Šiaulių kilęs kunigas ir brolis pranciškonas augo šeimoje su dviem broliais ir tuomet dar vadinosi Dainiumi – tokį vardą jam išrinko tėvai.

Šeimos tragedijos sprendimas: apie savižudybę nekalbama

Mama dirbo mokytoja, tėvas, nors vaikus ir mokė piešti, visgi jiems ir mamai nebuvo labai geras – kai įniko į alkoholį, ne kartą paleido į darbą kumščius. Tačiau apie smurtą šeimoje sovietmečiu garsiai nebuvo kalbama. Kai Dainius mokėsi pirmoje klasėje, tėvai išsiskyrė, o mama bandė nusižudyti. Nors mamą išgelbėjo, apie tai su vaikais taip pat niekas nekalbėjo. Tiesiog visus tris berniukus paėmė ir apgyvendino globos namuose.

Dabar padedantis kitiems surasti gyvenimo prasmę brolis Paulius sako buvęs ne pats geriausias vaikas. Švelniai tariant.

„Jau sovietmečiu vaikus paimdavo iš probleminių šeimų, tačiau apie tai nebuvo garsiai kalbama. Mane ir vyresnįjį išvežė į Šiaulių vaikų internatą, neseniai gimęs mažiausias broliukas buvo išvežtas į kūdikių globos namus. Atsimenu, ką reiškia gyventi vaikų namuose. Ten jau mokiausi antroje ir trečioje klasėje. Mes siaubėme viską, ką tik galėjome. Buvome gauja. Siaubėme ne iš blogos valios, tačiau kažkas manyje vyko, plėšiau, daužiau viską, jaučiau, tarsi visuomenė man „privalo“ ir yra kažką skolinga, – pasakoja pranciškonas brolis Paulius. – Dabar esu brolis pranciškonas ir matau viską truputį kitaip. Pastebėjau, kad 99 procentai nusikaltėlių yra iš nepilnų šeimų – paprastai juos augino tik mamos. Iš savo patirties žinau, ką reiškia augti šeimoje, kur tėvas turi problemų su alkoholiu, mačiau, kaip skamba namai nuo šauksmų, muštynių. Dar paaugliukai su broliu užrėmėme ir laikėme namų duris, kad tik girtas tėvas neįsiveržtų.“

Tikėjimą atradęs ir pašventęs Dievui savo gyvenimą brolis Paulius, anksčiau vadinęsis Dainiumi, sako, kad stengiasi padėti tiek nusikaltėliams, tiek vaikams.

„Kai žinai savo tapatybę, suvoki, kad turi padėti atgauti tapatybę ir kitiems, – paaiškino kunigas. – Vaiko protui nesuvokiama, kas vyksta ir kodėl. Aš pats globos namuose priklausiau gaujai. Buvome mažiukai gangsteriai, kurie viską siaubė ir laužė. Vaikui, išplėštam iš šeimos, kyla neapykanta visam pasauliui. Vaikas nemoka to paaiškinti, tačiau tiesiog iš visų reikalauja ir galvoja, kad kiti jam „privalo“. Pavyzdžiui, jei dabar būčiau mažas vaikas, o jūs būtumėte mane užkalbinusi teta, privalėtumėte man pasiūlyti saldainį. Jei nepasiūlytumėt, būtumėt bloga teta. Ir jei aš nugvelbčiau, pavyzdžiui, jūsų fotoaparatą, nes ne vietoje pasidėjote, tai būtų norma. Vidinis suvokimas – aš pasiėmiau tai, kas man priklauso.“

Po globos namų augo kaip nusikaltėlis

Globos namuose Dainius ilgai neužsibuvo, visgi praleisti dveji metai toje įstaigoje paliko gilų pėdsaką. Nors mama dirbo mokytoja, iš vaikų namų jai sugrąžinti vaikai nebuvo didžiulis džiaugsmas. Bent jau Dainius. Grįžęs į mokyklą jis toliau siautėjo, ir, kaip pats sako, tuomet tai atrodė smagu – kai ką nors partrenki durimis, kiti juk juokiasi. Dabar, anot kunigo, tai padeda suprasti vaikus ir nusikaltėlio kelią pasirinkusius žmones. Juk pats turi tokią patirtį, kuria nesinori girtis.

Paauglystėje jis išmoko siuvėjo amato, lankė profesinę mokyklą. Anuomet tai buvo gera profesija, darbo tikrai užteko. Devyniolikos metų Dainius jau dirbo. Tuomet jį susirado tie patys vaikų globos namuose buvę draugai.

„Nudžiugau. Jie paprašė pasiūti kelnes, tačiau sakė, kad neturi pinigų, kitaip atsilygins. Mainais pasiūlė firminių prekių. Nesakė, iš kur gauna, tik šypsojosi. Sutikau, nors įtariau, kad prekės gautos neteisėtu būdu. Bet nesigilinau, ir apie pusmetį mes taip keitėmės, aš jiems – kelnes jie man – firminių prekių“, – anot kunigo, toks kelias vedė už grotų, tačiau jis nesusimąstė, kol į siuvyklos duris pasibeldė milicijos pareigūnai.

„Atėjo du vyrai, apsirengę civiliais drabužiais, prisistatė esantys iš kriminalinės milicijos. Maniau, jie nori užsisakyti uniformų, mes siūdavome ir jas. Sako, einam į lauką. Irgi dar nieko blogo negalvojau, gal nori kokį modelį parodyti. Nuėjome prie jų „viliuko“, atidarė duris, o ten, gale, matau, sėdi mano vienas draugų, surakintas antrankiais. Man pareigūnai sako – sėst, nekalbėt, važiuojam“, – anot brolio Pauliaus, tuomet jau suprato, kad gresia ir kalėjimas.

Vyko tardymas, laukė teismas.

Sovietų kariuomenė: saugumiečiai iš naujo supažindino su tėvu

„Bet viskas staiga apsisuko, nes atėjo mano šaukimo laikas į kariuomenę, o po poros metų, kai grįžau, byla jau buvo nutraukta. Mane paliko kaip liudininką, o mano draugus pripažino psichiškai nesveikais“, – taip, anot kunigo, anuomet dirbo teisėsauga – kariuomenė buvo aukščiau visko.

Apie kariuomenę ir karą brolis Paulius sako anuomet svajojęs ir labai norėjo, kad jį išsiųstų į Afganistaną. Jaunatviškas entuziazmas ir svajonės apie galimybę pasižymėti greitai išgaravo, kai pradėjo tarnauti, – vietoj ginklo gavo kastuvą. Kaip sako brolis Paulius, tas Dainius buvo puikios sportinės formos, o kariniai dalykai – jo silpnoji vieta. Taigi nenuostabu, kad supyko likęs nuvertintas ir nereikalingas ten, kur vyksta karas.

Visgi tuomet jis sužinojo apie Valstybės saugumo komitetą. Tiesiog garsiai niekas nekalbėjo, kad tam tikri žmonės sekami, kad liaudies priešai, siekiantys nuversti sovietų valdžią, yra lyg po didinamuoju stiklu. Kas bendro su kunigu, jei tuomet nė nepažinojo Dievo?

„Saugumas juk veikė – jie žinojo, kas aš per paukštelis, bet mano kriminalinė pusė buvo niekis. Jie žinojo apie mano tėvą. Pasirodo, mano tėvas sovietų laikais buvo vienas iš labiausiai ieškomų pogrindininkų. Tik kariuomenėje sužinojau, kad jis 25 metams buvo ištremtas į katorgą, tris kartus iš ten pabėgo, tačiau vis tiek buvo sugautas ir grąžintas. Mama, kaip buvusi partijos sekretorė, jį iš ten ištempė. Mama važiavo į Maskvą, Lubianką, gavo reikalingus leidimus, tuomet nuvažiavo į Sibirą, Vorkutą, ir po poros metų tėvas grįžo. Tada nuo įkalinimo buvo praėję 15 metų, dar buvo likę 10. Aš gimiau vėliau. Tik iš saugumiečių sužinojau, kad tėvas buvo kovotojas, iš Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdžio naujosios kartos, ir vykdė pogrindines kovas, vertė valdžią“, – tokia naujiena, anot kunigo, tada jį sukrėtė, tačiau kartu ir sukėlė pasididžiavimą. Juk tėvą jis pažinojo labiau kaip smurtaujantį alkoholiką, nei kaip didvyrį.

Nors vietoj ginklo gavo kastuvą ir su nusikaltėliais turėjo kasti tranšėjas, brolis Paulius sako ilgai neužsibuvęs tokioje nemalonioje aplinkoje. Vadai pastebėjo jo talentą piešti, kai nusprendė pataisyti fototapetą, ir netrukus kastuvą iškeitė į tapybos reikmenis.

Klausimas, sukėlęs perversmą gyvenime

Perkeltas gražinti sienų kareivių valgyklose, Dainius kur kas maloniau nei su kastuvu rankose leido laiką. Tačiau po kelių mėnesių kariuomenėje jį pasiekė skaudi žinia – nusižudė mama. Jauną vyrą išleido į laidotuves. Anot kunigo, mama jam buvo viskas – ir jo auklėtoja, globėja, ir jo dievas, tad, kai per laidotuves išgyrę moterį aplinkiniai iškart ją pamiršto, jauno vyro viduje užvirė klausimas – tai kokia gyvenimo prasmė? Apie savižudybę tuomet buvo tylima, kodėl taip vyksta, niekas neieškojo priežasčių, apie pagalbą, psichologus artimiesiems nebuvo nė minčių.

Grįžęs į kariuomenę Dainius toliau tapė, tačiau liūdesys ir klausimas, kaip reikia gyventi, kad paliktum pėdsaką po savęs, neapleido. Vieną dieną prie jo priėjo nepažįstamasis su ilga barzda, ilgais plaukais ir kurį laiką stebėjo, kaip Dainius tapo. Galiausiai pasakė: „Tu darai grožį, vadinasi, turi gražią sielą.“

Kunigas sako, kad tuomet pirmą kartą kažkas pavartojo žodį „siela“.

„Vyras paklausė: „Ar Dievą tiki?“ Senasis Dainius manyje pasišiaušė, apėmė keistas jausmas ir atkirtau, kad Dievo nėra. Tačiau vyras patarė neskubėti taip sakyti ir ėmė pasakoti apie žmonių upę: „Minios žmonių tarsi upe eina ir kviečia – einam paskui mus. Mes žinome, kur rytojus, kur ateitis, kur laimė. O tu sustok, neik kartu su visa ta mase, pakilk aukščiau ir pamatysi, kad ten, kur tave kviečia, nėra nei laimės, nei ateities, nei rytojaus.“ Po jo žodžių ėmiau įsivaizduoti tą žmonių upę, tačiau jie mano vaizduotėje ėjo ne į laimę, o kaip krioklys krito žemyn“, – pasakojo kunigas.

Tuomet, anot pašnekovo, jį užliejo šviesa, lyg koks sprogimas.

„Stovėjau ant taburetės, vos nuo jos neparkritau. Toje šviesoje tada viskas apsivertė – lyg per pagreitintą filmą prabėgo mano gyvenimas. Mačiau visa tai, kas yra mano nuodėmė, ir toje šviesoje aiškiai išgirdau balsą, kuris sakė: „Aš esu“. Aiškiai ir ryškiai. Man suprantama kalba. Sakė ne tas vyras, kuris mane užkalbino, – jo lūpos buvo sučiauptos. Ėmiau dairytis aplinkui, iš visur skambėjo balsas: „Aš esu.“ Tai truko vos akimirką, kelias sekundes, ir staiga man ėmė upeliais riedėti ašaros. Augęs aplinkoje, kur ašaros reiškia silpnumą, bandžiau tam priešintis, tačiau staiga aplankė aiškumas, kodėl motina nusižudė, supratau, kokia gyvenimo prasmė – tai buvo Dievas“, – apie netikėtai aplankiusį nušvitimą pasakojo kunigas.

Jauno vyro gyvenimas pasikeitė – jį užkalbinęs elektrikas Genadijus Georgevičius tapo tuomet būsimojo kunigo ir brolio pranciškono vedliu. Tikėjimo išbandymu buvo tai, kad sovietinėje kariuomenėje teko slėpti religinius įsitikinimus. Kaip sovietmečiu oficialiai nebuvo daugelio dalykų, taip „nebuvo“ ir bažnyčios bei Dievo.

Jau baigiantis tarnybos laikui, G. Georgevičius supažindino su dar vienu vyru, šis Dainiaus paklausė, galbūt jis nori tapti kunigu.

„Viduje vėl pasišiaušiau – koks iš manęs kunigas, juk laukia mergina, norėjau šeimos, vaikų. Tačiau einant į kareivines visą kelią galvoje skambėjo žodis „kunigas“. Net ėmiau derėtis su Dievu, kaip aš galiu palikti merginą, na, nebent ji pati norės likti draugais, tada sutiksiu. Nenorėjau jos skaudinti, jau užteko mano gyvenime, kad mama nusižudė“, – pasakojo vyras.

Pasibaigus tarnybos laikui derybas su Dievu Dainius jau buvo pamiršęs, grįžo į namus ir tuoj pat apie savo grįžimą pranešė merginai. Dainiaus nuostabai, nebuvo tokio džiaugsmo, kokio tikėjosi, – ji buvo susitarusi su drauge ir planų neatšaukė. Kai susitiko, Dainius sulaukė daugiau draugiško, bet ne mylinčios moters dėmesio, tada prisiminė savo pažadą apie kunigystę.

Su mergina sutarė likti draugais, ir Dainius nupėdino į bažnyčią. Užsidegimą tuoj pat vykti į Kunigų seminariją atvėsino pokalbis – klebonas liepė pirma išmokti poterius, priimti Komuniją, o tada po metų ateiti, jei nepersigalvos. Dainius nudžiugo, sako, priėmė tai kaip ženklą, kad dar gali persigalvoti. Netrukus susirado draugę, kartu siuvo, pasak jo, „užsiėmė bizniu“ ir gyveno jausdamasis teisus prieš Dievą, nes juk pabandė tapti kunigu.

Vienas konfliktas su drauge jam vėl priminė Dievą ir duotą pažadą – ji supykusi pasakė „Tau tik kunigu būti.“

Kas arčiau – kunigystė ar kalėjimas?

Dainius susirado kitą kunigą, ėmė mokytis ir ruoštis į Kunigų seminariją.

„Rimtai susėmiau, viską išmokau, kaip tik atėjo 1990-ieji, kai nuo sausio 1-osios leido dėstyti tikybą, tad aš, jaunas ir kupinas energijos, nuėjau savanoriu į mokyklą ir vienus metus ten dirbau. Paskui nuėjau pas tą patį kleboną, kurį susiradau anksčiau, jis jau buvo mane pamiršęs. Dar pasakė: „Nežinau, ar iš tavęs kunigas išeis“, bet davė leidimą stoti į Kunigų seminariją“, – pasakojo Dainius.

Visgi dar kartą prieš pat kunigystę atsitiktinai jis vėl susipainiojo su nusikalstamojo pasaulio atstovais. Slavikas – toks buvo vardas žmogaus, kuriam Dainius pasiuvo kelnes ir nutarė jas padovanoti pamatęs, kaip šis apsidžiaugė, nes buvo aukšto ūgio, tad gauti drabužių sekdavosi sunkiai. Tik vėliau dabar jau kunigu tapęs vyras sako sužinojęs, kad tas aukštas žmogus buvo iš nusikaltėlių pasaulio. O nusikaltėlių pasaulyje jokia paslauga nepamirštama, Dainius savo dovana padarė žmogų skolininku.

Jie susibičiuliavo, ir Dainius papasakojo apie savo planus būti kunigu, apie nepilnametį broliuką, kuriam reikės finansinės pagalbos, kol jis studijuos. Anuomet broliukui išlaikyti reikėjo maždaug 25 rublių. Dainiui Slavikas pasiūlė dirbti asmens sargybiniu, nors būsimą kunigą jis pasiėmė labiau kaip talismaną, o ne kaip išties saugantį jo gyvybę žmogų.

„Slavikas žmonių nežudė, jis užsiėmė reketu – sukuria pavojingo nusikaltėlio įspūdį ir „pasidaro“ pinigų. Kol prasidėjo vadinamasis „didysis“ žaidimas: į Soligorską važiavo vagonai su prekėmis iš Jugoslavijos. Darbininkams jos neturėjo pateikti, keliavo į juodąją rinką, ir mes turėjome paimti dalį krovinio. Tuomet pirmą kartą išgirdau kitą man priskirtą funkciją – turėjau „nupurkšti“ kitos gaujos bosą“, – apie dar vieną galimą priartėjimą prie kalėjimo pasakojo brolis pranciškonas.

Brolis Paulius sako, kad tuomet stipriai meldėsi, kad nereikėtų to daryti, nes susitarti, jog to nedarys, negalėjo.

„Planas nepavyko, ir mačiau, kaip šėtonas nenori paleisti“, – sako kunigystės tuomet dar tik siekęs vyras.

Paskutinis žingsnis atsisakyti kunigystės buvo pažintis su įspūdinga moterimi Minske. Pakeliui namo su Slaviku jie užsuko į svečius. Moteriai Slavikas Dainių pristatė kaip labai gerą siuvėją. Anot Dainiaus, vyriškos ambicijos sužaidė, kai moteris paprašė pasiūti išskirtinius kailinius jai, už kuriuos sumokėtų į du sunkvežimius telpančia jugoslaviško linoleumo siunta už „valdišką kainą“ – pelnas už jį būtų siekęs apie 200 tūkstančių rublių.

Visgi pagundai iškart neatsispyręs Dainius pakeliui į Šiaulius iš Minsko, skaitydamas Šventąjį raštą, pamatė žodžius „mažatiki, kodėl manim suabejojai...“ Sako, to užteko, kad nušvistų protas.
Nors pagunda buvo didžiulė, brolis pranciškonas atsisakė moters pasiūlymo.

Anot kunigo, padovanotų kelnių gaujos vadeiva nepamiršo: kol Dainius mokėsi Kunigų seminarijoje, Slavikas padėjo rūpintis paaugliu broliu.

Dabar brolis Paulius dalijasi savo patirtimi su vaikais ir nusikaltėliais vienodai, sako, seniai savyje buvusį Dainių palikęs praeityje, nors nedaug trūko, kad anuomet jis pats būtų atsidūręs už grotų ir nuėjęs netinkamu keliu.