Senos fotografijos, kuriose Loreta tamsiais plaukais, spaudos leidiniuose būdavo publikuojamos iš per kratas paimtų fotoalbumų. 2010 m. gegužės 27-ąją, Kauno apygardos teisme narpliojant 1997-ųjų sausio 25 d. įvykusio Loretos buto apiplėšimo bylą, vieno spaudos leidinio fotografas iš tamsiaplaukės blondine virtusią moterį, teisme atlydėtą dviejų stambaus sudėjimo pareigūnų, užfiksavo tiktai iš nugaros, – taip skelbiama nemažo skaitytojų susidomėjimo sulaukusioje ir ne vieną mėnesį perkamiausiųjų šalies knygų sąrašuose buvusioje naujausioje rašytojo, žurnalisto Dailiaus Dargio knygoje „Juodosios mafijos našlės“.
Šiandien Italijoje gyvenanti ir nuosavą verslą plėtojanti buvusi kaunietė neslepia, kad per kelerius metus kelissyk kaip liudytoja buvo slapčia atvykusi į Lietuvą, tačiau nuo jos visą buvimo gimtoje šalyje laiką nesitraukdavo svarbiems liudytojams skirto policijos padalinio pareigūnai.
Dabar Loreta jau netgi Kaune vaikšto absoliučiai viena ir nė trupučio nesidairydama per petį. Mūsų susitikimų metu ji kalbėjo užtikrintai, atvirai, o kai kada ir aštriai, todėl mielai pritarė knygos apie Lietuvos mafijos našles idėjai.
Net ir tapusi oficialia Rimanto žmona, daugiau kaip prieš 20 metų, Daktarų gaujos vyrų sueigose Loreta negalėjo parodyti tikrojo moteriškumo. „Rimas dažnai sakydavo: neapsirenk gražiau už H. Daktaro žmoną Ramutę. Kartą jis man norėjo padovanoti geresnę mašiną, bet paskui persigalvojo, sakydamas: „Aš negaliu pasirodyti geriau už H. Daktarą.“ Tada neapsikentusi jam pasakiau: „Kažkokia nesąmonė, gal tu geriau ir eik gyventi kartu su juo.“ Bet jis aiškino, kad jam vis priekaištaujama, jog neva paskui dingsta bendri chebros pinigai, kuriais jis esą dosniai lepina savo žmoną. Bet šiaip negaliu skųstis, nes jis mane tikrai lepindavo“, – pasakojo Loreta.
Atgal į praeitį
Atvykę prie Loretos vaikystę ir jaunystę menančio namo, šalia buvusio fontano sutikome ir senus mano pašnekovės kaimynus. Viena jų teigė, kad visi šios gatvės daugiabučiai yra tarsi chaotiškai sužymėti. Sutikta rajono senbuvė pasakojo, kad į šį kvartalą įsikėlė dar 1963 metais, o netoliese esantys namai jau stovėjo.
„Pamenu, čia persikeldama, iš aplinkinių esu girdėjusi pačių įvairiausių kalbų, kad neva ilgai nestovės šie namai. Bet štai, kiek jau metų praėjo, ir visi jie tebestovi“, – kalbėjo K. Giedrio daugiabučių kvartalo veteranė.
L. Ganusauskienės kaimynė pasakojo, kad išties anuomet vilijampoliečius ar atvykėlius smagiai nuteikdavusio fontano pašonėje veikusioje „talkučkėje“ susirinkdavo minios prekeivių ir pirkėjų. Bet pamatę netikėtai pasirodžiusius milicininkus, jie kaipmat išsibėgiodavo.
„Šiaip šiame rajone būdavo ramu. Kartą nuskambėjo atvejis, kai vienas iš tų „keistesnių“ vyrukų buvo nušautas prie greta esančios parduotuvės. Bet toji „daktariukų“ pamėgta garsioji vieta buvo gerokai toliau – Varnių gatvėje anuomet veikė „Vilija“, – kalbėjo netikėtai sutikta buvusi Loretos kaimynė. – Kiek žinome iš spaudos, tenai jau vykdavo tikrieji mūšiai. Bet šiaip gyventi čia ramu. Mums čia gerai. Kadaise šis fontanas buvo labai gražus ir originalus, bet šiandien jis apgriuvęs, apleistas, kaip ir viskas šiame pakitusiame gyvenime.“
Užkalbinti jaunesnės kartos kvartalo gyventojai prisipažino nežinantys, jog anuomet čia dažnai lankydavosi jiems tik iš spaudos ir knygų pažįstamas Mongolu pramintas Rimantas Ganusauskas. Jiems kur kas didesnį galvos skausmą sukelia tai, kad šiame, ankštomis automobilių stovėjimo aikštelėmis garsėjančiame, Vilijampolės daugiabučių rajone nėra saugu palikti automobilį, mat tarp mašinų laviruojantys iš kitų Kauno vietų atvykę vairuotojai neretai įbrėžia kiemo gyventojų pastatytus automobilius ir dažniausiai tyliai pasišalina.
Buvo turtingesnė už visus Daktarus
Jau jaunystėje Loreta išsiskyrė maištingu charakteriu. Tad bendravimas su Rimu jai atrodė savotiškas maištas prieš įprastai gyvenančius visuomenės narius. Ji teigė, kad nuo paauglystės mėgo neformalių jaunimo grupių susibūrimus. Buvo aktyvi hipė, dažnai laiką leisdavo prie Laisvės alėjoje veikusios „Laumės“ kavinės. Dalyvavo jaunimo manifestacijose, kurios vyko 1972-ųjų gegužę, kai visoje šalyje pasklido žinia apie susideginusį vilijampolietį Romą Kalantą.
Taigi, įkvėptai laisvai besielgiančių žmonių pažiūrų bei vertybių, Loretai netgi susidarė įspūdis, kad giliai širdyje Mongolas ieškojo nusiraminimo ir paaiškinimo, kodėl pasaulis toks blogas. To paaiškinimo neradęs, jis kaskart grįždavo iš pradžių į J. Naujalio gatvę, o paskui į „Vilijos“ restoraną, kur rinkosi jo ištikimiausi bendraminčiai. O ten buvo tikras nuodėmių pasaulis. Aplinkui – vien sukčiai, banditai ir korumpuoti turčiai.
Šiandien Loreta, prisimindama gyvenimą su R. Ganusausku-Mongolu, gali ramiai pasvarstyti, kodėl vis dar pasitaiko atvejų, kai simpatiškos ir gražios lietuvaitės išteka už kriminalinio pasaulio atstovų.
„Manyčiau, kad tai tebevyksta dėl to, jog jie moterišką auditoriją sužavi savo vyriškumu, – atsakė Loreta. – Mongolas visada buvo vyriškas. Jo išvaizda, elgesys, manieros. Pamenu, kartą prieš Velykas turėjome eiti į Mišias, bet netikėtai paskambino Rimas ir paprašė: „Nusileisk trumpam.“ Pamaniau, kad tikrai trumpam – nusileidau iki jo mašinos užsivilkusi tik paltą, po kuriuo buvo naktinis chalatas. Mes pradėjome kažką nereikšmingo šnekučiuotis ir net nespėjau sureaguoti, kad Rimas jau nusuko automobilį į autostradą. Tada jo paklausiau, kur mes važiuojame. Rimas nė trupučio nesutrikęs atsakė, kad į Palangą. Sako: „Tu nesielvartauk, kitą dieną aš tau nupirksiu visus būtiniausius rūbus ir daiktus.“ Ir išties jis laikėsi duoto žodžio – nupirko viską, ką buvo pažadėjęs. Štai dėl tokių dalykų jaunas ir nepatyrusias merginas sužavi tokie spontaniškai, o kai kada ir ne visai apgalvotai besielgiantys vyrai iš kriminalinio pasaulio.“
Kaip vėliau išaiškėjo, dar gerokai iki santuokos R. Ganusauskas turėjo visą informaciją apie Loretos asmeninį gyvenimą. „Jis viską žinojo apie mane: kada su vyru susipykstu, kada vėl pagerėja santykiai mūsų šeimoje, – prisiminė pašnekovė. – Galima sakyti, kad jis visas smulkmenas žinojo apie mane ir artimiausią aplinką. Kai eilinį kartą atsisakiau tekėti už jo, nes laukiausi antrojo vaikelio, kalintis Rimas paprašė atsiųsti nuotrauką, kaip atrodau besilaukianti. Per vieną žmogų iš kalėjimo jis atsiuntė mano nuotrauką, kuri buvo įrėminta milžiniškuose mediniuose rėmuose, ir perdavė didžiulę puokštę rožių.“
Kitas ne mažiau ją nustebinęs įvykis nutiko tada, kai moteris savo mylimajam pranešė, kad su vaikais laimėjo darbo vizas į Ameriką. „Dažniausiai jis mūsų namus palikdavo labai anksti – 6 arba 7 valandą ryto. Taigi, prabundu kitą rytą po mano praneštos žinios apie planus išvykti į Ameriką ir pamatau, kad kambaryje pakabintos penkios vestuvinės suknelės. Bet jos atrodė tokios kaimiškos, su keistomis plunksnomis ir kitomis detalėmis. Netrukus bute pasirodęs Rimas ištarė: ,,Rinkis mėgstamiausią, ir aš tave vesiu.“ Bet man tos suknelės išties sukėlė juoką, nes buvo tokios kaimiškos, visiškai ne mano skonio.“
Šiandien moteris atvirauja, kad pirmus penkis mėnesius iš savo kišenės išlaikė į jos butą nusprendusį persikelti R. Ganusauską-Mongolą. „Jis buvo iš tų žmonių, kuris viską nuspręsdavo už mane. Kartą jis atėjo su nedideliu krepšiu ir ištarė: „Žinok, gyvensiu pas tave, nes išsiskyriau su Dalka“. Kadangi garsiajame „Vilko“ kailių fabrike dirbau siuvėja, kasdien užsidirbdavau net po 50 dolerių! Tai buvo dideli pinigai. Gyvendama Vilijampolėje bene pirmoji iš rajono gyventojų balkone iškėliau satelitinę anteną. Mano bute buvo išklotas modernus parketas, spintoje stovėjo kristaliniai indai ir taurės. Pradžioje aš Rimą išlaikiau, daviau jam netgi ultimatumą – arba išeini, arba gyveni su manimi, bet moki už elektrą ir vandenį. Jis man žadėjo, kad atsilygins su kaupu. Ir išties vėliau suteikė labai nemažai.“
Nesugebėjo atsispirti „kaifui“ ir chebrai
Pasakojama, kad gyvendamas su Loreta, Mongolas išskirtinai mėgo demonstruoti prabangą, reklamuotis, tad jo idėja pasikviesti grupės „Boney M“ atlikėjus kitų gaujos narių pernelyg nenustebino. Tais laikais R. Ganusauskas buvo vienas iš Daktarų veikėjų, labiau linkusių bendrauti su žurnalistais, o ne juos siuntinėti ant trijų raidžių ar gąsdinti grasinančiomis žinutėmis. Jis yra davęs ne tik kelis trumpus interviu, bet ir konsultavęs kelis teisėsaugos temomis rašiusius įvairių spaudos leidinių žurnalistus.
Tuo metu, kai žudikų šūviai iššaudė „Vilijos“ restorano sienas, Loreta ir Rimantas Ganusauskai ilsėjosi Bulgarijoje. „Gerai prisimenu, kad tomis dienomis Bulgarijoje Rimas atrodė pakankamai įsitempęs. Jis nemažai laiko praleido su kažkuo bendraudamas mobiliuoju telefonu. Tarp žmonių, su kuriais jis palaikė dažną ryšį, buvo ir jo brolis Deivis. Ar tai galėjo surengti būtent Rimas? Sunku pasakyti, galų gale apie daugelį dalykų jis nutylėdavo. Nors praėjus kuriam laikui kai kurie iš Daktarų vyrų pareiškė, kad prie pasikėsinimo organizavimo „Vilijoje“ Rimas nebuvo prisidėjęs, kad šitą išpuolį surengė visai kiti žmonės“, – traukė pečiais Loreta.
Pašnekovei minėta kelionė į Bulgarija įsiminė ir tuo, kad būdamas toje šalyje R. Ganusauskas dažnai ėmė šnekėti apie artėjančią mirtį. „Jis nuolat kartojo: „Mamutka, aš greitai mirsiu.“ Aš jam atsakydavau: „Rimai, tu greitai nemirsi.“ Bet jis vis tiek buvo užsispyręs ir laikėsi savo: „Kai mirsiu, tu būsi turtinga našlė.“ Galiausiai jis pareiškė, kad, kai numirs, stebės mane iš viršaus, kad nesusirasčiau kito vyro“, – keistus, bet pranašiškus Mongolo ištartus žodžius atsiminė L. Ganusauskienė.
Kad šeimoje būtų išvengta muštynių, vyras buvo įvedęs karinę tvarką. Žmona Loreta niekur be jo žinios negalėjusi išvykti.
„Gyvenau ypač suvaržytą gyvenimą, – atsiminė pašnekovė. – Tad vis dažniau pradėjau galvoti: geriau ubagiška laimė nei būti paukšteliu, uždarytu auksiniame narvelyje. Toks gyvenimas mane vedė į degradaciją. Su Rimu nuolat ginčijomės, nes norėjau savo veiklos. Kadangi neblogai gaudžiausi kailių versle, jis norėjo man įsteigti nuosavą kailių parduotuvę. Paprastais gyvenimo malonumais neturėjau galimybės pasidžiaugti: į sporto salę jis manęs neišleisdavo, nes pavydėjo, kad kažkas iš vyrų tenai mane stebės ir nužiūrinės.“
Netgi prispirta būtiniausių reikalų nuvažiuoti į miesto centrą, moteris būdavo persekiojama vyro. „Jis buvo beprotiškai įtarus, todėl, net susiruošusi į miestą, važiuodama savo mašina per veidrodėlį iš galo matydavau, kaip jis pats arba su vairuotoju iš toliau mane seka. Dabar suprantu, kad tai jau nebuvo beprotiška meilė, o greičiau paranoja, kuri jį veikė, nes tuomet jis gana stipriai „kaifavo“, – prisimindama sunkų periodą kalbėjo Loreta.
Bet galiausiai, neapsikentusi Mongolo besaikio narkotikų vartojimo, ištisomis paromis vykstančių vakarėlių su kriminalinės reputacijos bičiuliais bei siaubą keliančios paranojos, Loreta vieną 1993-iųjų gruodžio dieną nusprendė išsikelti iš šeimos namo Panerių gatvėje. Susikrovusi būtiniausius daiktus su trimis vaikais L. Ganusauskienė tyliai sugrįžo į savo ankstesnį butą K. Griniaus gatvės 9-ajame name.
Tomis dienomis R. Ganusauskas-Mongolas su keliais bendraminčiais įsikūrė Žagarės gatvės 12-ame name. Anuomet nuosavą namą netoli Lampėdžių karjero savininkai išnuomojo bendrovei „Vilmantė“, o ši jį pernuomojo Mongolui ir jo bičiuliams. Nors, pagal vieną iš versijų, kalbama, kad 1993 m. pabaigoje Mongolas susipyko su savo draugais dėl penkių vyrų nužudymu pasibaigusio išpuolio „Vilijos“ restorane bei negrąžintų didelių sumų kitiems gaujos vyrams.
Dar kiti šaltiniai yra minėję, kad R. Ganusauskas narkotikų vakarėliams ėmė masiškai išlaidauti bendrais chebros pinigais, o kai šie pareikalavę sugrąžinti skolą, vyras neturėjo iš ko jos atiduoti. Būta ir tokių versijų, kad esą Daktarų lyderiai ėmė baimintis neprognozuojamai besielgiančio senų laikų bičiulio – kai kurie netgi manė, kad jis nesusivokdamas gali pradėti bendradarbiauti su vilijampoliečius medžiojančiais kriminalistais, tad dėl šventos ramybės ir nutarė jį „užversti“.
„Tačiau jei Mongolas būtų norėjęs slapstytis, ko gero, būtų pasirinkęs gyvenimą ne gimtajame Kaune, o kitoje Lietuvos vietoje ar net užsienyje. Todėl bene realiausia versija, kad tomis dienomis vyras buvo taip baisiai įnikęs į narkotikus, kad jam atrodė kur kas smagiau laiką leisti ne su šeima, o su narkotikus vartojusiais draugais“, – prisiminė pašnekovė.
Paskui žmoną – su šautuvu rankose
Paskutinės Mongolo gyvenimo dienos Loretai primena beprotystės kupiną laiką. Moteris sugrįžo į savo trijų kambarių butą K. Griniaus gatvėje, į kurį kadaise R. Ganusauskas atėjo gyventi atsinešęs nedidelį krepšį su drabužiais, kitais būtiniausiais daiktais. „Tą dieną, kai jis sužinojo apie mano pasitraukimą iš namų, tiesiai pareiškė: ,,Nušausiu tave, tavo motiną, dukrą, o sūnų Rimuką – paliksiu gyvą.“ Jis pareiškė, kad mūsų bendrą sūnų užaugins jo pirmoji žmona Dalia“, – atkartojo šiurpų vyro pareiškimą L. Ganusauskienė.
1993-iųjų gruodį, likus trims dienoms iki dingimo, R. Ganusauskas brutaliai veržėsi į žmonos butą Vilijampolėje. Gruodžio 23 d. popietę R. Ganusauskas mobiliuoju telefonu paskambino Loretai ir pradėjo reikalauti, kad ji su vaikais sugrįžtų namo. Jis buvo išgėręs ir pasakė, kad atvažiuos į jos butą, grasino žmoną nušauti. Žinodama karštą Mongolo būdą, Loreta su vaikais ir motina nuėjo pas kaimynus pirmame aukšte, kad nebūtų savo bute. Sutemus, tos pačios dienos vakarą, Mongolas privažiavo prie L. Ganusauskienės namų. Moteris supratusi, kad situacija gali baigtis išties tragiškai, nedelsdama pasitraukė į pirmame aukšte esančių kaimynų butą.
„Dar mačiau tą vakarą pro langą, kaip jis į laiptinę atskubėjo apsivilkęs gangsterių filmuose dažnai matomu odiniu paltu, beje, tuo pačiu, kai jį pirmąsyk gyvenime pamačiau. Po šiuo paltu jis slėpė medžioklinį šautuvą, – vaizdžiai pasakojo Loreta. – Išgirdusi mano buto aukšte aidinčius šūvius, palindau po kaimynų lova. Pamenu, buvo labai didelis triukšmas. Mongolas apšaudė buto duris. Jo paleistos kulkos įlėkė į buto vidų. Paskui ir aš, ir kaimynai iškvietėme policiją.“
Loretos žodžiais, tą vakarą į jos buto duris buvo paleisti bemaž penki šūviai. Net ir 2016-ųjų rudenį, trumpam stabtelėję su Loreta prie šio buto tų pačių durų, pamatėme vieną anuomet kulkų paliktą žymę. Toks Mongolo drastiškas siekis susigrąžinti šeimą su medžioklinio šautuvo šūviais sukėlė tikrą audrą daugiabučio gyventojų namuose. Būtent tą vakarą visi kaimynai suprato, kad Loretos vyras yra kovingai nusiteikęs mafiozas, kuris bet kurią akimirką yra pasirengęs ištraukti ginklą.
Regis, Mongolas suprato iškrėtęs beprotišką kvailystę. 1993-iųjų gruodžio 25-ąją, Kalėdų dieną, mėgino su žmona atnaujinti santykius, per savus žmones įteikdamas jai apvalią pinigų sumą. Ji tiksliai neprisimenanti, tačiau mano, kad tądien vyras galėjo perduoti apie tūkstantį litų. Pas Loretą atvyko vienas iš artimiausių Mongolo vyrų, kai jos bute budėjo policininkai. „Po protu nesuvokiamų įvykių jis atsiuntė savo vairuotoją, kuris man atvežė pluoštelį pinigų. Mano namuose apsilankęs asmuo galėtų papasakoti daug įdomių dalykų apie Rimą ir jo aplinką, bet po Mongolo dingimo buvo kažkieno smarkiai įbaugintas, ir pasakojama, kad visam laikui iš Kauno persikėlė gyventi į nuošalioje vietoje esantį kaimą“, – dėstė Mongolo našlė.
Praėjus 23 metams po anuometinių, siaubo filmą primenančių, įvykių, Loreta yra įsitikinusi, kad bet kuriai moteriai laisvė yra didžiausias turtas. Jos negali pranokti nei erdvūs, didžiuliai, brangiai apstatyti namai, nei prašmatnūs automobiliai ar vyro įteikiamos stambiausių banknotų kupiūros.
„Tik vienintelė laisvė – neįkainojamas dalykas. Materiali prabanga nėra verta to suvaržyto gyvenimo, kurį teko ragauti ir man pačiai, – kalbėjo moteris. – Aš jau po kelių dienų suvokiau, kad toks gyvenimas yra tarsi pragaras. Štai bandžiau pabėgti, bet vyras nenorėjo paleisti, paskui net apšaudė buto duris. Net ir šiandien gerai atsimenu to vakaro įvykius: bėgu, stumiu vežimėlį – visi trys su vaikais bandome slėptis namo kieme. Kaip dabar matau, kaip į kiemą įvažiuoja juodas Mongolo „Mercedes-Benz“ – tai pamačiusi, vaikams liepiau tylėti ir pritūpti už prie namo buvusių krūmų. Palaukėme, kol jis išvažiavo, ir toliau sugrįžome į šiltus namus. Tokie nemalonūs atsitikimai smarkiai paveikia, bet manęs nesužlugdė. Netgi tokiais atvejais jaučiausi tvirtai ir nepasidaviau nei nerviniam išsekimui, nei depresijai.“
Kruvinas Kalėdų vakaras
1993 metų Kalėdos L. Ganusauskienei įsimins ilgam, nes galbūt R. Ganusausko-Mongolo suplanuota susitaikymo vakarienė su šeima galėjo išgelbėti vyro gyvybę. „Aš buvau paskutinė, kuri su Rimu kalbėjosi telefonu, – lemtingu tapusį pašnekesį prisiminė Loreta. – Jis pareiškė: „Mamutka, susitaikome! Jūs ruoškite Kalėdų vakarienę, o aš netrukus su raudonu vynu pas jus atvažiuoju.“ Jau tais laikais Rimas turėjo net kelis mobiliuosius telefonus. Taigi, girdžiu, kaip mums šnekant, jam kitu telefonu kažkas skambina. Rimas netrukus pertraukė mūsų pašnekesį, sakydamas: „Va, man Gogis (Egidijus Abarius-Goga) skambina. „Šeima“ nori atvažiuoti su manimi taikytis.“ Atrodė, kad jie buvo susipykę dėl pinigų ir kruvinų įvykių „Vilijos“ restorane. Tada jam atsakiau: „Gerai, aš tavęs lauksiu.“
Bet Mongolas su žadėtu vynu Kalėdų vakarą taip ir neaplankė Loretos Ganusauskienės ir šalia jos buvusių trijų vaikų. Loreta su artimaisiais pavakarieniavo, paskui atsigulė miegoti. Tačiau ne tik Kalėdų, bet ir kitomis naktimis moterį kamavo košmariški ir pranašiški sapnai. „Kai Rimas dingo, tą pačią ar keletą dienų po to sapnavau jį smarkiai sudegusį. Sapne jis atėjo pas mane. Praėjus kuriam laikui pasigirdo kalbų, kad tą vakarą Rimas buvo nušautas, o paskui užkastas – neva toje vietoje H. Daktaras ar kiti vyrai užpylė kažkokių miltelių, kad staiga ištirptų lavonas. Siekiant sunaikinti kūną, galėjo būti panaudota ir sieros rūgštis, – pasakojo ir spėliojo L. Ganusauskienė. – Aš visuomet domėjausi aiškiaregiais, kurie net po daugelio metų padeda surasti paslėptus nužudytųjų kūnus. Bet dėl pinigų trūkumo negalėjau pasinaudoti jų paslaugomis.“
Kai Mongolas pas Loretą nepasirodė ir kitą dieną, sunerimusi moteris paskambino savo draugei Editai, kuri dirbo Kauno miesto antrosios ligoninės sesele. Loreta paprašė sužinoti gydytojo pavardę, kuris budėjo toje ligoninėje naktį iš gruodžio 25-osios į 26-ąją.
„Praėjus kuriam laikui Edita minėjo, kad tą naktį Rimas buvo atėjęs ar netgi atvežtas, neva bandė gydytis sužalojimus, – atsiminė L. Ganusauskienė. – Bet toji moteris gyvena Amerikoje ir niekada nebuvo iškviesta paliudyti šio fakto Daktarų byloje. Mano nuomone, Rimas buvo sunkiai sužeistas, gal net peršautas ir leisgyvis atvežtas į minėtą ligoninę. Bet vėliau su juo nuspręsta galutinai susidoroti. Kol kas žinomi byloje surašyti tik vienintelio Rimvio (Rimvydo Žilinsko, arba Taisono) pasakojimai. Bet manau, kad ir kiti egzekucijoje dalyvavę vyrai kada nors prisipažins apie tos nakties įvykius. Galbūt H. Daktaras kurį laiką tylės, bet, praėjus kuriam laikui, po daugelio metų pradės atgailauti ir prabils apie šią istoriją. Bent Goga – tikrai kada nors apie tai prašneks.“
Moters žiniomis, Vilniaus pareigūnai ne vienerius metus aktyviai šukavo kone pagrindinius pakaunės miškus, kuriuose tikėjosi aptikti R. Ganusausko palaikus ar bent jų fragmentus. Yra žinių, kad kriminalistai krimtosi, kai, spaudžiami ikiteisminio tyrimo proceso terminų ir valdžios priekaištų, visgi nesugebėjo surasti Mongolo kapavietės...