Aurelija neslepia, kad net visiškai atsisakiusi alkoholio turi įrodinėti, kad ji nėra bloga mama, tačiau iš vaiko gerove besirūpinančios tarnybos darbuotojų sulaukia pašaipų, o ne pagalbos. Nors sūnus kur kas geriau mokėsi, kai gyveno su ja ir niekada nebuvo paliktas alkanas.
Prieš trylika metų pirmojo sūnaus susilaukusi moteris apako viena akimi. Staiga, dar maitinant kūdikį, pasaulis ėmė temti. Aurelija neslepia: jai atrodė, kad savimi pasirūpins, vos tik nustos maitinti mažylį, tačiau, kai kreipėsi į medikus, jau buvo per vėlu. Regos atkurti buvo neįmanoma. Paaiškėjo, kad traumą patyrė dar mokykloje, kai vienas vaikas pakišo bėgančiai koją ir ji parkrito, tačiau pasekmių nebuvo iki gimdymo. Pakilęs spaudimas atėmė regą. Moteris susiėmė ir ilgus metus tai netrukdė gyventi pilnavertį gyvenimą, dirbti, net susilaukti antrojo vaiko.
Aurelija neslepia, kad santykiai su vyrais jai ne itin sekėsi, tad ji pasirinko viena auginti vaikus. Pirmas mylimasis vis dažniau jų santykius iškeisdavo į draugus, kol galiausiai dar besilaukianti moteris nusprendė jį palikti. Augino vaikelį viena, jį aprūpino ir stengėsi, kad šis nenueitų klystkeliais.
„Dar iki susilaukiau antrojo vaiko, dirbau, pardavinėjau gintaro gaminius turistams, labai patiko darbas, nors ir nebuvo lengvas. Išmokau keliomis kalbomis bendrauti su turistais, vokiečius vis maloniai stengdavausi įkalbėti įsigyti daugiau, nei jie planuoja, dažnas ir nupirkdavo dar kokį papuošalą“, – su šypsena pasakoja moteris ir sako, kad po darbo visada skubėjusi namo pas sūnų.
Antrą kartą aplankiusi meilė taip pat baigėsi skaudžiai. Kartu išgyveno ne vienus metus. Aurelija sako neskubėjusi susilaukti antrojo mažylio, norėjo patikimos ir stabilios šeimos. Po ketverių metų mylimasis tarė „jau laikas“ ir mažiau nei po metų Aurelija sūpavo antrąjį sūnų. Visgi poros meilę ne kartą lydėjo smūgiai.
„Mylėjo, bet vis kažkas užeidavo, pakeldavo ranką prieš mane. Vaikų niekada neskriaudė, kelis kartus atleidau, prisiekinėjo, kad myli, bet po kiek laiko – vėl tas pats. Nusprendžiau, kad tai – ne gyvenimas, tad išsiskyrėme“, – atvirai pasakojo moteris.
Moteris geresnio ir sotesnio gyvenimo vaikams bandė ieškoti Airijoje, tačiau plaučių uždegimu susirgus jaunesniajam sūnui ji nė nesuabejojo, ką rinktis.
„Vaikas man buvo svarbiau, grįžau į Lietuvą, nes užsienyje gydymas labai brangiai kainuoja. Nebuvo net minties palikti vaikų prižiūrėti mamai ar kam iš artimųjų, juk tai – mano vaikai“, – sako Aurelija.
Grįžusi sako sulaukusi skambučio, kad darbą gavo, tačiau palikti vaikų ji neketino. Tuomet paprašė socialinio būsto, tačiau netinginiavo. Nors prarado galimybę dirbti užsienyje, Lietuvoje ji mokėsi dirbti kompiuteriu, atlikdavo paprastus darbus, kad išlaikytų vaikus.
Socialinį būstą gavo. Kuklų, bet moteriai su dviem vaikais socialiniai darbuotojai tuomet pasakė, kad šis būstas bendrabutyje laikinas ir kad jai bus skirtas atskiras butas. Tik reikia dar palaukti.
„Niekada iki tol nebuvau gyvenusi bendrabutyje. Anksčiau visuomet nuomodavome butą, tad teko priprasti ir prisitaikyti. Vis tiek gaminau vaikams maistą pati, kad ir sudėtingesnėmis sąlygomis, rūpinausi jais. Tačiau prieš porą metų visas pasaulis griuvo, kai staiga ėmiau akti antra akimi“, – atviravo moteris.
Tuomet dėl akies uždegimo Aurelija buvo skubiai nuvežta į ligoninę Klaipėdoje. Moteris sako, kad medikai atliko operaciją lazeriu. Paskui ją pervežė į Kauno klinikas, ten išgirdo, kad uostamiesčio medikai paskubėjo, nes turėjo palaukti, kol praeis uždegimas. Kaune medikai moterį išgelbėjo nuo visiško apakimo, tačiau dabar ji mato labai prastai.
Moteris neslepia, kad dėl vos vos įžiūrimo pasaulio ir žinios, kad nieko nebegalima padaryti, apėmė neviltis, depresija, ėmė išgėrinėti.
„Įsivaizduok – staiga net spalvų nebematai. Ėmiau gerti, taip bandžiau nuraminti kylančią depresiją, tačiau niekada nesivoliojau girta, visada padarydavau vaikams valgyti. Net beveik apakusi vaikams net ir cepelinus viriau, rūpinausi, kad visuomet būtų pavalgę, eitų į mokyklą. Dėl pablogėjusio regėjimo vieną sūnų, jaunesnįjį, paėmė auginti jo tėvas. Taip nusprendė socialiniai darbuotojai. Man tai buvo smūgis, bet susitaikiau, nes jis turi moterį, kuri vaiką myli ir juo rūpinasi kaip savu“, – apie gyvenimo smūgius pasakojo moteris.
Aurelija sako suprantanti, kad mažesniam berniukui reikia daugiau dėmesio, reikia kartu ruošti pamokas, o jai tai daryti sunku.
O štai vyresnėlį ji prarado per alkoholį. Paauglys lankydavosi Vaikų dienos centre, ten ir pasakė, kad mama ėmė vartoti alkoholį. Socialiniai darbuotojai pasiūlė berniukui ten laikinai pagyventi, kol mama sustiprės ir grįš į vėžes. Aurelija neslepia, kad vieną dieną su sūnumi apsipyko – ji prasčiau mato, tad berniuką subarė, kad nesusitvarkė. Tą patį vakarą ilgai nesugrįžusio vaiko moteris ėmė ieškoti su policija.
Atvykę pareigūnai pirma paskambino į Vaikų dienos centrą. Tik tada mama sužinojo, kad sūnus liko ten ir namuose nenakvos.
„Man niekas iš centro nepaskambino ir nepranešė, kad jam viskas gerai. Labai nerimavau, kai sūnus negrįžo į namus. Kitą dieną paskambinau sūnui, sakau, tau reikės kuprinės į mokyklą. Tačiau jis kelias dienas neatvažiavo, o paskui atvyko su socialiniais darbuotojais, jie surinko sūnaus daiktus, drabužius. Tą dieną buvau blaivi, tačiau jos dar mestelėjo, kad nieko nebesitikėčiau“, – skaudžiomis pasekmėmis dalijosi moteris.
Sūnus, apsigyvenęs Vaikų dienos centre, aplankydavo mamą. Moteris neslepia, kad paauglys prašė: „Mama, negerk, aš noriu būti su tavimi“, tačiau ji ilgai neišsilaikydavo. Kiekvieną nemalonią žinią bandė nuskandinti alkoholyje, kartu dar labiau skaudindama save. Aurelija sako, kad išgėrusi tiesiog išsiverkdavo.
Moteris norėjo sugrįžti į normalų gyvenimą, vėl auginti sūnų pati, tad po šv. Velykų pasiryžo užsikoduoti – tam būtina neberti bent dvi savaites. Ji atkakliai laikėsi. Svajojo su sūnumi sutikti šventę, bet paskambinusi į Vaikų dienos centrą išgirdo, kad jis švenčia su globėjais. Aurelija vėl palūžo, suprato, kad sūnui jau ieškoma kita šeima.
„Išgyvenau, nejau aš tokia bloga mama... Juk jis nuo vaikystės puikiai mokėsi, žaidė futbolą, net medalių jo namuose yra, iš mokyklos – charakteristika, kad pradėjo prasčiau mokytis, kai ėmė gyventi Vaikų dienos centre. Jis juk labai geras vaikas“, – parodė dokumentą moteris.
Paskutinis žingsnis prieš pakylant buvo itin skaudus.
„Tuomet norėjau mirti. Atsidūriau ligoninėje, atėjęs draugas pamatė vaistus, kuriuos sumaišiau su alkoholiu. Jis iškvietė greitąją. Kai atgaivino, atsiprašiau Dievo, meldžiausi, kad noriu gyventi“, – su ašaromis akyse širdį atvėrė moteris.
Dabar Aurelija jau pusmetį išvis nevartoja alkoholio, tačiau susigrąžinti sūnų nelengva, tenka kovoti teisme.
Aurelija sako, kad Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų argumentai pribloškė – butas, kurį savivaldybė jai paskyrė dar auginant du vaikus, yra netinkamas auginti vieną sūnų.
„Jos nė neapsilankė čia, nematė, kad niekada nebūna apversta, visada sutvarkyta. Vietos nedaug, bet gyvenu tvarkingai“, – dalijasi nuoskaudomis moteris.
Motinos teisės Aurelijai dar neapribotos, tačiau berniukas jau atsidūrė vaikų globos namuose.
„Prieš teismą išvežė sūnų į vaikų namus. Prašiau, kad to nedarytų, aš juk stengiuosi, nebegeriu, yra realių pokyčių, o teismui pateikta, kad neva kaimynai matė mane išgėrusią. Iš tiesų jie mane palaiko, visi žino, kad tikrai nebegeriu. Kaimynai, su kuriais bendraujame, net stebisi, kad tos darbuotojos taip elgiasi“, – pasakojo Aurelija.
Moteris sako, kad dabar vaikų globos namuose paaugliui sūnui vargu ar gali būti geriau. Be to, kažkas į darbą jau paleido kumščius.
„Aš vaiko niekada nemušiau, o dabar ant jo galvos aptikau gumbą. Pranešiau apie tai policijai, nežinau, ar vaikų namuose sūnus buvo apžiūrėtas medikų. Neva tai buvęs lyg naujoko krikštas, kažkokie kiti berniukai jį sumušė. Tai ar tikrai jam ten geriau?“ – nuoskaudomis ir nerimu dalijosi mama.
Aurelija sako, kad iš vaiko teises ginančios institucijos darbuotojų sulaukia pašaipių klausimų ir komentarų, o ne pagalbos, kad vaikas vėl augtų su mama. Nors oficialiai deklaruojama, kad šios tarnybos turi rūpintis vaiko gerove. Aurelija neslepia, kad skaudina komentarai apie jos aklumą, esą dėl to negalės pasirūpinti vaiku, nors valgyti gamino visą laiką, nėra turtinga, bet gauna apie 300 eurų, be to, juk savivaldybė pažadėjo jai geresnį atskirą butą. Moteris sako ketinanti dirbti vadinamajame Klaipėdos aklųjų kombinate.
„Pagalvoju, kad jei su manimi taip elgiasi Vaiko teisių apsaugos tarnybos, kiek dar yra motinų, iš kurių atima vaikus ir neleidžia jų susigrąžinti?“, – spėliojo moteris ir sako kova dėl vaiko jai svarbi ne tik dėl savęs ir savo sūnaus, bet ir dėl kitų moterų, kurios turi išgyventi tokį pragarą.
Moters advokatas sako, kad vaikų teisių atstovai elgiasi keistai, mat kreipėsi dėl siekia apriboti motinos teises ne tik dėl globos namuose augančio sūnaus, bet ir dėl taikiu sutarimu tėvo auginti paimto sūnaus. Juk tėvui, kai vaikas augo su mama, niekas nereikalavo atimti teisių į vaiką. Be to, anot Aurelijos advokato, moteris labai stengiasi dėl savo sūnaus, jį lanko, kai tik gali. Iš namų po barnio išėjęs vaikas dabar pats nori sugrįžti, tą girdėjo ne viena socialinė darbuotoja, tačiau globos namai nenori vaiko atiduoti motinai. Vaiko teises ginti turinčios tarnybos tikina, kad pusmetis yra per mažas laiko tarpas patikėti moterimi, kad ji visiškai pakeitė gyvenimo būdą.
Advokatas tam sako nepritariantis, be to, iki kito teismo posėdžio dar praeis laiko, kuris moteriai bus lyg papildomas išbandymas.
DELFI pastaba: dėl nepilnamečių apsaugos įstatymo negalime publikuoti moters ir jos sūnaus nuotraukų.