„Lietuvoje požiūris į žmones, kuriems Dievas nedavė sveikatos, labai apgailėtinas. Tu esi reikalingas tol, kol esi sveikas“, – į DELFI prašydamas pagalbos kreipėsi vyras.

Šiuo metu mėnesinės 50-mečio Manto pajamos – vos 102 eurai, tad jis desperatiškai ieško darbo.

Mokslus metė dėl tarnybos, o paskui pradėjo dirbti

„Vaikystė mano buvo kaip ir daugelio. Baigiau vidurinę mokyklą, įstojau į Kūno kultūros institutą, sportavau, plaukiojau, žaidžiau vandensvydį. Tačiau buvo tokie laikai, kad visus ėmė į kariuomenę, paliko tik Žemės ūkio institute ir medicinos besimokančius. Grįžęs po dviejų metų pasiėmiau akademines atostogas, nes buvau pavargęs, paskui prasidėjo visi perversmai, nepriklausoma Lietuva, tai tas mokslas jau ir nebereikalingas buvo“, – savo to meto sprendimą aiškino vyras.

Galiausiai nusprendęs, kad jaunystėje pasirinkta specialybė nebėra perspektyvi, Mantas ėmėsi pavienių darbų.

„Atsirado visokių lengvesnių darbų – tai metalas, tai dar kažkas. Buvo biznis, visi darė, ką norėjo. Bandžiau įsidarbinti Lietuvoje, paskui atsirado galimybė išvykti į Angliją. Iš pradžių ten buvau 2 metus, paskui dar vienerius. Dirbau sandėliuose, išsilaikiau teises vairuoti krautuvą. Tačiau nusprendžiau parvykti – ir čia galima užsidirbti tuos pinigus. Padirbau metus Lietuvoje, bet atėjo krizė, teko vėl pasiduoti. Paskui grįžau, išsilaikiau teises vairuoti autobusus, vilkikus“, – apie savo darbinę patirtį pasakojo vyras.

Kelionės metu ėmė stipriai skaudėti akį

Tiesa, vienas reisų vilkiku jam ir tapo lemtingas. Tuo metu Mantas buvo Švedijoje.

„Vairavau, kai pajaučiau, kad kažkas blogai su dešine akimi. Ėmė darytis vis blogiau ir blogiau, staigiai suprastėjo ir rega. Susisiekiau su darbdaviu ir paprašiau mane pakeisti, nes kažkas tikrai buvo negerai, o reikėjo dirbti dar savaitę. Tačiau nepakeitė, teko dirbti, grįžau, žiūriu, iš viso blogai. Nuėjau pas medikus, tačiau jie pasakė tik tiek, kad „Tau, vaikeli, jau tinklainė atšokusi seniai“, – apie savo bėdas ėmė atvirauti Mantas.

Jo teigimu, tuomet gydytojai praktiškai nesuteikė vilties, kad jis aptariama akimi dar matys.

„Aišku, galėjau šokti, bet kur palikti tą vilkiką, nuvažiuoti į polikliniką, pasitikrinti, bet, žinote kaip, nepagalvoji juk“, – dabar savo sprendimą tęsti darbą aiškino vyras.

Niekaip neranda darbo

Iš gydytojų Mantas išgirdo, kad jo turimą sveikatos sutrikimą galėjo nulemti daug priežasčių – ir trumparegystė, ir trauma, ir aukštas kraujo spaudimas, stresas. Pats pašnekovas tikino net neįsivaizduojantis, kad pakenkė konkrečiai jam.

„Man atliko operaciją, pakeitė lęšiuką, bet akis „nuėjo į šoną“. Negaliu žiūrėti ja iš viso. Kažką šiek tiek matau, bet tas matymas... Tenka visą laiką užsimerkus vaikščioti. Kur nueini ieškoti darbo, „Ačiū, ačiū, bet viso gero“. Niekas neapsiima“, – pagrindinę problemą įvardijo skaitytojas.

Nors turimos sveikatos problemos kelią nerimą, Manto teigimu, medikai nemano, kad jis turėtų būti pripažintas nedarbingu.

„Darbdavys mane atleido, nes neatvykau į darbą. Baigėsi laikas, kai galiojo nedarbingumo pažymėjimas, bet parašiau, kad negaliu, ir viskas. Būtų užsienyje, gal būtų rūpinęsi, o čia – nieko. Tuščias. Bandžiau eiti visur, net prie taromatų, kur, atrodo, nieko nereikia daryti, bet vis tiek... Supraskite, eini, į žemę žiūri, bijai už ko užkliūti. Pargriūsi, nukrisi, kam darbdaviui tokios problemos?“, – apie darbo paieškas kalbėjo vyras.

Buvo sukritikuotas, kad dirba per lėtai

Rankų jis bandė nenuleisti, įsidarbino vairuotoju, tačiau gavo pastabų, kad pernelyg lėtai dirba, todėl buvo atleistas.

„Na, bet kur galima su viena akimi greičiau padirbti? Du mėnesius išdirbau ir atleido“, – pasakojo Mantas.

Paklaustas, ar iš viso gali vairuoti automobilį, skaitytojas tikino, kad asmeninėms reikmėms įgūdžių užtenka.

„Įsidarbinau įmonėje, kur reikia važinėti su savo automobiliu, vežioti automobilių dalis. Sutarėme, kad man moka už darbą, kurą ir automobilio amortizaciją. Atidirbau tuos 2 mėnesius, mane atleido, o už amortizaciją nesumokėjo. 300 eurų taip ir liko, nes sutartyje nebuvo tokio dalyko, čia buvo tik žodinis susitarimas“, – apie apgaulę pasakojo vyras.

Pagalbą siūlo medikai iš užsienio

Jo teigimu, dalinis nematymas viena akimi labai stipriai pakeitė jo gyvenimą. Ne tik nepavyksta susirasti darbo, bet net ir per gatvę eiti baisu.

„Mano šeimos gydytoja sako, kad tai, ką man parašė, labai mažai, chirurgas nenurodo, ar atsigaus, ar ne. Atrodo, kad jie stumtų mane kažkur toliau, bet nieko nedaro“, – sielojosi vyras.

Medikų jis tikino klausęs, gal jie gali atlikti ir papildomų operacijų, tačiau šie esą tik skėsčiojo rankomis, kad viskas, ką buvo galima padaryti, padaryta.

„Bandžiau rašyti klinikoms į Vokietiją, Izraelį. Esą jie žino net kas gali būti – traumos metu man nutiko kažkoks nervo nušokimas ir akis „nuėjo“ į dešinę pusę, todėl tiesiog labai žvairuoja. Medikai aiškino, kad tvarkyti apsiimtų, bet viskas kainuoja. Vien operacija – 3,5 tūkst. eurų“, – tikino Mantas.

Įmokas gali padengti, jei tos pačios paslaugos netaikomos Lietuvoje

Jis persiuntė ir pastarųjų klinikų laiškus jam, kuriuose iš tiesų siūloma apsvarstyti galimybę gydytis užsienyje. Laiškuose aiškinama, kad ES piliečiai gali kreiptis į užsienio klinikas su specialia draudimo sutartimi, tačiau medicininės išlaidos padengiamos tik tuomet, jei gyvenamojoje vietoje reikalingos medicininės paslaugos neteikiamos.

Laiškuose taip pat aiškinama, kad išlaidas galima padengti ir savarankiškai, tačiau, pavyzdžiui, Vokietijoje esą dirbama taikant depozito sistemą – paciento vardu atidaroma sąskaita, įnešamas depozitas ir iš pastarojo atskaičiuojama už suteiktas paslaugas.

Kainos, tikinama, apytikslės, kadangi diagnozė kruopščiai ištyrus atvejį gali nepasitvirtinti, tačiau pirminis depozitas, nurodoma Vokietijos Freiburgo universitetinėje ligoninėje, yra 3500 eurų.

Prašo padėti įsidarbinti

Šiuo metu Mantas priverstas kas mėnesį gyventi tik iš 102 eurus siekiančios socialinės išmokos, todėl tokia suma jam sunkiai suvokiama.

Skaitytojas džiaugiasi, kad bent jau nėra sukūręs šeimos – pats jis glaudžiasi pas savo tėvus.

„Jei būtų šeima, iš viso nežinotum, ką daryti. Dabar gaunu tik socialinę išmoką, daugiau niekas nepriklauso ir dar atidirbti reikia. Dvejus metus taip ir gyvenu iš 102 eurų, visa laimė, kad dar tėvus turiu – ir tėvą, ir motiną, tai kažkaip išsisuku“, – atviravo vyras.

Mantas šiuo metu gyvena Kaune ir tikina norintis kreiptis į visus, galinčius jam padėti šiame mieste ar jo apylinkėse įsidarbinti.

„Galėčiau, pavyzdžiui, saugoti objektus ten, kur nereikėtų visą dieną į ekranus žiūrėti. Ar automobilius įleisti, ar sodybą prižiūrėti. Gal būtų toks pasiūlymas, kur reikia dirbti po truputį, neskubant. Tiesiog nespėsiu daryti taip, kaip kiti su sveikomis akimis.

Galiu vairuoti krautuvą, tačiau kas, jei nepataikysiu, užvažiuosiu ant žmogaus? „Darbo birža“ sako: „Gali bandyti vėl važiuoti“. Bet aš sakau: „Užklijuokite ant lango, kad kamikadzė, apdrauskite visus žmones, jei papultų po ratais. Aš pats, kai važiuoju gatve, pirmos juostos laikausi sau ramiai, nelandau ir viskas. Svarstau gal net traukinį mokytis vairuoti – gal visai perspektyva“, – optimizmo stengėsi neprarasti vyras.