Anot pranešimo, „Atminimo akmenys“ įdėti prie pastato Vilniaus g. 72, kuris priklausė R. Glikman seneliui Chaimui Basui. Ant žalvarinių plokštelių šalia jo pavardės pasakojamos ir Rūtos tėčio Leibos, mamos Tircos bei brolio Eliazaro Basų istorijos.
R. Glikman sakė, kad svarbu įprasminti ir nuo Holokausto nukentėjusius žydus, ir juos gelbėjusius žmones. „Gyvenime užsibrėžusi esu du projektus. Pirma, galbūt jau šiais metais Marijampolėje ant mano gelbėtojų namo atsiras atminimo lenta, žyminti, kad jie gelbėjo žydų tautą. Antrasis buvo šis. Dėkoju visiems tiems, kurie man padėjo“, – kalbėjo ji.
Lietuvos žmogaus teisių centro (LŽTC) direktorė Birutė Sabatauskaitė, prieš metus kartu su kolegomis organizavusi pirmųjų „Atminimo akmenų“ įdėjimą, priminė vieną pagrindinių šio memorialo principų. Norėdamas perskaityti aukų vardus, kiekvienas praeivis nulenkia galvą taip pagerbdamas žuvusiųjų atminimą.
R. Glikman senelis ir tėvas Kaune turėjo įmonę, veikusią dar nuo XIX a. pabaigos. Jie vertėsi kailių, kepurių ir skrybėlių prekyba. Naciai senelį nužudė dar karo pradžioje. 1938 m. gimęs Eliazaras buvo nužudytas Didžiosios vaikų akcijos metu. Jos tėvai sudegė likviduojant Kauno getą (1944 m. liepos mėnesį).
Rūtą išgelbėjo a. a. kauniečiai Jadvyga ir Alfonsas Babarskiai. R. Glikman pastangomis, jiems suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai, jų pavardė įrašyta Jad Vašem institute Izraelyje.
R. Glikman padėjo LŽTC ir Kauno miesto savivaldybės darbuotojai. LŽTC planuoja parengti gaires, kaip norintys įamžinti Holokausto aukas galėtų tai padaryti savo miesto šaligatviuose įmontuodami „Atminimo akmenis“.
„Atminimo akmenys“ (vok. Stolpersteine) – nedidelės plytelės gatvės grindinyje, montuojamos šalia Holokausto aukų namų arba vietų, kuriose šie žmonės dirbo, mokėsi. Prieš mažiau nei metus Lietuva tapo pirmąja Baltijos šalimi, prisijungusia prie šio didžiausio Europos memorialo po atviru dangumi. „Atminimo akmenys“ yra išsibarstę 22 Europos valstybėse, iš viso jų – apie 60 tūkst. Keturiuose Lietuvos miestuose jų – 23.