Rusija Ukrainą smukdo ne tik savo kariniu pranašumu. Dėl intensyvios propagandos, kurią Rusija skleidė vykdydama Krymo aneksiją, Ukrainoje gerokai sustiprėjo katastrofiško korupcijos išvešėjimo, institucijų nusilpimo ir pilietinės visuomenės nuosmukio grėsmė.
Siekiant padėti įveikti šią keleriopą grėsmę, NATO vaidmuo Baltijos valstybėse nuosekliai stiprinamas. Įgyvendinant priešakinių pajėgų telkimo programą „Enhanced Forward Presence“, trijose Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuoti keturi daugiašaliai batalionai.
Iš NATO pusės – jokios eskalacijos
Lietuvos užsienio reikalų ministras, atkaklus Ukrainos užtarėjas Linas Linkevičius jau ne kartą yra lankęsis Donbaso konflikto zonoje tiek humanitariniais, tiek informacijos rinkimo tikslais. „Tai, kas vyksta Ukrainoje, svarbu ne tik Lietuvos vyriausybei, bet ir visiems jos piliečiams – tai bendras visos šalies požiūris“, – ministras sakė „Deutsche Welle“.
„Saugumo padėtis Europoje nestabili dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą, – teigė jis. – Deja, prisimenant 2008-ųjų karą Pietų Kaukaze ir Rusijos įvykdytą atskirų Gruzijos teritorijų aneksiją, tai nestebina.“
L. Linkevičius pabrėžė, kad NATO pajėgų dislokavimo reikšmė labiau simbolinė: „Tūkstantis papildomų karių Lietuvoje ir 300 tūkst. karių Rusijos Federacijos Vakarų karinės apygardos daliniuose. Akivaizdu, kad jokios eskalacijos iš NATO pusės niekada nebuvo ir nebus“.
Ekspertas ragina nepasikliauti vien atgrasymo priemonėmis
Lietuvoje grąžinta privalomoji karo tarnyba ir viešai išplatinta informacija apie tai, kaip elgtis karinės invazijos atveju. Vis dėlto, kaip nurodo B. Gerdžiūnas, JAV Karinių jūrų pajėgų analizės centro analitikas Michaelas Kofmanas atgrasymo politiką vertina skeptiškai, lygindamas ją su kiauru maišu.
Kad sustiprintų savo gynybos ir atgrasymo pajėgumus, nuo 2014 m. Lietuvos vyriausybė investavo į šimtus didelio pravažumo sunkvežimių „UNIMOG“, už 386 mln. eurų nusipirko vokiškų šarvuočių „Boxer“, be to, skyrė lėšų vokiškų savaeigių haubicų „PZH 2000“ įsigijimui.
„Investuojant į artileriją iš esmės šaunama pro šalį: 16 artilerijos vienetų [kuriuos įsigijo Lietuva] neturės jokios reikšmės prieš valstybę, kuri jų turi gerokai per tūkstantį, – elektroniniame laiške rašė M. Kofmanas. – Į galvą ateina žodžiai „greitai sunaikinta vietoje“.
M. Kofmanas mano, kad gynyba turi būti grindžiama vadinamuoju dygliuočio efektu: reikia siekti tapti kuo mažiau patraukliu agresoriui. „Kai kurios Baltijos šalys vadovaujasi tokiu požiūriu, kuris visąlaik laikytas būdingu suomiams“, – sakė jis.
„NATO jau padarė pakankamai, kad įgytų sąjungininkių pasitikėjimą, – sakė M. Kofmanas, – o užtikrinti pusiausvyrą šiame regione – išlaikyti sąjungininkių pasitikėjimą joms nenuolaidžiaujant – yra nelengva.“
Tai, kad NATO reitingai visose trijose Baltijos valstybėse tebėra aukšti, pasak B. Gerdžiūno, rodo visuomenės pritarimą karinių pajėgumų stiprinimui regione. Pilietinė visuomenė, išvien su tokiomis sukarintosiomis ir savanorių pajėgomis kaip Šaulių sąjunga Lietuvoje ar Kaitseliit Estijoje, telkiasi prieš jaučiamą Rusijos grėsmę. Lygiai tokiu pačiu principu, straipsnio autoriaus teigimu, susiformavo ir Ukrainos rezistencijos pagrindas.
Pamirštamos socialinės problemos
Vis dėlto, nors kariniai pajėgumai nuolat didinami, o pilietinės visuomenės branduolys stiprėja, visas tris Baltijos šalis alinančios socialinės problemos gali neigiamai paveikti per pastaruosius metus padarytą pažangą. Tai, kad nemažą dalį Latvijos ir Estijos gyventojų sudaro etniniai rusai, 1991 m. šalims tapus nepriklausomomis taip ir likę be pilietybės, ir tai, kad visose Baltijos šalyse tebėra aukštas emigracijos lygis, yra pagrindinės kliūtys, trikdančios vieningos visuomenės formavimąsi. Būtent vienybės trūkumas, pasak B. Gerdžiūno, nuvedė Ukrainą į susiskaidymą ir paruošė dirvą ilgalaikiam konfliktui.
„Galima kalbėti apie tai, kas perkama [Lietuvos kariuomenei], bet esmė yra kitur“, – sakė Lietuvoje ilgiau kaip dešimtmetį gyvenantis švedas Jonas Ohmanas, paramą Ukrainos karinėms pajėgoms nuo 2014 m. teikiančios organizacijos „Mėlyna geltona“ vadovas. Suteiktos paramos vertė jau siekia apie 400 tūkst. eurų. Šių metų birželio pabaigoje, pasinaudodamos šios organizacijos dovanota įranga, Ukrainos pajėgos sučiupo keturis separatistų karius, tarp kurių, kaip įtariama, ir Rusijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) operatyvinis darbuotojas. Lietuva – vienintelė NATO šalis, teikianti Ukrainai ginklų ir šaudmenų.
„Didžiausia problema Baltijos šalyse yra socialinė neteisybė, – sakė J. Ohmanas. – Būtent čia žmogus pajunta, ar jis yra tautos dalis. Būtent čia formuojasi noras ginti.“
Siekdamos tinkamai apsisaugoti nuo grėsmių, panašių į tas, kurios kyla Ukrainoje, Baltijos valstybės uoliai įsisavina karybos pamokas, tačiau nekreipia jokio dėmesio į analogiškas, brangiai atsieinančias socialinio lygmens problemas. Naujų, nenumatytų grėsmių akivaizdoje toks neapdairumas, ko gero, virstų Achilo kulnu. Jeigu Rusija ir toliau žvalgysis į Vakarus, tokių grėsmių tikrai kils, įsitikinęs autorius.
„Prasidėjus konfliktui, teks kovoti bendromis jėgomis su tokia visuomene, kokia ji yra“, – sakė J. Ohmanas.