Pabrėžė tautos mentalitetą
1924-aisiais prieš penkerius metus įkurtas Kauno įgulos karių klubas buvo pavadintas Lietuvos karininkų ramove. Šį originalų naują žodį pasiūlė kalbos patriarchas Jonas Jablonskis. Jis turėjo atspindėti lietuvių požiūrį į karą. Juk ir lietuviškas žodis ginklas yra kilęs nuo gintis. Todėl ir ramovė, kaip atvanga nuo karo vargų, turėjo pabrėžti taikų tautos mentalitetą.
Ramovės tikslas anuomet buvo suburti kariškius, stiprinti karinę ir tautinę jų dvasią, puoselėti karo ir bendrąjį mokslą, švietimą, sportą.
Keturių aukštų rūmų su šaudykla ir sporto sale rūsyje statyba pradėta 1935 m. spalį, o 1937 m. balandžio 23 d. rūmai buvo iškilmingai atidaryti. Tuomet juos pastatyti kainavo daugiau kaip 1,270 mln. litų.
„Per pusantrų metų idėja tapo kūnu. Unikalu, kad pastato sumanymas, dizainas, medžiagos, įgyvendinimas – viskas lietuviška“, – pažymėjo D. Mazurkevičius.
Dėl vietos kilo ginčai
Jis priminė, kad rūmai galėjo išdygti ir kitoje miesto vietoje. „Beprotiška idėja buvo Laisvės alėjoje „nupūsti Soborą“ kaip carinės Rusijos okupacijos monumentą ir ten pastatyti ramovę. Tačiau dėl religinių motyvų Soboras paliktas. Dar keistesnė mintis buvo pastatyti ramovę ant Jiesios piliakalnio, visiškame užkampyje, nors rūmai būtų atrodę didingai. Taip pat siūlyta ramovę statyti Nemuno saloje, prie Maironio gatvės.
Galiausiai pasirinkta A. Mickevičiaus gatvė. Ši vieta buvo kritikuojama: priešais pastatą nėra perspektyvos, reikia užversti galvą norint pamatyti ant stogo įrengtas trijų milžinų skulptūras“, – pasakojo D. Mazurkevičius. Ir šiandien ne visi pastebi šiuos milžinus, bet juos primena rūmuose buvusio restorano pavadinimas „Trys milžinai“.
Pastato viršuje esanti skulptoriaus Broniaus Pundziaus trijų senovinių karžygių skulptūra mena sudėtingą rūmų istoriją. „Karžygiai laiko skydus su Gediminaičių stulpais. Sovietinės okupacijos metu liepta simboliką pašalinti. Skulptorius Robertas Antinis vyresnysis sugalvojo, kaip eliminuoti skydus. Jis tai padarė preciziškai: uždėjo skydo formos varinius antskydžius ir šie užstojo Gediminaičių stulpus. Vėliau antskydžiai buvo nuimti, o skulptūra nenukentėjo“, – sakė D. Mazurkevičius.
Okupantai rūmų nesaugojo
Kaip žinome, lietuviai ramove džiaugėsi neilgai. 1940 m. pastatą užėmė Raudonoji armija, 1941 m. – vokiečiai, 1944 m. prasidėjo antroji sovietų okupacija.
Čia buvo įkurta karo ligoninė ir tiesiai iš fronto vežti sužeistieji. Buvo išgrobstyta viskas, ką galima išgrobstyti, patalpos apleistos ar vandališkai perstatytos. Buvo naikinami Lietuvos valstybingumo simboliai: sieninė tapyba uždažyta grindų dažais, pavogti bareljefai, išdaužyti vitražai.
Tik 1992 m. birželio 18 d. ramovę perėmė Lietuvos kariuomenė. Netrukus pradėta pastato restauracija. Buvo uždengtas stogas; griežtai prižiūrint paminklosaugos institucijoms, atkurtas Didžiosios, reprezentacinės salės interjeras; Vytauto Didžiojo menėje restauruotos freskos istorine tematika. Kunigaikščių menėje vėl pakabinti restauruoti Lietuvos valdovų portretai, kurių jau nebesitikėta rasti, atstatytos pažeistos architektūrinės erdvės trečiajame pastato aukšte. Sutvarkytas techninio paveldo paminklas – liftas, atkurta suniokota šildymo sistema, paradinio įėjimo turniketas.
Atidengti grindinio švieslangiai
Pernai gegužę rūsyje atidaryta lazerinė šaudykla ir taip pažymėta rūsio rekonstrukcijos darbų, trukusių daugiau nei 5 metus, pabaiga.
„Prieš karą rūsyje buvo pistoletų šaudykla, o dabar KTU įrengė lazerinę šaudyklą. Kulkos ten nebelaksto, parakas nesproginėja“, – sakė D. Mazurkevičius.
Po rekonstrukcijos šalia įėjimo grindinyje vėl šviečia stiklai, o per juos matomos šaudyklos patalpos. „Sovietmečiu stiklo langai buvo užlieti bitumu. Pernai švieslangius atidengėme. Tuomet tai buvo labai modernus sprendimas“, – teigė D. Mazurkevičius.
Anot jo, dabar pastatas saugus ir saugomas kaip niekada. „Kariniu požiūriu ramovė nėra itin reikšminga, tačiau tai – patriotiškumo ir lietuvybės tvirtovė. Pastatą saugo Hagos konvencija, karinių konfliktų metu jis turi būti saugomas nuo bombardavimo. Be to, 2015 m. ramovė gavo Europos paveldo ženklą. Tai iš tiesų yra lietuviškas unikalus art deco stiliaus šedevras“, – pabrėžė pašnekovas.
Muziejuje – unikalus žemėlapis
Kaip vieną vertingiausių eksponatų ramovės muziejuje D. Mazurkevičius įvardijo 1924 m. pagamintą Europos politinį žemėlapį.
„Tai žemėlapis, kuriame pavaizduota visų laikų mažiausia Lietuva – be Vilniaus ir Klaipėdos. Tuomet šalies teritorija siekė apie 53 tūkst. kv. km, o dabar turime 65 tūkst. kv. kilometrų. Matome, kad nėra Baltarusijos, Ukraina didesnė nei dabar, be Krymo, bet šiaurėje turi daugiau teritorijos. Krymas tuomet priklausė totoriams“, – žemėlapyje rodė D. Mazurkevičius.
Norintys nuodugniau susipažinti su pastatu, gali tai padaryti apsilankę čia vykstančiuose renginiuose. „Pastato erdvės nėra nuomojamos privatiems renginiams. Privilegiją turi tik kariai: Karininkų svetainėje gali rengti savo jubiliejų iškilmes, nepriklausomai nuo kario laipsnio“, – sakė D. Mazurkevičius.
Majoras pažymėjo, kad kariuomenė kovoja ne tik ginklais, bet ir kultūra. „Kaip sakė garsus tarpukario visuomenės veikėjas Kazys Pakštas, kultūra ir švietimas yra tikroji krašto apsauga, kad paruoštume žmones ir motyvuotume ginti savo šalį. Tik Lietuvoje geriausiai atsiskleidžia tavo ir tavo vaikų tapatybė. Niekur nebūsi taip priimtas ir nebūsi savas, tik svečias, nors ir auksiniame narvelyje gyventume“, – ekskursiją tokiais žodžiais baigė D. Mazurkevičius.
Anot jo, per atmintinas datas, edukaciją, knygų pristatymą, filmų peržiūras, susitikimus su įdomiais žmonėmis, karininkų kūrybos vakarus ramovėje skleidžiama tėvynės gynybos idėja.