Bet yra ir neteisioginė kaina – sąjungininkai, kurie kliovėsi Britanija. Dabar tokio balso trūks. „Britanija ir Lietuva dėl daug ko sutardavo. Todėl man atrodo, kad ir jus nuvylėme. Dėl to man liūdna. Vis dar turiu viltį, kad gal pasitraukimo nebus, bet ši viltis menksta“, – sakė E. Lucasas. „Savaitėje“ pokalbis su „The Economist“ vyresniuoju redaktoriumi apie šių dienų aktualijas.
– Norėčiau pradėti nuo artėjančių Rusijos pratybų „Zapad“. Kol Rusija ruošėsi šioms pratyboms, kaip jūs vertinate Lietuvos namų darbus, Lietuvos viešosios diplomatijos vaidmenį, pasakojant apie šias pratybas Europai?
– Lietuva nudirbo puikų darbą. Bėda ta, kad čia slypi dilema. Jei labai sureikšminsi pratybas, sukelsi Rusijos svarbos infliaciją, kils klausimų dėl gebėjimų apginti Baltijos valstybes, išprovokuosi viešosios nuomonės nenorimus pokyčius. Tiek čia, tiek sąjungininkių valstybėse. Kita vertus, jei pratybų neįvertinsi, kils perdėto nusiraminimo pavojus, ir Rusija ims manyti, kad Lietuva nesirūpina savo gynyba. Taigi bet kokiu atveju pasirinkimas kainuos, bet man Lietuvos darbas atrodo nudirbtas gerai.
– Kokias svarbiausias Lietuvos viešosios diplomatijos pastarojo meto klaidas jūs išskirtumėte, ypač kalbant apie ankstesnes vyriausybes, ir ar manote, kad dabartinė valdžia galėtų tas klaidas ištaisyti? Matėme, kaip mūsų premjeras Saulius Skvernelis šią savaitę lankėsi Lenkijoje, susitiko su Lenkijos lyderiais, ar tai buvo tinkamas žingsnis?
– Man atrodo, kad visi turėtų atsigręžti atgal. Abi valstybės jau daugiau nei dvidešimt penkerius metus laisvos ir demokratiškos, o rezultatai, kalbant apie praktišką bendradarbiavimą, gana riboti. Dėl to kaltę gali dalytis visi.
Jei palyginsite, kaip bendradarbiauja Suomija ir Estija, pamatysite daug gilesnį bendradarbiavimą. Tai čia bloga naujiena. O gera naujiena ta, kad galimybių daug, galima daug nuveikti. Reikia užtikrinti, kad santykis liktų geras, nepriklausomai nuo partijų valdžioje.
Man atrodo, jums sekasi, nes „Teisės ir teisingumo“ partija nebandė kelti šurmulio dėl kalbos teisių ir kitų subtilių sunkumų Lietuvoje. Tai laimė. Pats Jaroslawas Kaczynskis atrodo labai draugiškas Lietuvai. Tai privalumas. Galima tai išnaudoti. Tačiau svarbiausia yra pasiekti tokį lygį, kai pareigūnai ir ekspertai nuolat bendradarbiautų, nepaisant politinių vėjų.
– Kaip manote, ar Lietuva artėja prie situacijos, kai teks rinktis (kalbu apie užsienio politikos kryptį) tarp Donaldo Trumpo ir Lenkijos vienoje pusėje ir Emmanuelio Macrono bei Angelos Merkel kitoje pusėje?
– Užsienio politikoje niekada nėra tokių paprastų atsakymų. Sprendimai nebūna vien balti ar juodi. Kad ir ką manytume apie prezidentą D. Trumpą, jis šiuo metu – vienintelis Jungtinių Valstijų prezidentas. Atrodo, kad artimiausiu metu juo ir liks, taip kad nuo to reikia ir pradėti.
O ir pati A. Merkel labai noriai siekia išlaikyti santykį tarp Amerikos ir Vokietijos, nors tai ir sunkiau. Varšuvoje tarp kai kurių sluoksnių esama euforijos dėl D. Trumpo administracijos, dėl ko asmeniškai nesutinku.
Viliuosi, kad klystu. Gal tai nauja auksinė era amerikiečių-lenkų santykiuose. Bet aš atsargus. Kalbant apie Lietuvos dydį ir geografinę padėtį, tai jums būtina būti draugiškiems su visais sąjungininkais. Nevalia leistis būti įtraukiamai į tokius žaidimus, kai reikėtų rinktis tarp Vokietijos ar Lenkijos.
– Jeigu tiesa, kad Rusijos pastaroji užsienio politika buvo taktiškai sėkminga, bet ilguoju laikotarpiu, strategiškai žiūrint, nesėkminga, nes atstūmė daug kaimynių, dabar net Europos Sąjunga daug griežčiau žiūri į Rusiją, tai kaip žurnalistams nesuteikti per daug dėmesio Rusijos galiai?
– Tai labai svarbu. Vienas iš Rusijos tikslų pristatyti save tarsi kokią sovietų eros supergalią. Bet taip paprasčiausiai nėra. Rusijos gyventojų skaičius mažesnis už Prancūzijos ir Vokietijos drauge sudėjus. Jos ekonomikos dydis maždaug toks kaip Kalifornijos ar Ispanijos. Vidutinis. Kariuomenė gana didelė. Tačiau išlaidos karybai ne ką didesnės nei Šiaurės šalių, Baltijos valstybių ir Lenkijos devintuko.
Jei sudėsi penkias Šiaurės šalis, tris Baltijos ir Lenkiją, tai jos drauge išleidžia, man regis, 40 mlrd. Rusija – 80 mlrd. Tačiau ji dar turi išlaikyti branduolinio atgrasymo sistemą. Taip kad neturėtume prarasti adekvataus pojūčio dėl proporcijų.
Turime nerimauti dėl to, ką daro Rusija, nes Rusija neprognozuojama, nutrūktgalviška, bloga kaimynė. Tačiau pagal dydį tai ne Sovietų Sąjunga. Dabar ne 1960 m., kai būta tikros konfrontacijos tarp supergalybių. Rusija iš pagrindų priklauso nuo Vakarų. Jie investuoja pinigus Vakaruose, prekiauja su Vakarais, jiems reikalinga Vakarų finansinė sistema. Mūsų pozicija daug stipresnė, nei mums atrodo.
– Vakarų žiniasklaidoje būta nemažai istorijų apie Rusijos šešėlinius pinigus, laikomus Vakarų bankuose, tačiau ar matote kokių konkrečių politinių padarinių, kai tokios istorijos atsiranda? Ar jos išprovokuoja kokius nors politinius pokyčius?
– Nėra abejonių, kad Rusija naudoja pinigus politinei įtakai pirkti. Jie perka politikus, analitikų centrus, žiniasklaidos priemones, futbolo klubus. Rusijos pinigai tikrai daro politinę įtaką. Lygiai kaip Rusijos energetikos ginklas turi politinę įtaką.
Tačiau vėlgi – reikia susigaudyti, kokios yra proporcijos. Rusija tiesiog daro tai, ką iš esmės daro ir Saudo Arabija. Tik Saudo Arabija tam turi kur kas daugiau pinigų ir dirba daug veiksmingiau. Man atrodo, kad mums reikia užkamšyti savo pažeidžiamas vietas, reikia būti atsparesniems, sąžiningesniems, skaidresniems. Ne tam, kad tai sustabdytų vien tik Rusiją.
Tai sustabdytų ir kitus, taip pat puolančius mus. Pažeidžiamos vietos svarbios, rusai tikrai ne vieninteliai, kurie jas bando išnaudoti. Iš esmės man atrodo, kad tampame veiksmingesni dorodamiesi su nešvariaIs Rusijos pinigais palyginti su tuo, kas buvo prieš penkiolika metų. Žmonėms tai neatrodė problema. Dabar problemą vertina rimtai.
– Ar jūs pasitikite Rytų Europos žiniasklaidos pajėgumu lygiai taip pat kaip vakariečiai atkleisti Rusijos šešėlinius pinigus?
– Labai sunku rasti pinigų aukštos kokybės žiniasklaidai. Pasitikiu didelėmis ir turtingomis valstybėmis. Ten žiniasklaida jau lipa iš pastarųjų 15 metų sumišimo, kai griuvo senas verslo modelis. Jis negrįš. Leidinyje „The Economist“, kuriame dirbu, vėl uždirbami pinigai, prenumeratos kyla, esame laimingi ir savimi pasitikintys.
Daugelis didelių žiniasklaidos prekės ženklų Vakaruose jaučiasi laimingesni nei anksčiau. Rytų Europoje, kur valstybės mažos arba skurdžios, arba ir mažos, ir skurdžios, nėra reklamos pinigų, nėra pinigų iš prenumeratų. Remti aukštos kokybės tiriamąją žurnalistiką sunku. Kai žiniasklaidos bendrovėms trūksta pinigų, tuomet jas gali paveikti spaudimas. Tai rimta problema.
Rusijoje, aišku, matau siaubingų dalykų, nutinkančių žurnalistams. Matau ir Vakaruose gyvenančių rusų, kurie buvo nužudyti ar bauginti. Bėda rimta. Tačiau nematau, kad Rusija planingai bandytų tildyti ne rusus kritikus. Čia tikrai nereikia įsibauginti ir manyti, kad gal verta nedaryti to ar ano. Žurnalistams reikia dirbti savo darbą.
