Patekti čia žurnalistams įmanoma tik pervažiavus duobėtais keliais daugybę ginkluotų karių saugomų patikros postų, dešimtis kartų parodžius pasus ir Ukrainos gynybos ministerijos išduotus akreditacijos pažymėjimus.
Mūsų kelionę palengvino tai, kad sekėme paskui Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėjimo misijos patrulį ir buvome atvykę iš Lietuvos – šalies, kurią ukrainiečiai vadina geriausia savo drauge. Kurdiumivkos kaime į parduotuvę dviračiu atvažiavęs vyras su jūreiviško stiliaus kepure ant galvos, išgirdęs, kad jį kalbina Lietuvos žurnalistai, pokalbį pradėjo žodžiais: „Jūsų Dalia – šaunuolė!“
Negailestingai spigina ukrainietiška saulė, o mes, vilkėdami neperšaunamas liemenes ir užsimaukšlinę šalmus, Majorsko kontrolės punkto eilėje stovintiems žmonėms atrodome lyg ateiviai su skafandrais. Galėčiau pamanyti, kad žurnalistams čia iš tikrųjų taikomi pertekliniai saugumo reikalavimai, bet kasdieniai pranešimai apie susišaudymus, žuvusių ir sužeistų karių bei civilių skaičiai neleidžia abejoti, kad šią akimirką tvyranti ramybė gali būti apgaulinga, ir prarasti budrumo neverta.
„Šį kartą laukiu neilgai – atvažiavau apie pusę aštuonių, o prieš pietus jau būsiu kitoje pusėje. Keliauju į Ukrainos valdžios kontroliuojamą teritoriją kartą per mėnesį ar du aplankyti seserų ir jų vaikų, o gyvenu Horlivkoje. Būna, kad tenka ir visą dieną prastovėti“, – neskubėdamas pasakojo Nikolajus.
Net ir gyvendamas Donecko liaudies respublika pasivadinusių separatistų teritorijoje, pensiją jis tebegauna iš Ukrainos. Tik šiomis dienomis jos nesulaukė, todėl bandys teirautis, kas nutiko.
„Prieš karą dirbau šaltkalviu miestą šildančioje katilinėje. Pasisekė, kad laiku į pensiją išėjau. Kas dar jos nesulaukė, mano kaimynai, vieni dar turi darbą, tai kartais kažką gauna, o kiti visai be pajamų liko“, – sakė vyras.
Jo teigimu, separatistų pusėje visi maisto produktai gerokai brangesni, negu gretimose Ukrainos valdžios kontroliuojamose gyvenvietėse. Daugelis kaimynų visai persikėlė pas giminaičius į Ukrainą, bet reguliariai grįžta aplankyti savo butų ir pasižiūrėti, ar iš jų nuosavybės dar kas nors liko.
Paklaustas, kaip jaučiasi, gyvendamas tokioje neramioje vietoje, Nikolajus teigė, kad baisu buvo tik 2014 m., kai susišaudymai vyko pačiame mieste, dužo buto langų stiklai.
„Dabar pripratom, kai šaudo kažkur už miesto, tai net dėmesio nekreipiame. Jeigu mūsų tėvai atsikeltų iš kapo ir pasižiūrėtų, kaip mes gyvename, tai prašytųsi atgal po žeme, nes ten ramiau. O čia gyvi pradeda pavydėti mirusiems“, – atsiduso vyras, paklaustas, ar dar turi vilties, kad karas kada nors pasibaigs.
Jauna moteris iš Ukrainos reguliariai lanko Stachanovo miestelyje gyvenančius tėvus. Įkalbinėjo juos persikelti pas vaikus, bet tėvai nenori palikti savo namo.
„Pensijos iš Ukrainos negauna jau metus, tenka jiems padėti. Ten išmoka per mėnesį 2600 Rusijos rublių, jų prasimaitinti tikrai neužtektų. Donecko parduotuvėse viskas brangiau negu Ukrainoje, tik šaldytų vištų ketvirčių kartais sugeba nusipirkti. Kiauliena kainuoja 280–300 rublių už kilogramą, jautiena – 350. Ramybės nėra, kiekvieną naktį ir rytą girdime šūvius, nuo sprogimų garso tinkas nuo lubų byra“, – kalbėjo pašnekovė.
Vien tik Horlivkos centre, pasak iš ten keliaujančių žmonių, nuo karo nukentėję apie 60 daugiabučių namų. Niekas jų neremontuoja, nes visai netoli, prie vadinamosios kontaktinės linijos, tebevyksta susirėmimai.
Dalis pabėgėlių, pasitraukusių karo pradžioje, kuriems iki pensijos buvo likę visai nedaug, dabar grįžta, nes nori užbaigti savo stažą tose pačiose įmonėse, net jeigu ten nemoka algų. Ypatingą vertę čia turi invalidumo pažymėjimai, nes neįgalūs asmenys gali praeiti kontrolės punktą be eilės. Tokia jau ta teberusenančio karo kasdienybė: jaunesni pavydi pensininkams, sveikieji – neįgaliesiems, gyvieji – mirusiesiems.