Dažniausiai ne iš gerosios pusės, nes jis sukelia daugiau klausimų ir abejonių: kam mokėti PSD įmokas, jeigu draudimu nesinaudoju arba net negaliu pasinaudoti, ką reiškia už PSD gaunamas nemokamas gydymas, jei kone kaskart reikia dėl ko nors mokėti papildomai, kodėl PSD mokestį reikia mokėti kelis kartus ir pan.?

Kas nesiskundžia sveikata ir patys asmeniškai nemoka, kartais painioja du skirtingus dalykus: a) ligos išmokas, kurios darbuotojui mokamos susirgus pačiam arba, pvz., slaugant vaiką ir b) naudojimąsi valstybės finansuojamomis gydymo paslaugomis, kompensuojamais vaistais ir kt.

Ligos išmokos priklauso tiems, kas dėl jų draudžiamas arba, tiesiog tie, kurie „Sodrai“ patys moka arba už juos mokamos šios rūšies draudimo įmokos – šiuo metu 1,2 proc. nuo oficialių pajamų.

Teisę naudotis sveikatos apsaugos paslaugomis įgyja tie, kas patys „Sodrai“ moka arba už kuriuos mokamos kitos rūšies, t. y. PSD įmokas. Šie pinigai pervedami į PSD fondą, kurį prižiūri ir su gydymo įstaigomis

Darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartį, moka 3 proc. dydžio PSD įmokas, o darbdavys dar turi pridėti savo dalį – 6 proc. dydžio įmokas nuo priskaičiuoto atlyginimo („ant popieriaus“). Taigi, bendras PSD tarifas – 9 proc.

Visą jį nuo visų pajamų patys moka savarankiškai dirbantys asmenys – pvz., vykdantys individualią veiklą (advokatai, notarai ir kt.). Įsigyjantys verslo liudijimus 9 proc. PSD moka nuo minimalios 380 Eur dydžio mėnesinės algos, t. y. po 34,2 Eur už mėnesį.

Pagal galiojančius įstatymus, tiek pat turi mokėti ir tie asmenys, kurie niekur nedirba ir kurie nėra draudžiami valstybės lėšomis (t. y. iš kitų gyventojų sumokėtų mokesčių). Jomis draudžiami, pvz., darbo biržoje registruoti bedarbiai, vaikai, studentai, pensininkai ir kt.

Kaip minėta, daugelis asmenų PSD moka nuo visų pajamų – nesvarbu, kokia forma ar keliuose darbuose jos uždirbtos. Jei viename darbe asmuo uždirba 1000 Eur ir papildomai 1000 Eur tuo pačiu metu vykdydamas individualią veiklą, tai PSD bus skaičiuojamas nuo 2000 Eur. Tokia pati suma bus priskaičiuota ir tokiu atveju, jeigu asmuo algą gaus viename darbe.

Nesunku suskaičiuoti: už žmogų, pradėjusį darbinę karjerą po mokslų baigimo, pvz., 22 m., ir išdirbusį visą laiką iki pat 65 metų (iš viso 43 metus) už minimalią 380 Eur algą, iš viso būtų sumokėta 17,6 tūkst. Eur PSD įmokų.

Darbdavių ir darbuotojų sumokėtas arba priverstinėmis priemonėmis išieškotas PSD įmokas „Sodra“ perveda Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžiai Valstybinės ligonių kasai (VLK), kuri administruoja PSD fondą, iš jo finansuojamos nustatytos gydymo paslaugos – pvz., greitoji pagalba patekus į avariją arba prireikus operacijos.

Pavyzdžiui, kaip skelbia VLK, kepenų transplantacijos operacijos kaina prasideda nuo 34 tūkst. Eur. Jei nebūtų privalomo sveikatos draudimo, visą šią sumą turėtų sumokėti pats pacientas. Privačiose klinikose šokia operacija veikiausiai atsieitų kur kas daugiau, nes papildomai tektų mokėti ir už gulėjimą ligoninėje, ir už maitinimą, ir kt.

Patvirtintos 2017 m. PSD fondo biudžeto išlaidos yra 1,574 mlrd. Eur. Jeigu šią sumą padalintume 3 mln. gyventojų (gydymo paslaugomis naudojasi ir čia esantys užsieniečiai, ir grįžtantys emigrantai, tiek vaikai, tiek pensininkai), išeitų maždaug po 525 Eur per metus arba po 1,44 Eur per dieną – maždaug tiek, kiek parduotuvėje kainuoja kepaliukas duonos, nepigiausio šokolado plytelė arba litras sulčių.

Maždaug trečdalis PSD fondo pajamų (beveik 0,5 mlrd. Eur) sudarys valstybės biudžeto lėšos – mūsų visų sumokami pridėtinės vertės, gyventojų pajamų mokesčiai, akcizai už alkoholį, tabaką, degalus ir kt. Kitaip tariant, šiuos pinigus sumoka ne tik dirbantieji, kuriems privalu mokėti PSD, bet ir kiti gyventojai.

Planuojama, kad šiemet visos darbuotojų ir darbdavių PSD įmokos sieks 1,09 mlrd. Eur. Iš viso Lietuvoje yra daugiau kaip 1,3 mln. dirbančiųjų. Vadinasi, vidutiniškai už kiekvieną iš jų bus sumokėta apie 838 Eur PSD įmokų per metus arba po 2,3 Eur per dieną.

Skirtingose šalyse veikia visiškai skirtingas sveikatos paslaugų finansavimo modelis. Pvz., JAV nėra tokio dalyko, kaip universalus privalomas sveikatos draudimas, kuris būtų finansuojamas valstybės.

Kokios apimties sveikatos paslaugas jie gaus, už ką gydymo įstaigose mokės patys, priklauso nuo jų pačių ir jų darbdavių mokamų įmokų privačioms draudimo bendrovėms. Įvairiais skaičiavimais, daugiau kaip pusė JAV darbuotojų sveikatos draudimo iš viso neturi.

ES senbuvėse veikia mišri sistema – sveikatos draudimas finansuojamas tiek valstybės lėšomis, tiek privačiais įnašais.

Daugelyje kaimyninių šalių egzistuoja panaši sistema kaip Lietuvoje.