti vėjo gūsiai keičia dūmų kryptį, bet kantrios senosios giedotojos nė nesusiraukia. Rožinio malda girdėti visose kapinėse, prie jos jungiasi jaunesni, tik žvakelių uždegti ant artimųjų kapų atėję margioniškiai.

Dzūkai šią Vėlinių oktavos tradiciją, išsaugotą per visus karus ir sovietmečio prievartinę ateizaciją, vadina „zadušnomis“. Kažkada buvusio didelio, o dabar vos per pusšimtį nuolatinių gyventojų turinčio kaimo senbuvės sako, kad jau visai nebetoli tas laikas, kai Margionyse nebus kam prisiminti, kas kuriame kapelyje palaidotas, o gal ir laužo užkurti.

Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centro vedėjas Algimantas Černiauskas sako, kad etnografiniuose kaimuose poilsiaujantys miestiečiai patys etnokultūros nekuria ir yra tik jos vartotojai, todėl su paskutiniais čiabuviais išeis ir ne vieną amžių gyvavusios tradicijos.