Lietuvos istorijoje tai bus pirmosios beatifikacijos apeigos. Kariuomenės kapelionas ir kanoninės teisės daktaras Mindaugas Sabonis, dirbęs Teofiliaus Matulionio bylos postulatoriumi, dalijasi, kaip vyksta beatifikacija – skelbimas palaimintuoju.
Beatifikacija yra dovana
Kariuomenės kapelionas ir kanoninės teisės daktaras M. Sabonis, dirbęs Teofiliaus Matulionio bylos postulatoriumi, sako, jog kaip ir bet kokiame teisiniame procese, taip ir norint paskelbti pakrikštytą kataliką šventuoju, reikalingi specialūs procedūriniai žingsniai. Terminas „beato“, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia palaimintasis. Beatifikacija yra skelbimo palaimintuoju procesas. Jis turi labai ilgą ir turtingą istoriją.
„Bažnyčiai svarbu būti įsitikinusiai, kad kandidato į šventumą biografijoje nėra nuodėmės. Tiesa, skelbiant kankiniu reikalavimai skiriasi. Paskelbimui kankiniu užtenka, kad jis herojiškai dėl tikėjimo ir iš jo kylančių vertybių ryžtųsi mirti. Kankinystė glaudžiai susijusi su krikštu. Dovanodamas save, žmogus dalyvauja paties Kristaus kankinystėje. Senovės krikščionims buvo labai svarbu žinoti, kur palaidotas kankinys. Jiems buvo svarbu lankyti, paliesti tas vietas, kur kankinys buvo nukankintas, t. y. gimė Dangui. Išreikšdami pagarbą relikvijoms, mes išreiškiame pagarbą Kristui, gyvenančiam tame kankinyje“, – teigia kunigas.
Kadangi palaimintuoju bus paskelbtas Teofilius Matulionis, gimęs, augęs, dirbęs Lietuvoje, šventė vyks Vilniuje. Kunigas Mindaugas Sabonis džiaugiasi, kad į beatifikacijos iškilmes Lietuvoje atvyksta kardinolas Angelo Amato iš Šventųjų skelbimo kongregacijos. Tuo tarpu kanonizacija (kai iš palaimintojo tampama šventuoju) vyksta Romoje ir šventuoju skelbia pats popiežius.
„Visuotinė Bažnyčia, kurią reprezentuoja Vatikanas, dovanoja mums šią šventę. Tas dovanas reikia priimti, mokėti jomis pasidžiaugti. Beatifikacijos nevyksta labai dažnai. Arkivyskupą Teofilių Matulionį žino ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Rusijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Birželio 25-ąją atvyks ir kaimyninių šalių vyskupai, kardinolai, idant su mumis pasidžiaugtų, mus pagerbtų. Tai tikrai yra neeilinis įvykis. Teofiliaus gyvenimas – tai ilgas ir nuoširdus ieškojimas tiesos, todėl beatifikacijos iškilmės yra to tikrumo, tos tiesos šventimas. Sau ir kitiems siūlome sekti jo pavyzdžiu, nes jis gali įkvėpti, pamokyti. Šiandieniniam žmogui Teofiliaus pavyzdys liudija, kad įmanoma gyventi tikėjimu“, – įsitikinęs M. Sabonis.
Vatikanas nori objektyvumo
Bylos ruošimas – nemenkas darbas ir iššūkis. Kunigas Sabonis sako, kad galima išskirti dvi šio proceso fazes: „Pirmas lygmuo – diecezinis, vyskupinis. Čia aktyviai dirba istorikai, teologai, renkami liudininkai, jie apklausiami, renkama medžiaga – surenkama viskas, kas susiję su būsimu palaimintuoju. Yra išleistos atitinkamos Vatikano normos ir procedūros, bet dažniausiai tai daroma prižiūrint vyskupui. Visa surinkta medžiaga sukraunama į dėžes, o jei dėžių daug, tai į Vatikaną atvykstama net su karučiais. Tada prasideda antrasis lygmuo – Romos fazė. Tai rami, krapštymosi fazė. Tuomet postulatorius atsisėda ir bando susiorientuoti toje dokumentų, informacijos jūroje. Pradedama rašyti Positio. Postulatoriui padeda Šventųjų skelbimo kongregacija. Vienam parašyti tokios apimties knygą teisingai, pagal visus reikalavimus, yra gana sudėtinga. Čia kaip mokslinis darbas. Jį rašant reikalingas darbo vadovas, kuris padeda, motyvuoja, pataiso. Positio nėra kandidato į šventumą glausta istorija ar biografija.“
Šis darbas reikalauja didelio kruopštumo, kantrybės, išminties ir specialių žinių. Kunigas šypsosi: „Vatikanas pasakomis netiki. Jei jūs parašytumėte tokią gražią knygą, pridėtumėte paveiksliukų ir pristatytumėte Vatikanui, kad, štai, gyveno kažkur toks žmogus, kuris kitus mylėjo ir buvo visų mylimas, gyveno kojomis nesiekdamas žemės, tai žinokite, kad Vatikane dirba protingi žmonės ir jie nori objektyvumo, jie nori išgirsti tikrą istoriją apie tikrus žmones be patoso, be pagražinimo.“
Svarbiausios temos, galinčios nulemti beatifikacijos eigą
Postulatorius gauna labai konkrečias temas, kurias jis turi išgvildenti. Jis tarsi bylos advokatas. Pirmiausiai jo prašoma pristatyti tos šalies istorinį, kultūrinį, religinį kontekstą – kaip buvo tuomet, kai gyveno kandidatas į šventumą ir kokia padėtis toje šalyje yra dabar. Kunigas sako, kad jei Positio yra ruošiamas kankiniui, tuomet yra trys pagrindinės temos, kurios ir nulemia, ar kandidatas bus paskelbtas palaimintuoju.
„Pirmoji tema yra vadinamoji materialioji kankinystė – tai paskutinės kankinio gyvenimo akimirkos. Vatikanui svarbu, kad jos būtų kuo detaliau ir kuo tiksliau pristatytos. Antroji tema yra formalioji kankinystė – visa kankinystės situacija persekiotojo požiūriu. Taigi, matome, jog ne mažiau svarbu pristatyti persekiotoją. Kankiniu nebus paskelbtas pakrikštytasis, kuris yra nuteisiamas mirties bausme už kokį nors nusikaltimą arba teisingai įkalintas. Positio turi parodyti, kad kandidatas buvo persekiojamas dėl tikėjimo. Teofiliaus atveju matome, jog tai buvo sovietų režimas, saugumo agentai, antibažnytinė sistema, tas vadinamasis buldozerinis ateizmas, kuris čia, Lietuvoje, siautėjo. Trečioji tema – formalioji kankinystė paties kankinio požiūriu. Šita vieta turbūt pati įdomiausia,“ – pasakojimą tęsia kunigas.
Kankinystė nėra savižudybė
Pristatant kataliką kankinį pirmiausia reikia jį pristatyti kaip žmogų, kuris saugojo savo gyvybę. „Kankinystė Bažnyčioje nėra savižudybė, tai nėra persekiotojo dirginimas ir prašymas nukankinti, nužudyti. Teofilius nesiveržė mirti, jis saugojo savo gyvybę. Kita vertus, žinodamas, jog jam kyla grėsmė, kyla mirties pavojus, jis priima tai dėl Bažnyčios, dėl Kristaus. Čia svarbi ir kandidato į šventumą pamaldumo tema, kurią kardinolai Vatikane tikrina. Jei Teofilius būtų tik pasaka, mitas, kuris su mumis neturėtų nieko bendra, tuomet vargiai būtų galima tikėtis, kad Vatikanas paskelbs jį palaimintuoju“, – teigia kunigas Mindaugas Sabonis.
Pabaigta rašyti Positio atsistoja į eilę. Tokių knygų yra labai daug. „Visi nori, kad jų knygą iš karto pradėtų skaityti Vatikano komisijos ir pradėtų vertinti. Šventųjų skelbimo kongregacija Rytų Europos šalims taiko tam tikras lengvatas. Kai mes su Kaišiadorių vyskupu Jonu Ivanausku lankėmės pas kardinolą Angelo Amato, jis mus patikino, jog Teofiliaus byla ant kardinolų stalo pateks be eilės. Po šios knygos parašymo ir įteikimo teko laukti tik maždaug vienus metus. Šią knygą sudaro apie 800 puslapių. Matome, jog apimtis gana didelė. Pirmoji skaito teologų komisija. Tai trunka apie 4 mėnesius. Perskaitę jie parašo savo pastabas ir užrašo savo balsą – teigiamą ar neigiamą. Devyni iš devynių teologų balsavo, kad šioje knygoje kalbama ne apie pasakų herojų, bet apie tikrą kankinį – Teofilių Matulionį, kuris nugyveno nelengvą gyvenimą ir yra vertas kankinystės vainiko“, – sako M. Sabonis. Po išsakytos teologų nuomonės, Positio skaito kardinolai ir vyskupai. Tuomet ir priimamas galutinis sprendimas.
Mokytis iš šventųjų
Paprašytas plačiau paaiškinti, kam, vis dėlto, Katalikų Bažnyčiai reikia palaimintųjų ir šventųjų, kunigas M. Sabonis nusijuokia: „Jei aš sakyčiau, kad šventųjų mums reikia tam, kad „išsimuštume“ Danguje daugiau malonių, tikrai meluočiau. Pirmiausia, šventieji mums yra gyvenimo pavyzdžiai, kaip galima išlikti žmogumi, išlikti geru kataliku. Norint juos pažinti, reikia pirmiausia apie juos skaityti, skirti jiems laiko, susipažinti su jais. Šventasis yra tas, kurio gyvenime yra daugiau Dievo ir mažiau jo paties.“
„Kardinolas Angelo Amato, kuris atvyks į Lietuvą paskelbti Teofiliaus Matulionio palaimintuoju, yra pasakęs, kad šventumas yra lyg permatoma rasa, – prisimena kapelionas. – Nebūna vienodo šventumo. Kaip rasos lašas ant raudonos rožės būna raudonas, o ant žibutės – mėlynas, taip ir šventumas neužgožia žmogaus. Galima sakyti, kad šventumas yra žmogiškumo sinonimas. Kokios tautybės šventasis bebūtų, jis visada prabyla tau suprantama kalba – meilės, atleidimo kalba.
Matai, kad jam gyvenime nebuvo daroma kokių nors nuolaidų. Kaip tau, taip ir jam reikėjo save įveikti, suklupus vėl stotis, prisipažinti, kad kažko nemoka, kad reikia pagalbos. Domėjimasis, žiūrėjimas į šventuosius yra pati pradžia. Paskui galima bandyti tais šventaisiais sekti. Teofilius Matulionis negali nežavėti savo ramybe, romumu, noru atleisti.
Tai žmogus, kuris kalėjime praleido šešiolika metų ir apie karą, apie neteisybę, apie kerštą niekada nekalbėjo. Žiūri į jį ir sakai sau: „Mokykis.“ Na, o pažinus šventuosius, galima prašyti malonių, prašyti jų užtarimo. Mes, katalikai, liudijame tiesą, kad mirtis mums neturi galios. Jeigu Teofiliui rūpėjo Bažnyčia, šeimos, negimusios gyvybės apsaugojimas, tautos blaivumas, tai ir po mirties, po jo gimimo Dangui, lieka tas rūpestis, tas jo domėjimasis savo žmonėmis. Mums reikia nebijoti jo užkalbinti, jo paprašyti. Ta prašoma malonė mums turi būti kaip ženklas, jog Teofilius yra su Viešpačiu.“