Niekada nepažemins

„Parėjusi namo verkiau, nes mane blusomis užkrėtė. Pasakiau tam pijokėliui – jei dar sykį ateisi į seniūniją apsamanojęs, aš tau sanitarinę tarnybą iškviesiu“, – visiškai nepiktai pasakojo Viduklės seniūnijos (Raseinių r.) socialinė darbuotoja Gerda Visockienė.

Niekas nėra matęs jos prislėgtos ar susierzinusios, nors progų įsiskaudinti, netgi pulti į neviltį – tikrai daug.

„Man iš vaikystė įdiegta, kad niekada negalima žeminti žmogaus, nors ir koks jis bebūtų... Niekada nesiplūstu. Esu laiminga, nes neatsimenu, kada pati buvau apšaukta, nors bendrauju su žmonėmis, kuriems geros manieros nebūdingos“, – sakė G. Visockienė.

Raseinių rajone ją žino kone visi – nuo savivaldybės vadovų iki beviltiškų pijokėlių.

Girtuoklių vienybė

Valstybės tarnautoją blusomis apkrėtęs pijokėlis yra savotiškos padugnių bendruomenės narys. Bet G. Visockienė padugnėmis jų net mintyse nevadina – nebent veltėdžiais. Žino jų gyvenimo būdą, tačiau prisipažįsta nežinanti, kaip juos ištraukti iš bėdos.

„Būdamas vienas pats, girtuoklis neišgyvens. Jie yra sukūrę savotišką bendruomenę. Jos nariai naudojasi savitarpio pagalba ir taip susikuria sąlygas beveik niekada neišsiblaivyti. Vienas gauna pensiją, po kurio laiko kitas sulaukia pinigėlių už neįgalumą, trečiojo sąskaitoje atsiranda bedarbio pašalpa, ketvirtas iškaulija pinigų iš pensininkės mamos. Ir viskas prapilama būryje. Taip ir sukasi girtuoklystės karuselė“, – apgailestavo pašnekovė.

Anot jos, skaudžiausia, kad dėl girtavimo kenčia artimiausi žmonės – pensinio amžiaus girtuoklių motinos.

„Dažnai tai po 40 metų fermose išdirbusios senikės. Joms reikėtų pailsėti, bet šunkeliais nuklydę sūnūs neleidžia. Senolės nedrįsta pasakyti, kas jos vaikas žlugęs, neprašo pagalbos, todėl leidžiasi terorizuojamos. Aš tokius atvejus greitai išsiaiškinu. Randu įvairių būdų apginti senoms moterims, bet kaip išgelbėti tuos nelaimėlius“, – svarstė G. Visockienė.

Panašu į aklavietę

„Ką daryti su geriančiu žmogumi? Kur jį dėti? Gal tik aš nežinau, kaip spręsti tą problemą? Geria dvi savaites, motina turi eiti parnešti šnapso. Namuose jis šaukia, jam yra blogai, nes jį degina. Tada mes kviečiame greitąją. Jis yra dvi savaites nevalgęs, baisiai atrodo, ir greitoji jį paima. Kažką suleidžia, lašelines pastato ir išrašo namo. Ir kur jį tada dėti? Jis vėl sugrįžta į savo kasdienybę. Alkoholizmas yra baisi liga, manau, ją reikia gydyti kaip ir visus kitus labai pavojingus sveikatos sutrikimus “, – įsitikinusi patyrusi socialinė darbuotoja.

Ji žavisi rajone susikūrusios Anoniminių alkoholikų organizacijos veikla ir jos rezultatais.

„Jie tyliai daro savo darbą ir dėl to dvidešimt ir daugiau žmonių pareina namo vakare blaivūs. O mes, valstybinės institucijos atstovai, geriantiems nelabai ką galime padėti. Įmanoma žmogui padėti, jei jis to nori. Bet jie paprasčiausiai neprisileidžia“, – apgailestavo G. Visockienė.

Tapo silpnąja lytimi?

Ji atkreipė dėmesį į pastaraisiais metais kaimo vietovėse ryškėjančią tendenciją – brandaus amžiaus morališkai ir socialiai žlugusių vyrų sugrįžimą pas savo motinas.

„Tai vyksta gana paprastai. Kai vyras pradeda gerti, žmona vieną dieną jį išvaro lauk. Užtrenkia duris visam laikui, nes juk girtuoklis nieko neuždirba, nesirūpina vaikais, tik viską iš namų tempia. Toks vyras paprastai žmonai palieka vaikus ir butą. Jis neturi kur eiti, todėl pareina pas mamą. Tuščiomis kišenėmis – kaip sakoma, tik su maike. Mamai prasideda labai sunkios dienos. Ar ji to nusipelnė senatvėje? Veltėdžiai neieško darbo. Kam dirbti – uždarbį juk paims dėl alimentų juos spaudžiantys antstoliai“, – apie beviltiškas girtuoklių aklavietes pasakojo socialinė darbuotoja.

Atrodo, kad vyrai tapo silpnąja lytimi – Viduklės ir kitose seniūnijose būtent jie sudaro didžiąją pašalpų gavėjų dalį.

Moterų vargai

Didžiausias buities krūvis socialiai pažeidžiamose šeimose dažniausiai tenka moterims.

„Jos yra įsidarbinusios arba paslaugų srityje, arba parduotuvėje, arba žuvies perdirbimo gamykloje, arba lentpjūvėje. Bet labai smukdo minimalus atlyginimas. Moterys rūpinasi vaikais, daug dirba, o gauna – labai mažai. Jas nuolat lydi stresas, nepritekliai ir nežinia dėl ateities. Nuolat kas nors ateina pas mane ir klausia patarimo, ką reikės daryti, jei įmonė, kurioje dirba, bankrutuos. Sako – kaip tada reikės išgyventi“, – apie negandų temdomą šeimų kasdienybę pasakojo G. Visockienė.

Pašnekovė prisiminė absurdišką situaciją, į kurią neseniai įsipainiojo šešis vaikus auginanti ir minimalų atlyginimą gaunanti darbšti mama.

„Prireikė vieno brangesnio pirkinio vaikams. Nusprendė parduoti kiaulę, bet niekas nepirko. Pasiėmė greitąjį kreditą – 500 eurų. Galvojo, kad vis tiek tą kiaulę parduos ir kreditą padengs. Bet kiaulės niekas neperka. Negana to, penkių šimtų eurų kreditas vertinamas kaip pajamos, todėl gerokai mažėja pašalpa. Po kelių mėnesių reikės gražinti 1000 eurų. Suprantama, kad moterį apėmė panika. Kartais pati paskolinu pinigų, bet paskolinti kelių šimtų eurų tikrai neturiu galimybės“, – sakė G. Visockienė, dar nesugalvojusi, kaip padėti į bėdą įsipainiojusiai daugiavaikei mamai.

Yra kuo didžiuotis

Socialinė darbuotoja įsitikinusi, kad varganoje buityje besimurkdantiems žmonėms labai reikia bent kokio šviesos spindulio.

„Manau, žmogus nenusiris, jei turės nors mažytę svajonę. Kartais paklausiu – pasakyk savo mažiausią svajonę. Neturi. Čia, manau, yra dugnas. Bandau iškrapštyti iš jo bent kažkokį vilties spindulį. Sakau, gal ką nors norėtum pirkti, gal kažkur važiuoti, gal nori gero telefono. Sako, nusipirkčiau, jei turėčiau. Kartais pradeda kurti kažkokį planą, ir tai jau šis tas. Bet dažnai sako: man niekas neįdomu, eikite visi švilpti“, – apie varguolių aklavietes pasakojo specialistė.

G. Visockienę puikiai nuteikia gražūs pavyzdžiai. Vienas tokių – 9 vaikus auginančios vienišos mamos ryžtas atsitiesti. Atsisakė alkoholio, atkakliai dirba, rūpinasi vaikais ir dabar džiaugiasi rezultatais.

„Keli jos vaikai tarnauja armijoje. Kad jūs matytumėte, kaip tuo didžiuojasi ir mama, ir vaikai. Gražu žiūrėti, kai eina per miestelį su kario uniforma ir jaučiasi visaverčiai. Jie išsikapstė ir jiems nenusišvilpti“, – apie dirbti įkvepiantį pavyzdį pasakojo patyrusi socialinė darbuotoja.