Svarstyta, ar įtėviams suteikti dvejų metų motinystės ar tėvystės atostogas, jų metu mokant tokio paties dydžio išmokas, kaip kad šiuo metu mokama biologinių vaikų susilaukusiems tėvams.
Seimo komitetuose suabejota, kam tokios trukmės atostogos reikalingos, o nesutarimas iš kurios piniginės – „Sodros“ ar Valstybės biudžeto – klausimo, apskritai, kone neprivedė prie aklavietės. Tokias diskusijas galima drąsiai vadinti nesusipratimu, nes nesvarstoma esmė – dabar galiojanti atostogų suteikimo tvarka skatina įsivaikinti kuo jaunesnius vaikus, pasmerkiant vyresnėlius užaugti žalojančioje sistemoje. Tuo tarpu skaičiuojant galimas papildomas išlaidas, pamirštama įsivertinti sutaupymus.
Sistema pasmerkia vyresnius vaikus augti institucijose
Pagal dabar galiojančius teisės aktus, įsivaikinus vaiką vienam iš įtėvių suteikiamos trijų mėnesių atostogos. Jų metu „Sodra“ kompensuoja 70 proc. atlyginimo, kuris nustatomas pagal bendrus motinystės išmokos apskaičiavimo principus. Jeigu vaikas jaunesnis nei vienerių metų amžiaus, 70 proc. išmoka mokama iki jo pirmojo gimtadienio. Kol vaikui sukanka dveji, mokama 40 proc. dydžio pašalpa. Juokinga, bet valdžios institucijos net ir čia rado kaip pataupyti. Pasibaigus trijų mėnesių atostogoms, kurių metu įvaikintojams mokama 70 proc. dydžio pašalpa, skaičiuojant pašalpos dydį ateinantiems mėnesiams, į vidurkį įskaičiuojamas ir laikas, kai buvo mokama pašalpa. Vadinasi, vidurkis net nesiekia žadėtų 40 procentų.
Kas nutinka, jeigu į namus atkeliauja vyresnis nei 2 metų amžiaus vaikas? Vienam iš įtėvių tenka pasitenkinti minėtais 3 mėnesiais. Trumpai tariant, kuo įvaikinamas vaikas vyresnis, tuo atostogos trumpesnės ir išmokos motinystės/tėvystės atostogų metu mažesnės. Vieša paslaptis, kad būsimi įtėviai pageidauja įsivaikinti kuo jaunesnius vaikus, baimindamiesi, kad pilnavertiškai adaptacijai, įsivaikinus vyresnį, jie turės nepakankamai laiko. Tuo tarpu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, vasario mėnesį įtėvių laukė 129 vaikai. Daugiau kaip 80 proc. jų - vyresni nei 3 metų amžiaus. Tai įsisenėjusi problema, apie kurią žino sistemos darbuotojai. Nepaisant to, jos išspręsti neatsiranda ryžto jau daug metų.
Trys mėnesiai – tik apšilimui
Ką reiškia tie pirmieji trys mėnesiai šeimai, į kurią atkeliauja vaikas iš vaikų globos namų? Žinoma, kiekvienas atvejis individualus, tačiau iš asmeninės patirties galiu pasakyti: kad ir kokie laukti būna vaikai ir kad kokie jie yra nuostabūs, pirmieji mėnesiai labiau primena kovą dėl išlikimo, o ne džiaugsmingą adaptaciją.
Tėvams reikia laiko, deja, nemažai, kad galėtų suvokti, kokių raidos sutrikimų jų vaikai turi, kokius iš jų gali kompensuoti savo jėgomis, o kuriems reikia specialistų pagalbos, kokios psichologinės problemos kamuoja jų vaikus ir koks kelias duoda rezultatų jas sprendžiant. Adaptacijos iššūkiai tenka ne tik įvaikiams, bet ir tėvams, kitiems šeimos nariams. O kaip dar per tuos pačius tris mėnesius bandyti padėti pasivyti raidą, įgyti praleistas žinias? Kokio efektyvumo gali būti mokymas, kai vaikas dar nesijaučia saugus? Juokinga būtų kalbėti apie meilės jausmą, tvirtą ryšį, prieraišumą. Jei pasiseks, šie žingsniai bus pradėti žengti tik po kelių mėnesių nuo vaiko atkeliavimo į naują šeimą.
Yra įvairių nuomonių – vieni specialistai teigia, kad adaptacija trunka metus, kiti – dvejus. Tiek vaikams, tiek tėvams šis laikotarpis yra sekinantis ir kupinas streso. Deja, papildomą stresą kuria ir tai, kad pralėkus pirmiems trims mėnesiams, vaikas turi keliauti į darželį, o tėvai – pilnu pajėgumu grįžti į darbus. Patikėkite, mažą vaiką įtikinti, kad tarp darželio ir vaikų namų yra skirtumas – irgi nemenkas iššūkis. Tiesa, jeigu įvaikinamas vaikas vyresnis, tai nereiškia, kad jam adaptacija lengvesnė. Pasaulyje mokslininkai, socialinės srities atstovai kaip tik teigia, kad vyresniems adaptacija sudėtingesnė ir laiko jai reikia daugiau.
Skaičiuojama, kiek kainuos, bet pamirštama įvertinti, kiek sutaupys
Švedija neskaido vaikų, atėjusių į šeimą biologiniu ar įvaikinimo keliu – abiem atvejais suteikiamos vienodos trukmės ir vienodai apmokamos atostogos. Kanada taip pat yra suvienodinusi sąlygas ir netaiko jokių amžiaus cenzų. Įvaikinimas sulyginamas su vaiko gimimu, nevertinant – vaikui trys mėnesiai ar dešimt metų.
Jeigu pirma dalis apie adaptacijos imlumą laikui nepakankamai įtikinanti, pakalbėkime skaičiais. Pirma, reikėtų nepamišti, kad įtėviai perima iš valstybės finansinę naštą. Vieno vaiko išlaikymas valstybinėje institucijoje kainuoja nuo 720 iki 1700 Eur per mėnesį. „Sodros“ vidutinės motinystės išmokos sudaro apie 360 Eur, vadinasi, išmokos vargu ar kada viršys sumą, kuri sutaupoma įvaikinus vaiką. Juk vaiko valstybei nebereikia išlaikyti institucijoje. Antra, keistai skamba Seimo narių diskusijos iš kurios piniginės – „Sodros“ ar valstybės biudžeto – turėtų būti mokamos pašalpos. Įtėviai moka tuos pačius mokesčius „Sodrai“ kaip ir tėvai, vaikų susilaukiantys biologiniu keliu.
Lietuvoje kasmet įvaikinama apie 100 vaikų. Skaičiai išties maži, tad „Sodros“ žiojanti skolų skylė plėstųsi tikrai ne dėl šios priežasties. O jeigu būtų įvaikinama 200 vaikų? O jeigu būtų įvaikinama daugiau vyresnių vaikų? Čia būtų tik laimėjimas valstybei moraline ir finansine prasme. Čia būtų laimėjimas ir visuomenei, be tėvų likusiems vaikams ir naujai susikūrusioms šeimoms.
Seimo narių svarstymai komitetuose šią savaitę buvo tam tikras egzaminas. Įstatymų pataisos, kurias jie vieningai siūlys priimti Seimui, parodys, ar siekis gelbėti Lietuvos vaikus yra realus ar tik deklaratyvus. Toks pats iššūkis laukia ir Seimo narių, kurie į neeilinę sesiją ir susirinko būtent dėl vaikų gerovės.