Ispanijoje atsitiktinai priglaudė svetingi žmonės

Daivos pažintis su Ispanija užsimezgė jaunystėje. Moteris čia apsilankė būdama studentė, kai, pasinaudojusi „Erasmus“ mainų programa, iš Lietuvos atvyko mokytis į netoli Barselonos esantį universitetą.

„Iš pradžių kartu su drauge atvažiavome penkiems mėnesiams. Buvome gana pasimetusios, nes universiteto atstovybė prieš tai mums nesuteikė beveik jokios informacijos nei apie pačias studijas, jų tvarkaraštį, nei apie gyvenamąją vietą. Neturėjome, kur apsistoti“, – pasakojimą pradeda Daiva.

Tačiau dviems jaunoms merginoms tąkart pasisekė. Jau važiuojant autobusu iš oro uosto jas užkalbino vietinis vaikinas ir, sužinojęs apie lietuvaičių situaciją, pakvietė drauges pirmą naktį praleisti savo tėvų namuose. „Nežinojome, ką daugiau daryti, tad sutikome. Laimei, tai buvo labai malonūs žmonės. Kitą rytą jie netgi pavežė mus iki universiteto, viską paaiškino, parodė“, – su šypsena prisimena pašnekovė.

Pas minėtus žmones lietuvės neplanuotai užsibuvo gerokai ilgiau – visą studijų svetur laikotarpį.

„Paprastai jie nuoma neužsiiminėdavo, priglaudė mus iš geros valios. Bet ši šeima Monkadoje turėjo vietinį verslą – automobilių plovyklą, kurioje padėdavome dirbti savaitgaliais. Tokiu būdu atsilygindavome ir už nakvynę, ir už maistą“, – sako Daiva.

Lietuvaitės traukė būrius klientų

„Tai buvo vienintelė automobilių plovykla visame miestelyje, kur dirbo merginos. Mes šluostydavome mašinas, ir visi norėjo į mus pažiūrėti. Užsieniečiams buvome tikra egzotika, dėl mūsų kaip reikiant padaugėjo klientų, prie plovyklos nusidriekė automobilių eilės, verslas suklestėjo“, – juokiasi Daiva.

Lietuvė tuomet patraukdavo ne tik klientų dėmesį – ja susižavėjo ir gyvenamąją vietą parūpinęs vaikinas, su kuriuo ėmė bendrauti rimčiau.

„Draugė, praėjus penkiems mėnesiams, išskrido į Lietuvą ir į Ispaniją nebegrįžo, o aš, pabaigusi mokslus gimtinėje, po pusantrų metų vėl pasirodžiau čia“, – pasakoja Daiva. Kurį laiką ji su vaikinu ir toliau gyveno pastarojo tėvų namuose, dirbo toje pačioje plovykloje.

„Tuo metu gaudavau, rodos, 600 eurų per mėnesį. Kai pramokau ispaniškai, darbo pobūdis kiek pasikeitė – daugiau laiko praleisdavau ofise, ėmiau išrašinėti sąskaitas. Kai susiradome nuosavą butą ir išsikraustėme, uždirbdavau jau daugmaž 900 eurų per mėnesį“, – atskleidžia moteris.

Pirkti butą buvo didžiulė klaida

Visus 15 metų Ispanijoje Daiva praleido toje pačioje vietoje – daugmaž 20 minučių kelionės atstumu nuo Barselonos nutolusiame industriniame miestelyje, pavadinimu Monkada. Būtent čia su savo tuometiniu draugu ji nusprendė įsigyti butą.

„Kai sugalvojome išsikraustyti iš draugo tėvų namo, butų kainos buvo stipriai pakilusios ir toliau augo. Bijojome, kad vėliau butai dar pabrangs, taigi nusprendėme, nieko nelaukdami, pasiimti paskolą. Bet vos tik nusipirkome būstą, butai ėmė pigti“, – prisimena Daiva.

Emigrantė sako, kad jų butas tuomet kainavo apie 280 000 eurų, o dabar už jį, geriausiu atveju, tepavyktų gauti 120 000 eurų.

„Tai buvo didelė klaida. Paskolą už butą mokame iki šiol, parduoti jo taip pigiai tiesiog neapsimoka. Tačiau Ispanijoje tokie mes – ne vieni. Būna, kad iš žmonių ir butą atima, ir skola lieka“, – patirtimi dalinasi pašnekovė.

Visgi jau kurį laiką moteris minėtame bute negyvena. Po dešimties metų bendravimo ji išsiskyrė su sugyventiniu ir dabar tame pačiame miestelyje turi kitą būstą. Jį nuomojasi su nauju draugu, pasak Daivos, šimtaprocentiniu kataloniečiu, su kuriuo susipažino pažinčių svetainėje „Badoo“.

Darbuotojai nevertinami

Netrukus moteris paliko ir darbą plovykloje, porą mėnesių dirbo vietinėje kontoroje, užsiimančioje mašinų motorų ir kitų detalių importu, galop ją priėmė Monkadoje įsikūrusi ispanų įmonė, gaminanti sachariną, ciklomatą ir kitus saldiklius.

Darbo ieškojau per įdarbinimo agentūras, kurios vis kvietė į skirtingus pokalbius. Po vieno iš jų, dar nespėjus pareiti namo, man vėl paskambino ir paprašė sugrįžti. Jau mokėjau kalbėti ispaniškai, turėjau patirties, taigi gavau visai neblogą poziciją“, – prisimena Daiva.

Nuo tos dienos prabėgo aštuoneri metai, visą šį laiką emigrantė dirbo ofisinį darbą – internetu pardavinėjo įmonės produkciją.

Kalbėdama apie ispanų požiūrį į darbuotojus, moteris netuščiažodžiauja: „Dirbk, dirbk, dirbk ir nieko neprašyk. Jei prašai didesnės algos, tai direktoriai visuomet išsisukinėja – tai krizė, tai šiaip pinigų nėra“.

Visgi darbščiai lietuvei pavyko išsireikalauti didesnio užmokesčio. „Tris kartus prašiau, tris kartus padidino. Tiesa, ne tiek, kiek norėjau“, – priduria Daiva.

Kaip sako pati, pradžioje jos alga buvo juokinga – vos 800 eurų per mėnesį, juolab, kad dirbdavo daugiau nei 8 valandas per dieną. Vėliau atlygis padidėjo iki 1000 eurų, o šiuo metu moteris, dirbdama šešias valandas per dieną, gauna 1100 eurų atlyginimą.

Sąlygos motinystei Lietuvoje gerokai palankesnės

Darbo dieną Daiva susitrumpino po to, kai gimė dukra. „Ispanijoje motina gali keliomis valandomis susitrumpinti darbo dieną, tačiau už tai atitinkamai sumažėja ir alga. Bet jei jau susitrumpinai darbo dieną, iš darbdavio gali nieko nebesitikėti – jis jaučiasi taip, tarsi būtų padaręs tau didelę paslaugą“, – pasakoja moteris.

Apskritai šalyje apmokamos motinystės atostogos trunka 16 savaičių. Tiesa, yra įvairių būdų, kaip prasiilginti neapmokamą atostogų laikotarpį. „Kol vaikui sukanka 9 mėnesiai, motinoms per dieną skiriama viena valanda žindymui, taigi į darbą galima ateiti valanda vėliau arba išeiti valanda anksčiau. Šias valandas galima iš karto susumuoti ir vietoj jų gauti papildomų laisvų dienų. Taip pat įmanoma prisidurti sukauptų atostogų laiką ir susitarti su darbdaviu dėl neapmokamų atostogų“, – vardina Daiva.

Pati lietuvė, pasinaudojusi minėtomis galimybėmis, į darbą turėjo grįžti, kai vaikui suėjo pusaštunto mėnesio. „Kol vaikui sukanka treji metai, kas mėnesį dar gauni po 100 eurų, bet didesnių išmokų, praėjus 16 savaičių, – ne. Baigiasi pinigai, ir eini dirbti. O vaikas keliauja tiesiai į lopšelį“, – gūžteli moteris.

Kalbant apie darželius, visi jie Ispanijoje mokami ir ganėtinai brangūs. Be to, vietų juose, anot pašnekovės, atsiranda ne visiems vaikams. Tokiu atveju, daromas konkursas. Ir nors pastarąjį laimėti moteriai pavyko iš pirmo karto, bendrą situaciją ji vertina gana nepalankiai ir yra įsitikinusi, kad auginti vaikus Lietuvoje gyvenančioms mamoms lengviau.

„Be to, čia jokia įmonė nenorėtų į savo gretas priimti tik 6 valandas per dieną dirbančio žmogaus, todėl apie geriau apmokamą darbą šiuo metu galvoti apskritai negaliu. Gal tarptautinėse kompanijose požiūris kiek kitoks, bet visumoje čia – tikrai ne rojus“, – apibendrina Daiva.

Ji taip pat pastebi, kad anksčiau daug kas važiuodavo į Ispaniją braškių, apelsinų skinti, ispanai tuomet panašių darbų kratėsi. Vėliau, prasidėjus ekonominei krizei, patys ėmė peštis dėl bet kokio uždarbio.

Palygino kainas Ispanijoje ir Lietuvoje

Pasak Daivos, Ispanijoje būsto nuoma gerokai brangesnė. Ji pati už trijų kambarių butą, neskaičiuojant svetainės, kas mėnesį sumoka apie 700 eurų. „Aišku, mažame miestelyje nuoma ne tokia didelė, bet turiu draugą, kuris Barselonoje už nuomą moka 1200 eurų per mėnesį“, – sako moteris.

Komunaliniai mokesčiai, anot jos, taip pat nemaži: vasarą – apie 150, žiemą – daugmaž 250 eurų, tačiau bendra suma gali būti ir gerokai didesnė – ji priklauso nuo daugybės faktorių: namo naujumo, laiptinės, nuo to, ar jame yra baseinas, taip pat – kiek bute šildoma šaltuoju laikotarpiu.

„O štai maisto Ispanijoje, tokiuose prekybos centruose, kaip „Mercadona“ ar „Carrefour“, galima rasti ir gerokai pigiau, drabužių taip pat. Gali prisipirkti palaidinių po porą eurų, net ir kai nėra nuolaidų. Kokybė prastesnė, bet ir išmesti paskui negaila, garderobą dažniau atsinaujini“, – teigia Daiva.

Vis dėlto ji su šypsena prisimena, kaip į Lietuvą atvažiavęs draugas nustebo, užėjęs į vieną Vilniaus parduotuvę: „Jam tiesiog žandikaulis atvipo, kai pamatė visas lentynose išdėliotų dešrelių rūšis. Ir iš vienur, ir iš kitur... Na, o apie alų tai jau net nekalbu, vyras buvo visiškai apstulbęs“.

Į Lietuvą grįžta tik atostogauti

Viešnagės Vilniuje metu Daivos draugą nustebino dar vienas dalykas. „Buvo šeštadienis, dešimta valanda vakaro, geras, vasariškas oras. Einame Gedimino prospektu, o ten – nei žmonių, nei automobilių. Kaip po karo, sako vyras. Bet tuo metu taip sutapo, kad buvo Jūros šventė, be to, vasarą visi prie ežerų išvažiuoja“, – samprotauja moteris.

Ji priduria, kad kaip ir visus ispanus, katalonui įspūdį paliko ir mūsų šalies žaluma.

Tuo tarpu paklausta, ar pati pasiilgsta gimtinės, Daiva atsako vienareikšmiškai: „Žinoma, pasiilgstu“. Ji į Lietuvą kartu su dukra kasmet atvyksta bent porai savaičių – paatostogauti.

„Turėjau galimybę visam laikui grįžti į Lietuvą po 10 metų, kai išsiskyriau su pirmu draugu, tačiau nusprendžiau pasilikti. Ispanija visuomet buvo mano svajonių šalis, seniai norėjau čia gyventi, tad savo sprendimo nesigailiu. Parskridus į Lietuvą pabūti kurį laiką su šeima, paatostogauti, visuomet labai smagu, bet kaip ten gyventi būtų – nežinia.“