Būtent taip atrodo vieta, kur bene pusmetį nuo pareigūnų slėpėsi Lietuvos mafijos tėvu neretai tituluojamas Henrikas Daktaras.
Vietiniai vadino Kosta
„Vieną vakarą ėjau pro šalį, sėdėjo su vilos savininku, alų gėrė. Man pasirodė toks geras žmogus, akys geros. Pasikalbėjome dar trumpai. Toks neaukštas, tamsus, apie 50-ies, su barzda. Kai pamačiau per televizorių paskui, labai nustebau“, – rodydama vilą, kur H. Daktaras buvo apsistojęs, kalbėjo senyvo amžiaus bulgarė.
Tiesa, čia Lietuvoje taip gerai žinomu vardu ir pavarde jo niekas nevadino. Vietiniai jį šaukdavo Kosta, o suklastotuose dokumentuose buvo įrašyta Kęstučio Šimkaus pavardė.
„Vilos savininkas dabar gyvena Sofijoje, jo žmona rusė, tarpusavyje rusiškai kalbėdavo“, – užtikrino moteris.
Ji tikino iki naujienų žiniasklaidoje nė nežinojusi, kad H. Daktaras buvo lietuvis, jis taip pat kalbėjo tik rusiškai.
Gyveno vasarnamių rajone
Kranevas – vos tūkstantį gyventojų turintis kurortinis miestelis, ne vasaros sezono metu čia gyvena kone tik bulgarai. Iki Varnos nuo Kranevo – apie 25 kilometrai.
„Rašė laikraščiai, per televizorių rodė, kad suėmė lietuvį“, – prisiminė senolė.
Jos teigimu, Kranevo dalis, kurioje gyveno H. Daktaras – sodų bendrija, kiekvienam namui priklauso po maždaug 5 arus žemės. Žmonės paprastai čia nuolat negyvena, atvyksta tik savaitgaliais ar vasaromis.
„Iki jūros nuo čia – apie 2 kilometrai“, – aiškino bulgarė.
Šeimininkai atvažiuoja tik vasaromis
Tą patvirtino ir kone prieš pat vilą, kurioje slėpėsi H. Daktaras, gyvenanti jo kaimynė. Išgirdusi, ko ieškome, ji vis kartojo, kad nieko nežino.
„Šeimininkai čia vasarą atvažiuoja – liepą, rugpjūtį. Mes patys irgi tik savaitgaliais atvažiuojame, nieko nežinau“, – tikino ji.
Moters teigimu, prie vilos jai neteko matyti nei prabangių automobilių, nei kokių neaiškių susibūrimų. Šeimininkas esą atvykdavo tik su šeima, nemėgo prisikviesti draugų ar kelti vakarėlius.
Vieni kitų gyvenimais pernelyg nesidomi
„Gyvenu čia 2 metus, esu kilęs iš kitos Bulgarijos vietos“, – nieko apie H. Daktaro istoriją tikino negirdėjęs kitas Kraneve gyvenantis bulgaras.
Jis aiškino, kad kaimynai čia pernelyg nesidomi vienas kito gyvenimu. Jo žodžius patvirtino ir tai, kad vaikinas iš parodytos nuotraukos negalėjo atpažinti H. Daktaro vilos, nors ji buvo vos už kampo nuo vietos, kur jis pokalbio metu vedžiojo savo šunį.
„Tai mažas miestelis, kaimas. Čia daugiausiai gyvena bulgarai, turistų čia beveik nėra“, – dėstė jis.
Vilą įsigyti galima už 40-50 tūkst. eurų
Savo ruožtu vyresnio amžiaus kranevietis pasakojo, kad aptariamos vilos savininko žmona – rusė, tad jie esą gali būti ne Sofijoje, o Maskvoje.
Anot pašnekovo, nusipirkti tokią vilą, kurioje gyveno H. Daktaras, šiandien kainuotų apie 40-50 tūkstančių eurų.
„Nebuvo čia baisu tikrai gyventi, ramu labai, ramus čia miestelis“, – paklaustas, ar gyventi čia – saugu, sakė jis.
Pašnekovo teigimu, H. Daktaras atrodė niekuo neišsiskiriantis vietos gyventojas, todėl visi nustebo, kai laikraščiai ėmė rašyti, kad čia suimtas stambus Lietuvos nusikaltėlis.
Bulgaras dar pasidomėjo, už ką ir kiek metų kalėti suimtam lietuviui priskirta. Išgirdęs, kad H. Daktaras nuteistas iki gyvos galvos, senolis net švilptelėjo.
Pamėgtas turistų iš Rusijos
Savo ruožtu paplūdimio kavinėje sutikti jaunuoliai tikino, kad Kranevas pamėgtas turistų iš Rusijos.
„Tai sezoninis miestelis. Žmonių daugiau čia tik vasaromis“, – kartojo tai, ką pasakė anksčiau sutikti miestelio gyventojai, jie.
Paklausti, ar čia saugu, vaikinai tikino, kad stambių nusikaltimų nebūna. Dažnas šio regiono gyventojas – vyresnio amžiaus.
„Mes čia turim narkotikų, jei nori. Bet šiaip – čia saugus miestas“, – nė nesutrikęs tarstelėjo vienas užkalbintų.
Bulgariją pasirinko, nes ten – „kaip pas mus“
Savo ruožtu pats H. Daktaras dar pernai DELFI yra pasakojęs, kad į slėptis į Bulgariją pabėgo, nes buvo čia lankęsis, draugas ten turėjo viešbutį.
„Bulgarijoje – kaip pas mus. Viskas paprastai, apleista, kaip prie sovietų. Pramogų man daug nereikia, viską pats moku daryti. Nueini į laukus, ten laukinių vynuogių pilna – pigiau galima pragyventi, viskas gi kainuoja. Aš nemėgstu mėtytis pinigais, mano gyvenime viskas apskaičiuota“, – aiškino jis.
H. Daktaras tikino, kad sprukti nusprendė, kai neva į jo namus dvi dienas iš eilės brovėsi „Aro“ pareigūnai.
„Supratau, kad reikia rauti – peršokau per tvorą į mišką ir pabėgau. Pasiėmiau tik krepšį ir pinigų – už juos viską galima nusipirkti, ne bado laikai. Susiskambinau, sėdau į mašiną ir nuvažiavau, per sienas niekas netikrino. Rizikavau. Faktiškai galvojau, kad bėgu ne nuo nusikaltimų, o tik dėl to, kad Lietuvos Vyriausybė nori manimi atsikratyti. Maniau, pabėgsiu, manęs nėra ir jie paliks ramybėje“, – anksčiau pasakojo jis.
Pernelyg nesislapstė
H. Daktaras neslėpė Bulgarijoje pernelyg nesislapstęs – eidavęs į kavines, į paplūdimį. Jis tikino vengdavęs tik miesto centro.
„Atvažiavo žmona vieną, kitą kartą. Aš neturėjau nei telefono, nei interneto. Paskui atvažiavo ir sūnus, o pas jį į automobilį buvo įmestas palydovas – kompiuteris parodė, kur jis atvažiavo. Nes kai sūnus važiavo, paskui jį policininkai važiavo“, – kaip buvo sučiuptas, versiją kėlė jis.
Pasak H. Daktaro, jis – šeimos žmogus, todėl visiškai atskirai nuo artimųjų būti nenorėjo.
„Jeigu būčiau vienas, neturėjęs nei žmonos, nei vaikų, tai manęs niekas nebūtų suradę. Kitaip negalėjau, aš – šeimos žmogus. Negalėjau be jų – būdavo, vakare saulė leidžiasi, o aš sėdžiu ir žiūriu į Lietuvos pusę, net pėsčiomis galėčiau iki jos nueiti. Tai buvo didžiulė kančia. Jau geriau kalėjime – nors žinau, kad žmona atvažiuos, nei kad ten slapstytis kaip zuikiui. Būdavo, šunys suloja, akis pakeli ir galvoji: tuoj pariš. Taip tik širdį ir nervus nuo slapstymosi sugadinsi“, – skundėsi jis.
Planavo imtis nekilnojamo turto verslo
Tiesa, H. Daktaras tikino buvęs pasiruošęs bet kada būti sučiuptas. Tiesa, jis pripažino, kad kartais šmėstelėdavo mintis, kad galbūt jį tiesiog pamirš.
„Kalnuose palei jūros krantą rusai supirkinėja žemes, jau buvau numatęs vieną kitą sklypelį, galvojau du namelius pastatyti – vieną parduodi, kitas lieka. Galima tuo verslu užsiiminėti, ten faktiškai dabar kaip pas mus 1993 m. prasidėjo tas laukinis kapitalizmas – privatizavimai. Važiuoji per miestą, jau matai, kaip susėdusios gaujos viską reguliuoja. Bet ten dar tik viskas prasideda, todėl man viskas buvo labai paranku – tai viską esu praėjęs, prisiderinčiau. Galvojau, kad šeima atvažiuos ir ten gyvensime, tikrai neprapulčiau“, – apie savo planus pasakojo jis.
Suėmė kavinėje
Suimant H. Daktarą, jis apalpo. Nors iš pradžių žurnalistai skelbė, kad tai nutiko iš baimės, pats jis DELFI tikino, kad tai buvo gudrus manevras.
„Tuo metu buvo du bulgarai, sūnus ir aš. Keturiese atsisėdome kavinėje, mus iš karto vaišino vynuogių namine, įsipylėme, po stikliuką padarėme, užsisakėme avienos šašlykų, sėdėjome, tokia buvo gera nuotaika – sūnus aplankė, galvojau atsipalaiduosime.
Paskui žiūriu padavėja kažką bulgariškia kalba, atsisuku ir matau – keturi nindzės eina link manęs ir bulgariškai kažką rėkia. Uždėjo antrankius, sako: familija kak? (kokia pavardė – aut. pat.). Sakau: Šimkus Kęstutis. O jis: „pyd..., jesli vrioš, ubju“ (jeigu meluoji, užmušiu – aut. past.). Ir jis patikrino, sako, meluoji, ėmė mane smaugti, vėl reikalavo pasakyti pavardę. Prabudau tik lauke, tada ant manęs jau vandenį pylė – jie patys išsigando, tik sakė, nemirk Kostia.
Kai vežė į ligoninę, galvojau, gal reikia pabėgti, bet mane saugojo keturiese su automatais, supratau, kad niekaip nepavyks. O kai nuvežė į ligoninę, sako, esi artistas, sveikas, tik apsimetei. Jie dar nežinojo, kad esu Daktaras, kartojau vis, kad esu Šimkus Kęstutis, nepažįstu jokio Henriko Daktaro. Tada paėmė pirštų antspaudus, o po dviejų valandų pasakė: klaidos nėra – Henrikas Daktaras. Jie tada mane pagavo kaip vagį už rankos, šitą nusikaltimą tikrai prisipažįstu, nes mane pagavo“, – suėmimo akimirką pasakojo pats H. Daktaras.
Pakeitė vardą ir pavardę, išvaizdą, net tikėjimą
Paklaustas, kodėl nusprendė pasikeisti vardą ir pavardę, H. Daktaras tikino supratęs, kad gali būti ieškomas, tad investavo apie 300 eurų.
„Sumokėjau ir gavau. Jeigu daryti konspiraciją, tai daryti – užsiauginau barzdą, užsidėjau akinukus, dar ne visai durnas esu. Ne kartą ir per sieną važiuodavau, visur patikrindavo, atrodžiau kaip tikras bulgaras – su bulgariška barzda, plaukais, marškinėliais, buvau įdegęs. Aš net bandžiau bulgariškai kalbėti – kas septintas žodis yra rusiškas, lenkiškas, labai lengva, būčiau išmokęs kalbą, svarbu turėk proto, sveikatą, netingėk, judėk, galima gyventi“, – kalbėjo jis.
Bulgarijoje jis taip pat priėmė pravoslavų tikėjimą.
Įvykdė daug sunkių ir labai sunkių nusikaltimų
Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetu vadinamas H. Daktaras, pravarde Henytė, Bulgarijoje sulaikytas 2009 m. rugsėjo 4 dieną. Čia jis slapstėsi nuo tų pačių metų vasario.
Policijos departamento teigimu, „Henytė“ yra pripažintas įtariamuoju Kauno „daktarų“ nusikalstamo susivienijimo byloje, kurioje grupuotės nariai yra įtariami 1989-2005 metais įvykdę sunkių ir labai sunkių nusikaltimų: nužudymų, pasikėsinimų nužudyti, plėšimų, turto prievartavimų.
H. Daktaras teistas penkis kartus. Pirmąsyk už grotų jis atsidūrė būdamas 19 metų. Dabar jis įtariamas mažiausiai 30 žmonių mirtimi.
Viena garsiausių Lietuvos nusikalstamų grupuočių Kauno „daktarai“ susikūrė 1978 metais.