„Nuoširdžiai sakau – neatsimenu, kas buvo prieš 18 metų. Drąsiai galite rašyti viską, ką norite. Esu gimęs 1956 metais – jei nuo tų metų kas nors buvo blogai, galite pradėti nuo tada“, – DELFI paklaustas apie Vilniaus autobusų stoties perdavimą į privačias rankas kalbėjo buvęs Vilniaus meras ir premjeras Rolandas Paksas.

Jam vadovaujant Vyriausybei, o po to – einant sostinės mero pareigas, Vilniaus autobusų stotis, kaip anksčiu miestui priklausiusios bendrovės „Tolimojo keleivinio transporto kompanijos“ (TOKS) nuosavybė, perėjo į prieštaringai vertintos įmonės „Lukoil Baltija“ ir ją valdžiusio verslininko Ivano Paleičiko šeimos rankas.

Sprendimai dėl TOKS, o kartu ir Vilniaus autobusų stoties privatizavimo buvo priimti 1999 metais. Tuo įsimintinu laikotarpiu Vyriausybei vadovavęs R. Paksas susikrovė politinį kapitalą, atsisakydamas pasirašyti „Mažeikių naftos“ pardavimo JAV kompanijai „Williams International“ sutartį. Į Lietuvos naftos įmonę tuo metu pretendavo ir Rusijos įmonė „Lukoil“, o R. Pakso komanda paskui ilgą laiką buvo siejama su tos kompanijos interesais.

2004 metų gegužę, liudydamas „Mažeikių naftos“ privatizavimą tyrusiai Seimo laikinajai komisijai, politikų klausinėjamas R. Paksas neigė ir savo ryšius su „Lukoil“, nors pripažino esantis pažįstamas su „Lukoil Baltija“ vadovu I. Paleičiku.

Ivanas Paleičikas
Foto: Bendrovės archyvas

„Su I. Paleičiku seni pažįstami nebuvome ir nesame, tai netiesa“, – antradienį DELFI sakė R. Paksas.

Už transporto kompaniją ir autobusų stotį – vos pusantro milijono

Vilniaus autobusų stoties, 1974 metais pastatytos pagal prof. Vytauto Brėdikio projektą, istorija glaudžiai susijusi su sovietmečiu sostinėje veikusiu „Vilniaus autobusų parku“.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Vyriausybės sprendimu valstybinis autobusų parkas iš Susisiekimo ministerijos perėjo Vilniaus miesto savivaldybės žinion, o 1995-aisiais įmonė buvo įregistruota kaip uždaroji akcinė bendrovė.

1996 metais po reorganizacijos atsirado dvi savarankiškos įmonės: specialioji bendrovė „Vilniaus autobusų parkas“ bei TOKS, kuriai priklausė Vilniaus autobusų stotis.

Kaip rodo viešai prieinami dokumentai, 1999 metais TOKS, pirmoji iš Lietuvos keleivių vežėjų įmonių, buvo pradėta rengti privatizacijai. Kelią tam atvėrė Vilniaus miesto tarybos, vadovautos R. Pakso bendražygio – tuomečio Vilniaus mero Juozo Imbraso – 1999 metų birželio 9 dieną priimtas sprendimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės papildomo privatizavimo objektų sąrašo tvirtinimo.

Rolandas Paksas

Į šį sąrašą kaip papildomas objektas buvo įtraukta TOKS kartu su Vilniaus autobusų stotimi. Įmonės, kurios 100 proc. akcijų valdė savivaldybė, balansinė likutinė vertė buvo įvertinta 6,2 mln. litų (1,5 mln. eurų to meto kursu).

Tų pačių metų rugsėjo 22 dieną, likus vos mėnesiui iki atsistatydinimo iš premjero posto dėl „Williams“ klausimo, premjeras R. Paksas bei ūkio ministras Eugenijus Maldeikis pasirašė Vyriausybės nutarimą, kuriuo buvo iš dalies pakeistas ankstesnis Ministrų kabineto sprendimas dėl privatizavimo objektų sąrašo.

Naujuoju nutarimu šis sąrašas buvo papildytas dešimtimis objektų, tarp jų – ir TOKS. Jos likutinė vertė nutarime nurodyta tokia pat, kaip savivaldybės sprendime – 6,2 mln. litų.

Tačiau 1999 metų gruodžio 10 dienos data paženklintame Privatizavimo komisijos, vadovautos Eduardo Vilko, posėdžio protokole fiksuota didesnė TOKS kaina – bendrovė, kurią 2000-aisiais ketinta parduoti viešo konkurso būdu, buvo įvertinta 6,5 mln. litų (1,57 mln. eurų).

Pirko tėvas, gavo sūnus

Pirmoji privatizuojama Lietuvos keleivių vežėjų įmonių didelio pirkėjų susidomėjimo, regis, nesulaukė. 2000 metų kovą ją įsigijusi „Lukoil Baltija“, viešai skelbtais duomenimis, už 100 proc. TOKS akcijų sumokėjo vos daugiau nei Privatizavimo komisijos nustatyta kaina – 6,51 mln. litų (1,576 mln. eurų).

Vos po kelerių metų, 2003-ųjų pabaigoje, to meto žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad „Lukoil Baltija“ pasirašė TOKS pardavimo sutartį. Pirkėjas paaiškėjo 2004metų birželio pradžioje – tada paskelbta, kad šią vieną didžiausių Lietuvos keleivių pervežimo bendrovių iš „Lukoil Baltija“ įsigijo jos vadovo I. Paleičiko sūnaus Andriejaus Paleičiko įmonė „Gavitas“.

Vilniaus autobusų stoties valdymo schema
Foto: DELFI

10 tūkst. litų (2,9 tūkst. eurų) įstatinį kapitalą turintis „Gavitas“, įregistruotas 1998 metais, tuo pačiu adresu kaip ir TOKS, įsigijo įmonę, kurios įstatinis kapitalas tuo metu buvo 9,342 mln. litų (2,7 mln. eurų).

Vos po mėnesio, 2004-ųjų liepą, bendrovė „Gavitas“ buvo išregistruota, prijungus ją prie TOKS. Pervežimo bendrovė perėmė visus jos įsipareigojimus bei turtą, o tiesioginiu TOKS akcininku tapo A. Paleičikas.

Užbaigus šį procesą tiesioginiu TOKS akcininku tapo A. Paleičikas.

Gauti jo komentaro DELFI nepavyko – verslininkas antradienį mobiliuoju telefonu neatsiliepė.

Šeimininkų daug, pastato būklė kelia pasipiktinimą

Paskutinę 2015 metų dieną A. Paleičikas TOKS pardavė bendrovei „Keina“, kurią valdo įmonė „Nordic Minds“ (jos vienintelė akcininkė – verslininko Nemuno Dagilio žmona Agnė Dagilė).

Sudarydamas šį sandorį, kurio kaina nebuvo atskleista, A. Paleičikas sau pasiliko TPKS nekilnojamąjį turtą – Vilniaus autobusų stotį. Registrų centro DELFI pateiktais duomenimis, šiuo metu vienintelė jos savininkė yra A. Paleičiko valdoma bendrovė „Vilniaus autobusų stotis“.

Tačiau tai nereiškia, kad verslininkas administruoja pastatą. Registrų centro duomenimis, jis yra išnuomotas anksčiau parduotai bendrovei TOKS.

Vilniaus autobusų stotis, teisingiau, po ja esantis sklypas, turi ir daugiau šeimininkų. Didžioji dalis po pastatu esančios žemės priklauso valstybei ir yra išnuomota. Jo dabartinis šeimininkas – bendrovė „Vilniaus autobusų stotis“, tai yra, A. Paleičikas.

Mažesnės sklypo dalies šeimininkė – parduotuvių „Iki“ tinklo plėtotoja bendrovė „Baltisches Haus“. Ją nuo šių metų balandžio valdo Monake rgistruotas asmuo – George'as Emmanuelis Jose Ortizas.

DELFI primena, kad dėl niekaip nepradedamos Vilniaus autobusų stoties rekonstrukcijos su jos savininkais nesutarianti sostinės savivaldybė yra paskelbusi, jog ketina statyti naują autobusų stoties pastatą Pilaitėje. Istorinės stoties šeimininkas A. Paleičikas, savo ruožtu, žiniasklaidai yra teigęs, kad dėl dažnų valdžios pasikeitimų sostinėje jau dvejus metus stringa pradžią rekonstrukcijai galinčio duoti detaliojo plano rengimas.

Mindaugas Pakalnis

Kaip DELFI teigė miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis, norint parengti detalųjį planą, reikia parengti rekonstrukcijos programą. „Turi būti norai pastatyti vienokius ar kitokius pastatus, parengti projektinius pasiūlymus. Kadangi prieš kelerius metus vystytojas neturėjo jokių projektinių pasiūlymų, detaliojo plano rengimas ir buvo užstrigęs“, – aiškino jis.

Pasak M. Pakalnio, vėliau A. Paleičikas parengė projektinius pasiūlymus, jie savivaldybei tiko, tad planavimo darbai galėjo būti tęsiami. „Bet kiek žinau, autobusų stoties savininkų santykiai yra tokie, kad jie tų pasiūlymų realizuoti negali. Dabar daryti „orinį“ detalųjį planą savivaldybei netiko, nes ši teritorija yra prie pat senamiesčio“, – kalbėjo vyriausiasis architektas.