Per šį laiką jauna mergina lankėsi pas psichologą ir psichiatrą, keliskart bandė žudytis, dukart gulėjo ligoninėje. Mergaitės tėvas ryžosi atvirai papasakoti apie patirtą siaubą ieškant pagalbos dukrai bei sau ir stebint, kad situacija negerėja.
Tomas nusivylęs ne tik medicinos sistema, bet ir sveikatos apsaugos ministru, pagal išsilavinimą psichiatru Aurelijumi Veryga. Į pirmą laišką visai nesureagavęs, galiausiai A. Veryga pagalbos prašančiam vyrui patarė ieškoti literatūros bendravimui su vaiku, o kritiniu atveju paskambinti į emocinės pagalbos liniją ar susirasti tėvų savitarpio pagalbos grupę.
– Kada pastebėjote, kad dukra elgiasi neįprastai, turi problemų?
– Pasibaigus mokslo metams, kada ji baigė septintą klasę. Iki tol ji buvo labai linksma, sportiška, veikli, mylima draugų. Jos buvo sutarusios su geriausia drauge pasisvečiuoti viena pas kitą. Pirma išvažiavo ji, o grįžo šiek tiek kitokia – nelinksma, šiek tiek nuliūdusi, kiek užsisklendusi savyje. Pradėjome klausinėti, kas nutiko. Ji neatsakė, liepė nesikišti. Manėme, prasideda paauglystės bėdos. Išgirdome jos norą ir per prievartą nelindome.
Po keleto savaičių ėmėme klausinėti apie draugę. Paaiškėjo, kad susipyko ir ji neatvažiuos, prašė nesikišti. Vasara taip ir praėjo, draugė neatvažiavo, o dukra visą laiką buvo uždara, galima sakyti, daugiausia laiko praleido savo kambaryje. Staiga nebenorėjo lakstyti su kaimynų berniuku, su kuriuo puikiai sutardavo. Kartu su žmona tai nurašėme paauglystei, brendimo pradžiai.
Rudenį dukra grįžo į mokyklą. Galiausiai susitaikė su geriausia drauge. Tačiau tai jos vidinės būsenos nepakeitė. Kaip buvo užsisklendusi, taip ir liko. Rudeniui gerokai įsibėgėjus, į paviršių pradėjo lįsti emocijų nevaldymas, apsiverkimas be priežasties. Žmonai kilo idėja nueiti pas psichologus. Dukra tam smarkiai neprieštaravo ir mama ją nusivežė į Šeškinės polikliniką. Šeimos gydytoja nukreipė pas psichologę. Buvo 5-6 apsilankymai pas psichologę, iš pradžių ją veždavome patys, paskui po pamokų važiuodavo savarankiškai.
Sausį psichologė po vieno apsilankymo ją nusiuntė pas psichiatrę. Psichiatrė su dukra pabendravo ir iškart paskambino man – liepė atvažiuoti, nes tokios būsenos dukros negali išleisti. Aš net neturėjau nuovokos apie minėtą būseną. Man atvykus psichiatrė pasiūlė visiems šnekėtis ir paklausė, ar aš žinau, kad mano dukra aktyviai svarsto apie savižudybę. Man buvo šokas, klausiau dukros, kas ne taip, kokios problemos. Ji psichologei pasakė, kad yra aiškus planas, kada ir kur tai padaryti, ir tai tik laiko klausimas. Vėliau dukra supyko ant psichologės, kad atskleidė paslaptį, dėl kurios buvo sutarusios, ir vėliau nebenorėjo pas ją lankytis.
Psichiatrė rekomendavo skubiai kreiptis į Vaikų ir paauglių Krizių intervencijos skyrių Santaros klinikose. Kitą rytą dukrą ten ir nuvežiau. Iš pradžių mūsų nenorėjo priimti, esą atvykome be išankstinio užsirašymo, norėdami čia papulti, žmonės laukia ir po mėnesį, buvo nepatenkinti, kad gydytojai čia nukreipė. Bet aš iš psichiatrės žinojau, kad su išrašu apie suicidines mintis jie neturi teisės nepriimti. Galiausiai pasakė, kad viena vieta yra ir priims.
– Kaip Santaros klinikose sekėsi jūsų dukrai?
– Su dukra čia dirbo ir psichologė, ir socialinis darbuotojas. Visą laiką aktyviai prašiau konsultacijos, praėjus savaitei ar pusantros, mus pagaliau priėmė. Man čia viskas buvo svetima, aš šioje situacijoje nieko nesuprantu, kiekvieną dieną lankiau vaiką ir nežinojau, kaip toliau bendrauti – ar elgtis, lyg nieko nebūtų nutikę, bet ar taip nepagalvos, kad ji man nerūpi, o jei bendrausiu per švelniai, ar nemanys, kad viskas iš gailesčio. Prašiau pakonsultuoti, kad nepabloginčiau situacijos. Norėjosi patarimų, kaip toliau bendrauti. Galiausiai mums paskyrė laiką, iš žadėtos valandos liko 15 minučių, mums abstrakčiai paaiškino situaciją, patarė bendrauti kaip su suaugusiu žmogumi, išgirsti jos norus, ieškoti kompromiso. Klausimas liko neatsakytas – nesulaukiau tokios pagalbos, kokios tikėjausi.
O dukra viską blokavo, visus pasiūlymus atmesdavo – ar lankyti būrelį, ar kažką veikti. Sakydavo, kad jai viskas gerai, kad mes nieko nepakeisime.
Dar bebūnant ligoninėje, kada sukarščiavo mažesni vaikai, aptikome, kad namie nebėra vaistų. Pasirodo, dar būdama namuose ji vaistus išgėrė bandydama nusižudyti. Ji išreiškė nuostabą – išgėrė, tikėjosi neprabusti, o prabudo – tik galvą skaudėjo. Santaros medikai, išgirdę situaciją, atliko vidaus organų tyrimus – aiškinosi, ar vaistai nepakenkė.
Dukrai nustatė depresiją. Po maždaug dviejų su puse savaitės mus išrašė. Visą laiką dukra gydyta antidepresantais. Ji visą laiką priešinosi vaistų vartojimui, bet ją aktyviai įtikinėjo, kad be vaistų gydymo tęsti negalima.
Išrašant patarė toliau gydytis Šeškinės poliklinikoje. Dar gavome kelis atspausdintus lapus, kur toliau kreiptis – pavyzdžiui, lankyti grupinius užsiėmimus. Tačiau dukra niekur eiti nenorėjo.
– Kaip reikalai klostėsi namie?
– Praėjus kelioms dienoms, žmona užėjo į kambarį ir rado ją save žalojančią – peiliuku pjaustėsi rankas. Sutvarsčiau ranką, įpjovimai buvo pakankamai gilūs, bet venų nepalietė. Klausiau, kas yra, kas slegia, kuo galime padėti, gal kažką ne taip darome. Aiškino, kad mes ne prie ko. O kai klausėme, kokia tuomet priežastis, sakė nežinanti – spontaniškai užėjo ir ji turėjo tą padaryti.
Papasakojau tai Santaros medikams, klausiau, ką daryti, nes, nepaisant geriamų vaistų, situacija negerėja. Patarė nieko nedaryti ir stebėti, nes dažnai logiškai paaiškinamų priežasčių net nėra. Tuo metu jai tai atrodo kaip vienintelis kelias. Toliau stebėjau, sekiau, kaip viskas vyksta. Manau, tai buvo antras signalas, kad reikia skubiai veikti. Galvojau, gal reikia keisti psichiatrą, bet Santaros medikai to nepatarė.
Kartą atvažiavau į polikliniką pasiimti dukros, užėjau pas psichiatrę į kabinetą ir ši man davė šiek tiek pylos – esą dukra skundžiasi, kad pernelyg gilinuosi į jos gyvenimą. Esą užtenka kartą per savaitę paklausti, kaip sekasi, daugiau kištis nereikia. Man keista – juk tai mano vaikas, kuris turi didelių problemų, kaip galiu nesidomėti jos gyvenimu?
Gavęs tokį patarimą, pradėjau su dukra mažiau bendrauti ir taip praradau su ja buvusį ryšį. Iki tol ji bent kažkiek pasipasakodavo. Kartą ji man papasakojo, kad geriausia draugė, kurią jau minėjau, irgi ketina žudytis. Neva mano dukrai blogai tik todėl, kad blogai jos geriausiai draugei. Tai išgirdęs paskambinau draugės mamai ir paklausiau, ar žino situaciją, pasiūliau ir jos dukrą vesti pas psichologą. Jos mama žadėjo pasikalbėti su dukra, po savaitės sužinojau, kad su jos dukra viskas gerai.
Gal tai sutapimas, o gal judviejų susimokymas, kad kada pjaustėsi rankas mano dukra, tą patį vakarą rankas pjaustėsi ir jos geriausia draugė. Ir vėliau man dukra kalbėjo apie jos draugės problemas, pablogėjusį mokymą – esą mokytis nebėra prasmės, tuoj mokslų nebereikės. Vėl skambinau jos mamai, ši mandagiai pažadėjo pasidomėti.
Praeina kelios dienos, nuvedu ją į mokyklą, akimis palydžiu, tačiau vėliau dienyne matau, kad dukros nėra mokykloje. Skambinu – neatsiliepia. Man širdis virpa, vidus kratosi, ji toliau neatsiliepia, parašau žinutę. Ji atrašė, kad yra ligoninėje, tačiau nenori nieko sakyti, informuoja, kad susisieks gydytoji ir viską paaiškins. Ji sakė nežinanti, kokioje ligoninėje. Skambinu 112, domiuosi, gal Žvėryne, kur įsikūrusi mokykla, būta kokių iškvietimų, bet intuityviai važiuoju Naujosios Vilnios link.
Čia ją ir radau. Į kabinetą pasikvietusi skyriaus vedėja sako: tavo dukrą nuėmė nuo tilto. Man vėl pasidarė bloga – kas vyksta? Negalėjau užčiuopti siūlo galo. Sužinojau, kad ji viską paaiškino raštelyje: parašė, kad ryte pamatė vieno geriausių draugų, klasioko, žinutę, kad reikia kažką skubiai daryti su jos geriausia drauge, nes ji greičiausiai šiandien nusižudys. Mano dukra rašė, kad nebūtų pakėlusi skausmo, jausmo, kad negalėjo draugei padėti, dėl to nusprendė pasitraukti pati. Ji rašė, kad galime ją laikyti savanaude, bet ji nusprendė ir savo plano nekeis.
– Kaip sekėsi gydytis Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje?
– Ji čia praleido apie tris savaites. Pačią pirmą dieną dukra sakė, kad jai jau viskas gerai, norėjo namo, aiškino, kad nieko nebūtų padariusi, nes atsidūrus ant tilto pasidarė baisu, ji ėmė eiti atgal, tada sustojo pro šalį važiavę žmonės, iškvietė tarnybas. Dukra aiškino, kad važiuodama tilto link jautėsi lyg transo būsenoje, didelės kelionės dalies neatsimena. Ji aiškino padariusi nesąmonę ir kad dabar jau nėra šnekos apie tokį žingsnį.
Ligoninėje tęsė gydymą sertralinu. Ligoninėje ji išmoko įžūlumo, daug keiksmažodžių. Palatoje buvo trys lovos, skyriuje palatų daug ir visos jos pilnos. Vaikučių daugybė. Jai būnant ligoninėje keli vaikai iš ligoninės pabėgo, viena mergaitė bėgo ant tilto žudytis.
– Kaip čia jautėsi jūsų dukra?
– Mano akimis žiūrint, ji atrodė kaip į narvą įkištas laukinis žvėrelis. Čia atimamai telefonai, griežta disciplina. Santariškėse tvarka kiek laisvesnė. Dukra pasakojo apie nuolatinį slaugytojų terorą – jei kažko nedarysi, ar nenurimsi, suleisiu ampulę raminamųjų. Pabėgusi ir nusižudyti bandžiusi mergaitė vėliau buvo rišama prie lovos. Už nusižengimus buvo liepiama nešioti pižamas, o ne savus drabužius. Taip tampi pažymėtas, blogas.
Toje įstaigoje baisu ir su ja kažką reikia daryti.
Atrodė, kad grįžusi namo ji įėjo į ritmą, viskas buvo gerai, bet nieko gero nebuvo. Galima sakyti, mes toliau egzistavome. Išėjus iš Naujosios Vilnios, nebuvo jokios pagalbos, dėmesio. Jos labai laukėme. Manau, ir vaikui būtų lengviau, jei koks kompetentingas žmogus pasidomėtų, kaip sekasi grįžus, bent telefonu pakalbintų. Mes ir neturėjome žinių, kaip elgtis po šių įvykių, kaip bendraujant su vaiku atpažinti signalus.
– Žinau, kad pagalbos bandėte ieškoti pas sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą.
– Pirmą laišką A. Verygai parašiau dar po gydymosi Santaros klinikose. Antrą – iš karto po bandymo žudytis ant tilto. Maniau, ministras, tokias situacijas išmanantis pagal profesiją, gali patarti, nukreipti į kokį „kietą“ psichologą darbui su vaikais.
Praėjo mėnuo – jokio atsakymo. Antras laiškas buvo piktesnis, užgaulesnis, tada jis sureagavo. Nežinau, ar taip turėtų būti.
– Ir atsakyme pasiūlė paskaityti knygų?
– Pasiieškoti literatūros, kaip bendrauti su vaikais, ar skambinti į pagalbos liniją pasikalbėti su savanoriais. Arba susirasti tėvų, turinčių panašių problemų, savitarpio pagalbos grupę. Tai visos ministro rekomendacijos. Neįsigilinta į situaciją. Tuo metu vaikas gulėjo Naujojoje Vilnioje, galėjo į ligoninę persiųsti mano laišką. Tačiau nieko. Tai gal man eiti į Vilniaus universitetą ir studijuoti psichologiją?
– Kas vyko toliau?
– Iš Naujosios Vilnios išleido, diagnozavo depresiją, nurodė tęstinį gydymą tais pačiais vaistais, nukreipė toliau gydytis poliklinikoje. Kitaip tariant, kol vaikas, gyvendamas visuomenėje, turi problemą, jis uždaromas, palaikomas, tada vėl išleidžiamas. Bet niekas nepadaryta. Nei vaikui, nei mums, kaip tėvams, nesuteikta pagalba, neduota patarimų, ką daryti toliau.
Vėl mes grįžtame į ritmą, egzistuojame, nes pagerėjimo nėra. Baigėsi mokslo metai, ji kartas nuo karto išeidavo į lauką, pasivažinėdavo dviračiu, aišku, dažniausiai paraginta. Ji iš geriausios draugės gimtadienio proga dovanų gavo ukulelę, savarankiškai pradėjo ja groti, tačiau siūlomų gitaros pamokų atsisakė.
Ji penkioms dienoms išvyko pasisvečiuoti pas močiutę, ten bendravo su pussesere. Tik vėliau sužinojome, kad paskutinį vakarą, prieš grįžtant namo, dukra vėl susipyko su drauge. Grįžtant namo, tą lemtingą vakarą, žmona su ja vėl nuvyko pas psichiatrę.
Ji grįžo iš psichiatrės, užvalgė, nuėjo į savo kambarį, pagrojo ukulele. Aš su mažuoju išėjau į kiemą. Atėjo dukra, pasiėmė dviratį. Buvo aštunta vakaro. Paklausiau, kur ji važiuos, atsakė, kad nori prasiblaškyti, ketina nuvažiuoti pas kaimynų berniuką ir su juo pasivažinėti dviračiais. Ji paėmė dviratį ir man viduje net ir džiugu pasidarė – gal metas ne visai tinkamas, bet dar šviesu, nieko nenutiks. Galvojau, gal tikrai mano vaikas jau pasveiko.
Praėjus gal 20 min., žmona klausia, kur dukra. Nusprendėme, kad jaudintis dar nėra reikalo. Mes su mažuoju vaikštinėjome. Eidamas mačiau miškelio link vedančias dviračio vėžes. Jos lyg ir vienos. Greitai einame pas kaimynų berniuką – jis likęs namie. Man jau neramu. Aš skambinu, skambinu, rašau žinutes, ji neatsiliepia ir neatrašo. Grįžtu namo, pasiimu mašiną ir su žmona išvykstame jos ieškoti. Galvojau, važiuodamas ją kur sutiksiu. Paskambinęs kaimynas nurodė iš sūnaus sužinojęs vietą prie ežero, apgriuvusios fermos liekanas – jie čia mėgdavo lankytis. Nieko čia neradau, grįžtu miško link.
Kaimynas su sūnumi sekė jos dviračio vėžėmis. Jis man skambina ir pakviečia atvažiuoti. Išlipu iš mašinos, žmona su sūnumi liko sėdėti viduje. Man sako, kad dukros nebėra. Ji buvo jau šalta, dar bandžiau ją gaivinti. Kaimynas sako, kad jau vėlu.
Iškvietėme policiją, atvyko greitoji, grupė kriminalistų, teismo medicinos ekspertai. Dukros kūną išsivežė ir viskas.
– Kas Jums tą vakarą padėjo nepalūžti?
– Po viso to, esu įsitikinęs: šalyje, kurioje norima, kad nelaimių nebūtų, jau tą patį vakarą pas mane namo būtų kažkas atvažiavę su psichologine pagalba. Paaiškintų, kaip nepalūžti. Juk šeimoje dar du nepilnamečiai. O kokia institucijų reakcija? Praėjus gerai savaitei po įvykio, DELFI pasirodžius straipsniui, man paskambino Vilniaus rajono vaiko teisių specialistai. Jie sako, kad buvo atvažiavę, tačiau nieko nerado namuose. Jie pakvietė mane atvažiuoti, nes po straipsnio pasirodymo gavo nurodymą pašnekinti ir pateikti ataskaitą, kaip sekasi šeimai.
Nuvažiavau, mane pakalbino, išreiškė užuojautą. Tačiau palaukit – praėjo jau 10 dienų po nelaimės. O kas, jeigu mes psichologiškai silpnesni, kas, jeigu patys su žmona jau ant šakų kybom? Juk dar du vaikai šeimoje, gal jie nuogi basi po pievas laksto.
Niekas nesirūpina, nepasidomi, kaip toliau gyveni, gal tau reikia psichologinės pagalbos. Tik greitosios felčerė miškelyje paklausė, ar nieko sau nedarysiu. Davė tabletę raminamųjų.
Visa laimė, turime draugų, kurie padėjo nepalūžti ir skaudžiais laidotuvių organizavimo klausimais. Kitą dieną aš net negalėjau vairuoti. Labai skaudu, kad tarnybos, kurios turėtų operatyviai dirbti savo darbą, nereaguoja. Tikrai neatmetu galimybės, kad Lietuvoje yra psichologiškai silpnesnių, kurie gali palūžti.
Tai nutiko birželio 14 d. Ši data liūdna visai Lietuvai, dabar, kaip Lietuvos pilietis, liūdėsiu dar daugiau. Trejų mažiukas nesupranta, kas įvyko, kitą rytą klausė, ar sesutė grįžo. Sakau, ne. Ką mes galime pasakyti – kad ji pas Dievulį.
– Kiek laiko praėjo nuo dukros ligos pradžios ir tragedijos?
Manau, su tėvais turi būti dirbama jau po vaiko bandymo nusižudyti, o nutikus nelaimei, kažkas turi būti daroma nedelsiant. Turi būti teikiama psichologinė pagalba, domimasi kitais šeimoje esančiais vaikais. Mes esam normalų gyvenimą gyvenantys žmonės, bet yra šeimų, kuriose vartojama daug alkoholio. Ten gali būti neadekvačių sprendimų.
Viliuosi, kad straipsnis padarys žemės drebėjimą šioje supuvusioje sistemoje, kurią reikia keisti radikaliai ir skubiai. Ministras atsakyme teigė sutinkantis, kad su tėvais turi būti dirbama, tačiau tam neturi resursų. Ar mes negalime skirti papildomų pajėgų arba esamų specialistų apmokyti? O kiek kainuoja vaiko gyvybė? Gal man ministras atsakys, kiek kainuoja vaiko gyvybė?
– Ką patartumėt kitiems tėvams, juk depresija gali užklupti kiekvieną iš mūsų.
– Tai liga, kurios nepasirinksi, ji nežiūri tavo statuso visuomenėje ir yra sunkiai gydoma. Su vaikais reikia nuolat bendrauti, nuolat domėtis jų gyvenimu tiek socialinėje erdvėje, tiek gyvai. Mano dukra mane ir kitus, kurie galėjo matoma informacija pasidalyti su mumis, buvo užblokavusi, tad negalėjome matyti, ką ten veikia. Kol nebuvo blokavusi, aš sekdavau jos įrašus ir esu davęs pastabų dėl grupės depresuojančių žmonių „laikinimo“. Pasirodo, dieną iki lemtingo vakaro, ji savo feisbuko paskyroje paliko būseną „ready to die“. Ji buvo pasiruošusi mirčiai, turėjo planą.
Tėvams linkiu kuo daugiau domėtis savo vaikų gyvenimu.
Jaučiu, kad padariau ne viską. Tą suprantu tik dabar, kai nelaimė jau nutikusi. Privalėjau kažką padaryti dar.
– Jūs kreipėtės į specialistus, pagalbos ieškojote ir pas ministrą. Ką dar, Jūsų nuomone, galėjote padaryti?
– Aš pasitikėjau nekompetentingais specialistais, nors kaip galėjau žinoti. Jie man sakė, kad vaikas sveiksta.
Jeigu vaikas jau buvo nusprendęs pasitraukti iš gyvenimo, aš manau, kad kompetentingas savo srities specialistas, likus kelioms valandoms iki nelaimės, turėjo išgirsti, pajausti nerimo signalą. Taip nenutiko.
Kaip tik psichiatrė paskutinį vakarą žmonai sakė, kad nutrauks gydymą vaistais – mergaitei jau gerai, pasveiko. Ir dukra mane informavo, kad kai vaistų liks dviem savaitėms, reikės mažinti dozes, gerti tik po pusę tabletės.
Karts nuo karto dukra pasakodavo, kad pas psichiatrę viskas gerai – ji nelenda į galvą, paklausia, kokia situacija, ji atsako, kad viskas gerai, vėliau daktarė pildo žurnalus, o dukra žaidžia telefone. Ar tokie turi būti psichoterapijos seansai? Čia jos pasakojimas, tačiau kai pats čia užeidavau, man irgi panašiai atrodydavo.
Gal šeimos situacijos viešinimas išgelbės bent vieną gyvybę, jei visi taip elgsis, gal išgelbėsime visą Lietuvą.
Vaiko tai neprikels, bet mano tikslas iš sukauptos patirties atkreipti visuomenės dėmesį į problemų mastą bei labai skaudžias pasekmes. Kad situacija imtų keistis, privalome ne tiktai kalbėti apie tai ir kalbėti tik tada, kai jau atsitinka nelaimė, tačiau turime imtis realių veiksmų. Ypatingai prevencijos srityje. Gal šeimos situacijos viešinimas išgelbės bent vieną gyvybę, jei visi taip elgsis, gal išgelbėsime visą Lietuvą.