Atvirame interviu Rolandas, kurio pavardė DELFI žinoma, papasakojo, ką Lietuvoje reiškia slaugyti ligonį ir kokios valstybės pagalbos sulaukė.
„18 metų neturėjau atostogų nei aš, nei žmona, turime sodybą, ten visą laiką veždavomės ir mamą. Įsigijau slaugos priemones – funkcines lovas, įvairius vežimėlius, nupirkau švediškus pripučiamus čiužinius nuo pragulų, įvairias pagalves.
Gyvenau žinodamas, kad jei aš sirgčiau, mama mane irgi prižiūrėtų. Atlikau savo pareigą ir šiandien esu labai laimingas, kad taip padariau. Net neabejoju, kad atidavus į gydymo įstaigą, ji tuoj pat būtų mirusi. Man neatiduoti mamos patarė ir profesoriai, anot jų, šiai dienai Lietuvoje tinkamos slaugos nėra. Atidavimas į mūsų slaugos įstaigas beveik prilygtų numetimui į patvorį“, – DELFI pasakojo vyras.
Alzheimeris mamai diagnozuotas 1999 m. Rolandas pasakoja, kad pačioje pradžioje mamą guldė į ligoninę – čia tikėjosi profesionalios pagalbos. Tačiau iš šio sumanymo liko tik karti patirtis.
„Pačioje pradžioje, kai mamai buvo diagnozuota Alzheimerio ligos pradžia, atsižvelgęs į medikų rekomendacijas, ją paguldžiau į Gerontologijos skyrių psichiatrijos ligoninėje Naujojoje Vilnioje. Paguldžiau ją sveiko proto, kalbančią. Po keturių mėnesių ją atsiėmiau su kelis kartus praskelta galva, ji visiškai nevaikščiojo ir nekalbėjo – man ją atidavė numirti.
Aš mamą iš ligoninės išsinešiau“, – prisimena Rolandas, tuomet ir nusprendęs gimdytoją prižiūrėti namie. Vyras konsultavosi su specialistais, nustojo duoti ligoninėje paskirtus vaistus, surado tinkamesnius, išlaikančius smegenų funkciją. Tuo metu geresni vaistai, stabdantys ligos progresavimą, buvo per brangūs ir šeimai neįkandami.
„Po trijų keturių mėnesių mama atsistojo ant kojų, pradėjo vaikščioti, mano namuose gana sėkmingai reabilitavosi, pradėjo bendrauti, tačiau liga jau buvo pažengusi į priekį – tinkamas laikas kažką pakeisti buvo praleistas“, – sakė pašnekovas. Jis iki šiol sako prisimenantis, kaip guldant į ligoninę sanitarai išsigandusiai moteriai užlaužė rankas, sukarpė drabužius ir apvilko valdiškais.
Dėl medikų klaidų kaltų nerado
Ilgametę patirtį slaugant Alzheimeriu sergantį žmogų turintis Rolandas sako, kad pagrindinis dalykas gydant šiuos ligonius – maksimalus išlaikymas jų gyvenamoje aplinkoje. Rolandas mano, kad būtent namų aplinka ir priežiūra padėjo išlaikyti mamą stabilios patenkinamos būklės.
Rolando manymu, jei vien tik Alzheimeris, mama būtų gyvenusi iki šiol, tačiau jai diagnozuotas vėžys, kuris ir lėmė, kad per metus mama ėmė silpti ir galiausiai mirė. Likus pusmečiui iki mirties, ji dar stovėjo su vaikštyne, reaguodavo į sūnų ir aplinkinius.
„Profesūra ligoninėje baisiai stebėjosi, kaip čia gali būti, mat pagal aprašymą sergantys Alzheimeriu gyvena 6-9 metus, vedė ir rodė studentams. Pagrindinis dalykas – slauga“, – įsitikinęs daug šia liga domėjęsis vilnietis.
Jo žiniomis, Švedijoje vienu sergančiuoju per dieną rūpinasi trys žmonės. Lietuvoje tam nėra nei žmogiškų, nei finansinių resursų. Tuo Rolandas sako įsitikinęs Santaros klinikose, į kurias mama pateko dėl vėžio padarinių.
„Buvo tokių dalykų – randu mamą atvežtą iš reanimacijos, jai uždėta deguonies kaukė neįjungta – žmogus 40 minučių dusinamas, niekas to nepastebi ir nemato. Jai plaučiuose rinkosi vanduo, tačiau buvo lašinama lašinė, ko negalima daryti, kai pradėjau aiškintis, kas ją pastatė, neatsirado nė vieno gydytojo, kuris pasakytų lašinę paskyręs“, – paskutines mamos savaites prisimina Rolandas.
„Galiausiai mama perkelta į mirtininkų palatą, Neurologijos skyrių, kur širma vyrus skyrė nuo moterų. Jie visi priešmirtinės būklės vaitoja, dejuoja, o čia žmogus su visiškai kitokia ligos pakraipa numestas nuogas, prijungtas prie neveikiančios deguonies kaukės ir jam lašinama lašinė, kurios niekas neskyrė“, – tęsė Rolandas.
Jo aiškinimu, prieš pat mirtį mamą medikai sėkmingai apgydė, per nosį įstatė maitinimo zondą, juo leido vaistus. Beje, statant zondą, mama ėmė dusti, neturėjo kuo kvėpuoti, reikėjo nusiurbti sekretą. Rolandas sako pats turėjęs padėti personalui rasti tinkamus prietaisus, pamokyti, kaip juos jungti ir ką daryti.
Rolando tvirtinimu, mamai be nuskausminamųjų keičiant zondą, kraujospūdis pakilo iki 230. Atlikę zondo pakeitimą, medikai iškvietė greitąją, kad mamą parvežtų namo. Greitosios medikai stebėjosi ir klausė, ar tikrai pacientė išleidžiama namo su tokiu aukštu kraujospūdžiu.
Nepaisant to, pacientė namo išleista. Po dviejų valandų jai prasidėjo prieširdžių virpėjimai – kaip vėliau paaiškino gydytojai, tai sukėlė didelis kraujospūdis. Mama su greitąja vėl išgabenta į Santaros klinikas.
„Visą naktį buvau šalia jos. Žmogui pastatyta lašinė, ji baigia lašėti, kreipiausi į personalą, kad reikia iš rankos ištraukti adatą, man atsakė, kad gydytojas liepė netraukti, kol neateis. Kai po kelių valandų gydytoja grįžo, pati nustebo – aiškino sakiusi seselėms, kad adatą reikia ištraukti“, – pasakojo pašnekovas.
Jis stebisi, kad pas ligonę kasdien lankydavosi vis kiti rezidentai, o gydytojai naktimis nebudi.
Skiriamą vieną sauskelnę vadina patyčiomis
Rolandas pasityčiojimu vadina valstybės paramą sauskelnėmis. Mat žmogui per dieną skiriama viena sauskelnė, nors praktiškai per parą reikėtų keturių. O kur dar drėgnos servetėlės, įvairūs kremai.
„Aš valstybei atlikau naudingą darbą – atlaisvinau daug laiko personalui, kuris būtų turėjęs slaugyti mamą. Aš už tai gaudavau tik 280 eurų, kuriuos visus išleisdavau mamos gydymo ir higienos priemonėms. Valstybė visiškai nevertina tokių žmonių kaip aš, neskatina slaugymo, o mėto pinigus nereikalingiems neva atliekamiems slaugos darbams. Niekad nebus valstybėje tokios slaugos, kuri gali būti suteikta namie“, – įsitikinęs pašnekovas.
Jis kelia dar vieną problemą – mama daug metų slaugyta namie, tačiau nebuvo įmanoma prisiprašyti poliklinikos specialistų apžiūros namuose. Joks chirurgas, akių gydytojas į namus nevykdavo, tik budintis Antakalnio poliklinikos gydytojas. O jei šeimos gydytoja atostogaudavo ar sirgdavo, pavaduojantys gydytojai sakydavo nepažįstantys paciento ir negalintys jam išrašyti vaistų.
„Jeigu žmonės pasiryžta savo namuose atlikti paslaugą slaugyti žmones, sumažinti naštą valstybei ir sutaupyti lėšų, nors sudarytų sąlygas, kad specialistai galėtų atvykti į namus ir apžiūrėti namie“, – teigia Rolandas.
Kartą jis pasakoja nutaręs pailsėti ir mamą kelioms dienoms palikti Vasaros ligoninės Gerontologijos skyriuje. „Surizikavau, nuvežiau mamą, ji prastai reagavo į paguldymą, kitą dieną, prieš išvykdamas atostogų nuvykau pasižiūrėti – neberandu mamos. Galiausiai radau nugrūstą į toliausią palatą, ji jau 12 valandų gulėjo kaip akmuo, prileista vaistų, kad nejudėtų, jau buvo atsiradusios pragulos. Buvau priverstas ją iš karto išsivežti. Tokia Lietuvoje slauga, bent jau toks mano patyrimas. Nenoriu būti kategoriškas, gal kai kas turi geresnių pavyzdžių“, – dėstė pašnekovas.
Kartu jis užjaučia ir ligonius slaugančius sanitarus: dviese apžiūrėti 30 pacientų – nerealus dalykas. Tuo metu atlyginimai, sako jis, jau net nejuokingi, o pasityčiojimas.
Dieną grįždavo iš darbo, keldavosi naktimis
„Savo stuburą paaukojau mamai, bet turiu gerą manualistą, kuris laikas nuo laiko atstato. Nekalbu apie psichologinę būseną – žinote, neseniai Kaune žmogus neatlaikė (filosofijos studentas prisipažino pagalve uždusinęs mamą, nes nebepajėgė jos slaugyti – DELFI). Tenka ir raminančių vaistų vartoti. Noriu pasakyti, kad tai be galo sunkus darbas“, – į klausiamą, kaip pačiam atsiliepė ilgametis rūpinimasis mama, atsakė pašnekovas.
Rolandas pasakojo, kad jo darbo diena trukdavo 24 valandas. Atsikeli ryte, porą valandų skiri mamos sutvarkymui, vyksti į darbą, per pietus leki namo maitinti ir žiūrėti mamos, tada nuo penktos iki devintos vėl darbe, grįžti namo ir vėl rūpiniesi mama. Kada mama nebesikėlė iš lovos, kas dvi valandas Rolandas keldavosi jos vartyti, kad nesusidarytų pragulos.
Kada mama nebegalėjo lipti laiptais, sūnus svarstė įrengti kopiklį į trečią aukštą. Savivaldybė buvo sutikusi jį įrengti, tačiau tam reikėjo surinkti kaimynų parašus. Šie nesutiko. Tada Rolandas iš savivaldybės gavo autonominį kopiklį, kuris mamai padėjo judėti.
„Šiandien esu dvasiškai labai stiprus ir laimingas, kad savo misiją atlikau iki galo, iki paskutinės sekundės – mama numirė man būnant palatoje. Jaučiu didelę Dievo palaimą, mano mama buvo laiminga matydama, kad, kiek galėjau, jai padėjau, paskyriau savo jėgų ir laiko“, – kalbėjo vilnietis.
Paskutines tris savaites Rolandas kartu su mama gulėjo ligoninėje. Šiandien jis dėkoja ligoninei, kad leido su mama likti per naktį, o dėl anksčiau išsakytų trūkumų medikų nekaltina – sako, kad tokia Lietuvoje sistema.
Palaidojęs mamą, 54 metų vyras sako ėmęs svarstyti apie emigraciją.
„Kol mama buvo gyva, neturėjau tokios galimybės, o dabar svarstau galimybę išvažiuoti iš Lietuvos, pradėjau žiūrėti, kaip galiu realizuoti savo turtą. Mano brolis prieš ketverius metus išvyko į JAV, jis čia buvo netekęs darbo, viską pardavė, dabar gyvena Čikagoje, atsigavęs ir mane visą laiką ragina važiuoti. Tai iš nusivylimo, nevilties ir to, ką matau. Mano brolis sako, kad po 20 metų vėl pasijuto žmogumi. Turiu darbą, tačiau čia nematau perspektyvos nei sau, nei vaikams“, – planais dalijosi Rolandas.
DELFI primena, kad dabar Lietuvoje slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugas ligoninėse galima gauti iki 120 dienų per metus. Rugpjūčio pabaigoje Vyriausybė nepritarė siūlymui šią trukmę ilginti iki 180 dienų per metus.
Vyriausybė teigia, kad ilginti terminą nėra tikslinga. „2016 m. iš visų šias paslaugas gavusių pacientų (29 740) tik 12 proc. (3632) jos buvo teiktos ilgiausią galimą laiką – 120 dienų. Be to, pacientams, kurie gavo palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas 120 kalendorinių dienų ir kuriems reikalinga tolesnė priežiūra, gali būti teikiamos ambulatorinės slaugos paslaugos namuose arba neribotą laiką teikiamos paliatyviosios pagalbos paslaugos, kurių išlaidos kompensuojamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis“, – sakoma Vyriausybės išvadoje.