Dar didesnį skausmą sukėlė tai, ką į ausį pašnibždėjo klebonas. Viename didžiųjų Lietuvos miestų gyvenanti Aldona, kurios vardas pakeistas, asmeniškame interviu DELFI papasakojo, kas ištinka šeimą, kada vaikas atsiveria. Aldona ragina tėvus nustoti verkti įsikniaubus į pagalvę – kviečia vienytis ir veikti.

– Kaip reagavote į sūnaus atsiskleidimą?

– Mano vaikas iš pradžių paskambino ir pasakė, kad nori pas mus atvažiuoti pasikalbėti. Supratau, kad tai bus rimtas pokalbis. Man viskas pasidarė aišku – jis pasisakys apie savo netradicinę orientaciją. Pasidalijau savo įtarimu su vyru. Jis pradėjo ant manęs šaukti – ką aš prisigalvojau! Jis niekada ant manęs nešaukdavo – tai aš ant jo parėkaudavau.

– Taigi jūs įtarėte?

– Aš bijojau. Pagalvodavau, bet realiai įtarti negalėjau, nes jis man niekada nepristatė nei draugo, nei draugės. Jis bendravo su šeimų neturinčiais draugais studentais. Aš, priešingai nei kitos mamos, dėl šeimos kūrimo nesukau galvos. Galvojau, dar geriau, kad šeimos neturės, juk pažįstu puikių šeimos nesukūrusių žmonių.

Tačiau kai išgirsdavau homofobinius pasisakymus per televiziją, susijaudindavau. Galvojau – o jeigu mano vaikas bus toks? Taigi nujaučiau ir tam ruošiausi, bet bijojau klausti.

– Kokia buvo Jūsų reakcija išgirdus tai, ko bijojote?

– Man drebėjo rankos ir kojos. Praktiškai žinojau, ką jis pasakys.

Atvykęs jis pradėjo kalbėti, pasakoti, kaip išgyvena. Man atvipo lūpa. Man pagailo, kad tik dabar – jis turėjo tai slėpti, kovoti, nesakyti tiesos. Man patiko jo pozicija: jūs esate mano tėvai ir privalote žinoti tiesą.

Iš karto pasakiau: žinok, kad tavo tėvai yra homofobai ir man reikia žinių, literatūros. Homofobai ta prasme, kad iki šiol tokių asmenų nežinojome, apie tai išgirsdavome tik juokų forma balių metu. Mes savo vaiką apkabinome, pasakėme, kad, kas bebūtų, nepaliksime. Paprašiau informacijos šia tema, kad galėčiau šviestis.

Pasijutau, tarsi nemokėdama plaukti būčiau įkritusi į vandens telkinį. Manęs laukė košmariška naktis. Mano vyras išsigando, jis nutilo, užsidėjo ausines. Aš pradėjau verkti, klykti, man pasidarė taip baisu. Ir ne dėlto, kad jis toks – aš supratau, kokioje aplinkoje gyvenu. Prieš keletą metų kas dar darėsi gatvėse, kokios temos buvo aptarinėjamos...

Kartą guliu sporto klubo pirtyje, apačioje sėdi garbūs senjorai ir vysto temą, kaip reikia sunaikinti, sušaudyti pyderus, kaip gerai, kad sovietmečiu buvo tai draudžiantys straipsniai. Bandė ir mane į diskusiją įtraukti, bet aš, pabrukusi uodegą, dingau iš pirties. Neapsiverkiau, tačiau supratau, kad turiu kažką daryti. Supratau, kad nuo šiandien turiu nebe abejones, įtarinėjimus – šiandien aš turiu savo šeimos paslaptį. Iškilo dilema, kaip su tokia paslaptimi gyventi.

Foto: DELFI / Augustė Smailytė

Supratau, kad negaliu pasislėpti nuo tos temos ir neimti galvą. Kur išeinu, ten ši tema. Supratau, kad turiu padėti savo vaikui, kuris gyvena Lietuvoje. Labai džiaugiausi, kad jis gyvena Vilniuje. Bijojau, kad jis manęs dėl neadekvačios reakcijos neatstumtų, bijojau jį prarasti. Supratau, kad jam labai sunku, reikia pagalbos, o jei aš dar verkšlensiu, kaip čia blogai.

Mano vyras dirba dideliame kolektyve, kur ši tema labai aptarinėjama. Jam anekdotai ir juokeliai tapo skaudūs. Jis kartais skųsdavosi dėl to net nenorįs eiti į darbą.

– Ką darėte toliau?

– Perskaičiau literatūros, tariausi su vaiku, ką man toliau daryti. Jis pasakė, kad aš neprivalau niekam nieko sakyti. Bet kada tik ką sutinku, manęs nuolat klausia, ar mano sūnus jau turi šeimą, ar aš dar nesu močiutė. Mane tai pradėjo ėsti, nebegalėjau su ta paslaptimi išeiti į gatvę, tad ėmiau gudrauti.

Su vyru sutarėme, kad apsipirkti eisime pusę dešimtos vakare. Kad nesutiktume žmonių. Nes durnai meluoti ir kurti istorijas yra ne man, o kaip parduotuvėje pasakyti tiesą, net nežinau. Aš sąmoningai izoliavausi, su niekuo šia žinia nesidalinau ir tą naktį pasisakiau trims labai artimiems šeimos žmonėms. Jie buvo su manim ir viską suprato, kartu domėjomės. Taip ir gyveni, o niekas tarytum nesikeičia: tos pačios gatvės, žmonės, mentalitetas.

Praėjo keleri metai. Man pasidarė bloga, mane ši paslaptis pradėjo smaugti. Pagalvojau, kad reikia pradėti kalbėti tiesą, bet kaip ją pasakyti? Man iškilo klausimas, ką daro kiti tėvai.

Savo vaiko paprašiau, kad duotų kitų tėvų telefonų, tačiau jis pasakė tokių nežinantis. LGBT vaikai tėvams dažniausiai nepasisako. Kaip mažas vaikas susikūriau svajonę susirasti žmogų, pakliuvusį į tokią pat situaciją.

Prieš metus išmokau naudotis kompiuteriu ir internetu, pradėjau važinėti į „Nepatogaus kino“ festivalį, pradėjau domėtis LGBT veikla, pati šliaužiau į tuos renginius, rūkiau ir kalbėjausi su tais žmonėmis, integravausi į LGBT bendruomenę. Kai klausdavau, kur jūsų tėvai, dažniausiai sakydavo, kad situacijos sudėtingos. Dalį tėvai atstūmė. Išgirdau labai graudžių istorijų. Kreipiausi į LGBT bendruomenę kviesdama suburti tėvus. Atsiliepė kelios mamos, jau treti metai kartu lankome emocinio palaikymo grupę.

– Ką užsiėmimų metu veikiate?

– Renkamės kartą per mėnesį ir pasakojamės. Praktiškai dramos tokios pat, tik veikėjų vardai kiti. Dauguma šeimų daugiau ar mažiau turi paslaptį ir nežino, kam pasisakyti, bijo būti sužaloti. Uždaras ratas.

Pernai dvi mamos buvome pakviestos į Europos LGBT tėvų artimųjų konferenciją Varšuvoje. Nuvažiavau ten tarsi babytė, pasisakyti bijanti, paslaptį nešiojanti moterytė iš Lietuvos. Ir aš ten pamačiau nuostabius žmones, laisvai kalbančius apie savo vaikus. Jie parašė knygą, atsivėrė, jie mane ramino, apkabino, drąsino. Varšuvoje supratau, kad pilnas pasaulis tokių šeimų, tik mums reikia burtis, išmokti bendrauti, bendradarbiauti, imtis veiklos. Sužavėjo Rusijos mamos: sakė, pas mus žudo, o mes stovime su vėliavomis, mes neturime, ką prarasti, už savo vaikus eisime mirti.

Mano tikslas – paskleisti žinią, kad artimiesiems reikia burtis. Nebeverkime į pagalves, nes taip nužudysime savo vaikus, jiems būsime nebeįdomūs.

– Kaip dabar sekasi su giminėmis? Į parduotuvę vis dar vaikštote nakčia? Kaip reagavo jūsų tetos?

– Varšuvoje dalyvavau LGBT eisenoje ir žavėjausi tėvais, kurie važiavo su plakatais, reikalaujančiais teisių savo vaikams. Visi linksmi, išsidažę, Fredis Merkuris groja, mamos sunkvežimyje šoka. Spoksojau kaip žioplė tarsi žiūrėčiau kiną.

Už savaitės buvo eitynės Vilniuje. Supratau, kad tikrai dalyvausiu. Supratau, kad mane gali nufilmuoti, nufotografuoti – su kauke juk neisiu. Supratau, kur einu. Vyras mane palaikė, bet pats susilaikė.

Foto: DELFI (A. Smailytės nuotr.)

Daviau interviu žurnalistams, mane pamatė giminaičiai. Žinojau, kad taip bus. Po eitynių sutikau tetą – pačią artimiausią giminaitę. Pasakiau, kad buvau Vilniuje ir ėjau su savo vaiku eisenoje. „Per visą giminę mums gėdą padarei, tu su tais žmonėmis, jūs darote viską, kad prisivogtumėte mūsų vaikų“, – pareiškė. Man pradėjo drebėti rankos, užsidegiau cigaretę. Taip ji ir nuėjo. Galvoju – velniop, ko aš imu į galvą, gyvenk kaip nori.

Kitą dieną prekybos centre sutikau jos vyrą: „Tai jūs savo vaiką įstūmėt į priekį, patys ėjot, ką jūs galvojat, padarei giminei gėdą“. Galvoju, reikia rišti su giminėmis santykį kad ir visam. Neturiu jokių priežasčių būti su jais. Niekas neskambino, nesidomėjo, o santykius ėmė aiškintis viešoje vietoje. Su tokiais draugais, pažįstamais visiškai nutraukiau santykius. Tokių buvo nedaug.

Sutikau antros eilės pusseserę, sako, „Mačiau per televizorių, ar tavo vaikas toks?“. Klausiu jos, „koks“. – „Na, toks“. „O ką?, – paklausiau, pridurdama, kad pati ėjau eisenoje. – „O kodėl jūs už Vilniaus neinat kur nors?“. Atsakiau: „Koks skirtumas tau, gyvenančiai čia, kaime“. Pasakiau, kad jos vaikai gali eiti Gedimino prospektu, o aš jau negaliu? Su šita durne irgi nukirtau santykius, ištryniau net telefoną. Supratau: man reikia apsivalyti nuo kvailių. Mano principas toks: gyvenu sąžiningai, diskutuoju, kiek galiu, bet nuo durnių turiu atsiriboti, giminės jie ar ne.

Man padėjo bendravimas su kitomis mamomis. Man labai liūdna klausyti vaikų, kurie neturi jokio santykio su tėvais.

Pamenu, prieš keletą metų iš JAV atvažiavo mano klasės draugai, kurie ten jau gyvena 20 metų. Pasikviečiau arbatos, galvoju, jiems tai tikrai pasakysiu paslaptį. Mes kalbamės, laukiu progos, kada paklaus apie mano vaiką. Klausau jų ir girdžiu rasizmo, neapykantos gaidelę. Gerai, kad nepasisakiau – užbaigę temą, pasakė: „Palaukit palaukit, Europa tuos jus pyderais užleis“.

Tą minutę supratau, kad šis žmogus pas mane lankosi paskutinį kartą. Aš neturiu būti ta auka, kurią kažkas auklės. Tai mano šeimos gyvenimas. Aš viską dariau, kad mano vaikas būtų žmogus. Man pasisekė, pavyko, užauginau žmogų, o jei kažkas kėsinsis į mano šeimos strazdanas, spuogą, aš jam spirsiu į dantis.

– Teigiate, kad reta šeima, kurios vaikai LGBT, palaiko normalius santykius su vaikais. Reiškia, dauguma vaikų savo seksualinę orientaciją nuo tėvų slepia?

– Aš tą matau. Per dvejus su puse metų anoniminėje emocinio palaikymo grupėje yra vos dešimt žmonių, visos jos mamos. Užtat ir noriu pasakyti Lietuvos piliečiams: mes esame ir būsime mamos, pagaliau ženkime šį žingsnį, eikime į santykį su vaikais, jei jie nenutrūkę. Eikime į santykį, kad jie nenutrūktų. Antraip juos prarasime.

Vieno gruzino vaiko klausiau, kodėl tu nesakai savo mamai. Jis sakė, kad bijo: „mama tokia gera, graži, protinga, aš bijau ją nuvilti“. Vienas ukrainietis vaikas irgi aiškino tėvams nieko nesakantis ir tikriausiai nesakysiantis – verčiau išvažiuos. Taigi supratau, kokią tiksiančią bombą turime.

– Koks Jūsų santykis su Bažnyčia? Žinau, kad apie šeimos paslaptį kalbėjotės su klebonu.

– Taip, susidūriau su klebonu, jis dažnai kalba per Marijos radiją. Aš vienai tikinčiai moteriai papasakojau apie sūnų, ji nusigando ir pasiūlė pasišnekėti su kunigu, kuris apie tai per pamokslus daug kalba. Paprašiau su juo suvesti.

Lygiai prieš metus, sodams žydint, sutarėm, kad kunigas manęs lauks šventoriuje, ne bažnyčioje, nes esu ateistė. Jis manęs laukė žinodamas, kad atvažiuos kitokios orientacijos vaiką turinti mama. Jis mane kviečia į bažnyčią. Aš buvau su dviračiu ir pasiūliau pasišnekėti ant suoliuko. Pradėjau pasakoti esanti mama, turinti tokį vaiką. Pasakiau, kad jis apie tai mažiau per pamokslus kalbėtų, nes čia ateina to vaiko tetos, močiutės, kaimynės. Jos viską girdi ir žino vaiką, joms skaudu girdėti tokius dalykus.

Kunigas mane pertraukė ir pradėjo pasakoti į ausį: „tu neįsivaizduoji, kur tavo vaikas papuolė, vaikeli“. Jis pasakojo apie vaikų grobimo mafiją, kurios šniūrai tęsiasi iki Indonezijos. Paprašiau nepasakoti nesąmonių: atėjau ne to, o pasakyti, kad mano vaikas toks ir aš jį pažįstu.

Jis mane pradėjo žegnoti. Aš už dviračio. Jis mane ėmė kviesti komunijos. Atsakiau, kad man nereikia komunijos, aš tiesiog ieškojau pažangaus kunigo pasakyti, kad tokie žmonės gyvena. Jis pasimetė, suprato ne ant tokios papuolęs. Galvojo, atvažiuos boba, kuri norės pagalbos, duos pinigų Mišioms ir taip toliau. Tačiau scenarijus pakrypo kitaip.

Pasakiau mylinti savo vaiką daugiau už bažnyčią ir dievus. Mūsų pašnekesys baigėsi. Klebonas sakė, kad man reikia labai melstis. Atsakiau, kam man to nereikia – aš patenkinta savo vaiku, džiaugiuosi, kad jis gyvas, sveikas, protingas, išsilavinęs ir taip toliau.

Sėdu ant dviračio, jau važiuoju, o jis mane iš tolo žegnoja.

– Apie gimines kalbėjome. O kaip reagavo kaimynai?

– Manęs kainynai vis klausinėdavo apie marčias. Kartą atsakiau, kad mano sūnus neturi šeimos, gal net nekurs. Kaimynė nustebo, kad jis neslepia. Atsakiau: neslepia todėl, kad mes pradėtume kalbėti per tvorą. Taip ir nutiko. Nežinau, ką žmonės kalbėjo namie, bet asmeniškai nepatyriau jokios diskriminacijos, patyčių, išskyrus artimą tetą, jos vyrą ir pusseserę. Daugiau niekas nieko nesakė. Kiti, nuoširdesni, kraipė pečiais. Viena teta pasakė: „Aš nežinau, kas tie gėjai, ale gi va Ruslanas Kirilkinas toks. Gal geriau tavo toks negu mano pijokas“.

Pagalvojau – krikšto mama žino, sesuo žino, tai – mano artimiausi žmonės, o minios palaikančių ir gailinčių man nereikia.

– Susidaro įspūdis, kad žmonės apie LGBT asmenis nieko nežino, ypač mažesniuose miestuose.

– Iš tikrųjų nežino. Kada aš sužinojau ir pradėjau skaityti, kas tai yra LGBT, galvojau, ką tos raidės reiškia. Mažai diskusijų, laidų žiniasklaidoje šia tema. Aš ta tema jau šviečiu savo kaimynus, žmones, kurie nori apie tai girdėti ir klausyti. Protingi žmonės domisi, kaip aš jaučiuosi, neslepia, kad jiems mano vietoje būtų buvęs infarktas. Aš neslepiu, bet neagituoju ir nepropaguoju, jeigu paklausia, bandau argumentuotai paaiškinti, kiek žinau.

– Viename renginyje sakėte, kad pagimdžiusi gėjų, jaučiatės tarsi kontrabandininkė. Kodėl?

– Užauginau sūnų, moku mokesčius, tačiau labai baisu klausytis kai kurių politikų. Man buvo labai baisu, kada kalbėjo Vilija Aleknaitė-Abramikienė. Kiek daug homofobijos paskleidusi medikė Irena Degutienė. Taip pat Mantas Adomėnas, Rimantas Jonas Dagys. Aš viską sekiau, įsivaizduokit, kaip jaučiasi tėvai. Jie bijo kalbėti, nes politikai, žmonės su išsilavinimu, šitaip kalba. Manau, ir mano tetai politikai turėjo daug įtakos. Nežinau, gal kokia mama ir prasigėrė ar malkinėje pasikorė po jų kalbų. O kaip mano tetai suprasti – juk politikai, prisidengdami bažnyčia, homoseksualų partnerystės neleidžia. O mano giminaitė tikinti, vaikšto į bažnyčią, girdi, ką politikai prieš rinkimus važinėdami po kaimus kalba.

Valstiečiai žalieji prieš rinkimus kalbėjo, kad gėjų santuokų nesulauksite. Apsidrausdami žmonės balsavo už juos iš baimės, kad gėdos nebūtų, kad susituokti neleistų. Žmonės nėra blogi – viskas iš nežinojimo.

Išdrįsti pasakyti galima, tačiau žmonės nenori klausyti. Tada nusispjauni ir nebesakai. Bet aš jau tame kelyje, man reikia būti prie bendruomenės, čia gaunu informaciją, žinias, bendrauju su mamomis iš kitų pasaulio šalių. Todėl grįžus iš Varšuvos pasidarė gėda, kad nieko nedarau ir laukiu, kol padarys kiti. Vyras iškart mane ragino eiti į organizaciją.

– Jūs laiminga, kad turite supratingą vyrą.

– Jis labai myli savo vaiką. Jis neišdrįso ateiti į eiseną, moka šios temos išvengti, gal tai priima ramiau. Jam irgi buvo nemalonumų, bet numojo ranka – sako, aš nepriimu to, ką čia durniai šneka.

Dabar džiaugiuosi, kad šalia manęs niekas nebešneka. Supratau, kad darbo turiu visam gyvenimui. Noriu pasakyti jaunoms mamos, kurios laukiasi kūdikio, galvoja, gims berniukas arba mergaitė. Mielos mamos, jums gali gimti translytis vaikas, gali gimti homoseksualus vaikas, netgi su patologijomis, taigi nuostatos mergaitė ar berniukas...

Perskaičiau knygą „Homoseksualizmo prigimties istorija“ ir man pradėjo aiškėti: nei aš, nei mano vyras, nei giminė kalta. Tiesiog kaip gimsta strazdanotas vaikas, aš pagimdžiau homoseksualų, normalų, su visomis vertybėmis ir privalumais, o kad chromosomos taip susidėliojo...

– Ar sutinkate kenčiančių, save kaltinančių tėvų?

– Sutinku mamų, kurios apie tai nedrįsta pasakyti net savo vyrui, vaiko tėvui. Nuo tėvo tai dažnai bandoma nuslėpti. Yra mamų, kurios turi viltį – gal orientacija dar pasikeis?

Mano reikalas pasakyti, kad yra pagalba. Reikia vieną kartą paklausyti savo vaikų, ant jų nerėkti, nes būsite kaip degutienės – užstrigę, neaugantys žmonės. Aš noriu būti pažangi mama, apie tai diskutuoti. Štai atvykau į Vilnių, ir mano vaikas man įdavė knygą paskaityti.

Kai kurie žmonės labai piktai atsiliepia apie gėjus, lesbietes. Tokiems žmonėms sakau: pareik namo ir įlįsk į spintą – gal ir tavo vaikas toks. Galėčiau nieko nedaryti, bet siekiu, kad neapykanta mažėtų.