Šalies prezidento pareigas A. Smetona ėjo dukart. Pirmą kartą tai buvo 1919-1920 m., antrąkart – jau po 1926 m. perversmo iki pat sovietų okupacijos.
Labiausiai stebina A. Smetonos asmenybė: tai nebuvo charizmatiškas, mases patraukiantis lyderis. Atvirkščiai, visuomenėje A. Smetona bei jo vadovaujami tautininkai buvo labai nepopuliarūs ir nesugebėjo laimėti nė vienų Seimo rinkimų. Kadangi tarpukario Lietuvoje prezidentai buvo renkami parlamente, A. Smetona tapti valstybės galva nelaimėjęs Seimo rinkimų negalėjo.
Tačiau A. Smetonos vardas visuomet atsirasdavo, kai prireikdavo kompromisinės figūros. Taip buvo 1919-aisiais, kai Valstybės Taryba įkūrė prezidento instituciją. Tas pats pasikartojo ir 1926-aisiais, kai Lietuvos kariuomenės karininkai su krikdemais įvykdė perversmą ir pasikvietė A. Smetoną tapti valstybės galva.
A. Smetona mokėjo megzti asmeninius kontaktus, mėgo bendrauti vakarėliuose ir itin įsiklausydavo į savo žmonos Sofijos Chodakauskaitės-Smetonienės patarimus. Apie vienuolika metų jaunesnės žmonos įtaką prezidentui ir valstybės reikalams sklandė legendos: pavyzdžiui, amerikiečių konsulas Robertas Heingartneris yra rašęs, jog prezidentienė buvo neįprastos energijos dama, kuri nustelbia prezidentą namuose ir, tikriausiai, darbe. Ji kartais pati būdavo vadinama „prezidente".
„Niekas nenuginčys, kad sąvoka „Smetonos Lietuva” yra prasminga. Bet, kaip ir sporte, treneris atsako ir už gerą rezultatą, ir už blogą. Tai A. Smetona ir simbolizuoja Lietuvos pasiekimus, kurie iš tikrųjų yra neabejotini: Lietuvos suvakarietinimas ir Lietuvos sulietuvinimas. Tai čia yra iš tikrųjų fantastiški dalykai. Tai yra mūsų tapatybės pagrindas. Tai todėl dėl A. Smetonos reikia neabejoti. Na, bet birželio 15-osios naktį, manyčiau, prezidentas neatliko savo pareigos. Ne tam tu valdei keturiolika metų Lietuvą, kad dabar taip imtum ir lengvai atsižadėtum, grubiai sakant. Aišku, turbūt nieko nebūtų pakeitę. Bolševikų okupacija buvo nulemta. Na, bet tarptautinėje plotmėje mes būtume kitokie“, - sako Vilniaus universiteto profesorius Alfredas Bumblauskas.
A. Smetonos asmenybė tapo LRT dokumentinių filmų ciklo „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ susidomėjimo objektu. Koks jis buvo? Kaip šį politiką atsimena amžininkai? Ką apie jį sako dabarties istorikai?
Dokumentinių filmų ciklas yra skirtas paminėti Lietuvos nepriklausomybės 100 metų jubiliejui.
Apsigėrė šampano ir neperskaitė pranešimo
A. Smetona gimė 1874 metais Taujėnuose. Baigęs mokslus Rusijoje grįžo į Vilnių ir tapo banko tarnautoju. Tiesa, tarnyba nebuvo labai pelninga, gaudavo vos 50 rublių per mėnesį. Tačiau tai netrukdė dalyvauti lietuviškoje veikloje. Jo namuose lankėsi, ilgai vakarodavo visi tuometiniai susipratę lietuviai, kurie, be abejo, svarstydavo Lietuvos ateities planus.
„Smetonų namuose visada pilna žmonių, pilna vyno. Sofija Smetonienė (Chodakovska ar Chodakauskaitė lietuviškai) rūko ilgus rusiškus, vokiškus, prancūziškus papirosus, visi geria vyną, daug yra šokama“, - pasakoja Lietuvos istorijos instituto istorikas A. Kasparavičius ir priduria, kad politiniai oponentai visuomet prikaišiojo A. Smetonai bohemišką gyvenimo būdą.
1914 m. prasidėjo pirmasis Pasaulinis karas. Po pralaimėjimų, Rusijos armija turėjo trauktis iš Lietuvos. Į mūsų kraštą žengė nauji okupantai – vokiečiai. Iš Lietuvos į Rusiją pasitraukė didelė dalis lietuvių inteligentų. A. Smetona nusprendė pasilikti Vilniuje.
Vokiečiai į Lietuvą žiūrėjo tik kaip į okupuotą kraštą, kurį karo reikmėms reikia išsunkti ekonomiškai. Taip buvo tol, kol jiems sekėsi frontuose. Tačiau tai truko neilgai ir tuomet vokiečiai suprato, kad reikia dialogo su okupuotais kraštais.
Vokiečių valdžia leido lietuviams sukurti Lietuvos Tarybą. Tai padaryti nebuvo lengva. Reikėjo sukviesti lietuvių konferenciją. Daugelis susipratusių lietuvių inteligentų buvo pasitraukę į Rusiją. O ir tuos, kas liko, ne taip lengva buvo sukviesti, nes ne visų ir adresai buvo žinomi. Vis dėl to 1917 m. rugpjūtį vyko šios konferencijos organizacinio komiteto posėdžiai.
Svarbiausią pranešimą turėjo padaryti A. Smetona. Tačiau jis pirmą dieną nepasirodė. Visi sunerimo, tuomet Vladas Mironas pranešė, kad jis „apsigėrė su vokiečiais šampano ir sublogavo“, todėl atvykti negalės. Savo pranešimą jis perskaitė tik kitą dieną.
„A. Smetonai tai buvo būdinga“, - teigia A. Kasparavičius, tačiau priduria, kad bendri vakarėliai buvo būdas prieiti prie okupacinės vokiečių valdžios.
Kaltino palankumu vokiečiams
A. Smetonai teko nelengvas uždavinys – jis turėjo laviruoti, derėtis su vokiečiais. Artimi kontaktai ir nuolatiniai vakarėliai kėlė įspūdį, kad A. Smetona yra provokiškas. Jis buvo linkęs įsiklausyti, ką sako stipresnieji. O stipresnieji norėjo Lietuvą bet kokia kaina išlaikyti Vokietijos interesų sferoje.
„Menkai fiksuota, bet Vasario 16-osios dienos Akto paskelbimo išvakarėse Vilnius badauja, Vilniuje praktiškai kas mėnesį iš bado miršta po kelis šimtus žmonių. Ir tokiame kontekste A. Smetona turėjo suktis, kai vieni badauja, o kiti daro politiką ir su tais pačiais vokiečiais. Ne visiems, aišku, tai patiko, bet A. Smetona pasižymėjo labai gera intuicija, pasižymėjo reikalų išmanymu – ne tik Lietuvos, bet ir bendrai Europos. Ir kas svarbiausia, A. Smetona nebijojo daryti kompromisų“, - pasakoja A. Kasparavičius.
Kitiems Lietuvos Tarybos nariams toks A. Smetonos elgesys buvo nepriimtinas. Štai jo bičiulis Petras Klimas apie jį savo dienoraštyje taip parašė: „Tiesiog demonas jį tarytum apėmė. Išrodo visiškai vokiečių sugraužtas ir jų užhipnotizuotas, kaip žmonės sako, „parsidavęs“.
Lietuvai dėl Pirmojo pasaulinio karo aplinkybių patekus į tarptautinių įvykių sūkurį buvo nelengvas laikotarpis, nes patirties dalyvaujant didžiojoje politikoje nebuvo.
Tokioje sudėtingoje situacijoje, 1918 m. vasario 16-ąją gimė Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Pirmininkavimas signatarų susirinkimo metu laikinai buvo atiduotas to meto moraliniam autoritetui, vyriausio amžiaus tarybos nariui Jonui Basanavičiui. Bet dar tą pačią vasario 16-ąją, iš karto po Akto pasirašymo, Lietuvos Tarybos pirmininku vėl perrenkamas A. Smetona.
„Tuo metu A. Smetona buvo vienas iš tokių šviesesnių protų“, - pasakoja Vilniaus universiteto docentas Nerijus Šepetys.
Lietuvos nepriklausomybė buvo paskelbta, tačiau dar reikėjo nudirbti daug darbų. Pirmasis uždavinys buvo suformuoti Vyriausybę. Ir čia pasikviečiamas senas A. Smetonos mokinys Augustinas Voldemaras.
Artėjant bolševikams, A. Smetona išvyko/pabėgo
Prie Lietuvos artėjo bolševikai. Ir čia įvyko pirmoji krizė. Lietuvos Taryba iš Vilniaus pasitraukė.
A. Voldemaras išvyko į užsienį, o paskui jį ir A. Smetona. Formaliai buvo sakoma, kad vyko suderinti paskolą iš Vokietijos. Tačiau netilo kalbos, kad tai buvo tiesiog pabėgimas.
Kazys Škirpa apie tą laiką taip rašė: „Pasijutome likę be jokio vairo. Valstybės viršūnių išvykimas tokiu metu, kai priešas artėjo prie sostinės vartų, buvo suprastas kaip visiškas supasavimas, mažiausiai – netekimas visų vilčių“.
A. Smetonos paliktą vyriausybės vairą parėmęs Mykolas Sleževičius organizavo krašto gynybą, sprendė kitus valstybės reikalus.
A. Smetona iš Lietuvos išvyko ne vienas. Savo šeimą jis išgabeno į Šveicariją. Juos bandė apsaugoti nuo bolševikų, kurių mirtinai bijojo. Ir ne be pagrindo. Jo draugas Povilas Gaidelionis išoriškai buvo panašus į A. Smetoną. Ir jį pagrobė nežinomi asmenys, tik iš dokumentų supratę, kad tai ne A. Smetona, jį paleido. A. Smetona įtarė, kad bolševikai siekia jį sugauti, jo šeimą laikyti įkaitais.
Galbūt tai ir lėmė jo išvykimą iš Lietuvos. Tačiau pasitraukdamas iš Lietuvos, A. Smetona turėjo ir kitų tikslų. „A. Smetona ir A. Voldemaras nuvykę į Paryžių išgauna sąjungininkų politinę ir finansinę paramą. Sąjungininkai sako vokiečiams pradėti kautis su bolševikais“, - teigia A. Kasparavičius.
Bolševikai iš Lietuvos buvo išvyti, sėkmingai kovojama ir su bermontininkais – provokiškos orientacijos rusų armija.
Tuo tarpu Vyriausybėje augo įtampa tarp partijų lyderių, aštrėjo nesutarimai. Būtent tada suprasta, kokia yra svarbi A. Smetonos figūra. Jis buvo kviečiamas kuo greičiau sugrįžti.
„Elitas savo tarpe neranda žmogaus. Neranda žmogaus, kuris mokėtu kalbas, kuris mokėtų žiūrėdamas į akis (ar tai būtų Vokietijos generolas, ar tai būtų rusų diplomatas, ar tai būtų prancūzų aristokratas) kalbėti ir apginti, bent jau išdėstyti savo poziciją. Neranda žmogaus, kuris kalbėdamas rimtomis temomis apie valstybę, kuriam nedreba rankos ir kuris neprakaituoja“, - sako A. Kasparavičius.
Niekas nebeabejojo, kad A. Smetona reikalingas Lietuvai ir kad jam reikia suteikti pirmojo prezidento garbę. Tai ir įvyko 1919 balandžio 4 dieną.
Pralaimėjo rinkimus ir atsidūrė kalėjime
Su A. Smetonos vardu siejamas autoritarizmas, vienvaldystės įsigalėjimas Lietuvoje, demokratinių tradicijų sunykimas. Tačiau retai akcentuojama tai, kad būtent A. Smetona, būdamas Lietuvos Respublikos prezidentu ir sukūrė sąlygas Lietuvos demokratijai. „A. Smetona buvo svarbus stabilizuojantis faktorius, kuriantis Lietuvos valstybei“, - tvirtina N. Šepetys.
Visa valdžia buvo sutelkta į A. Smetonos, kaip prezidento, rankas: administracijos sukūrimas, apylinkių suskirstymas ir Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo pasirašymas. Ir kas svarbiausia, rinkimuose į Steigiamąjį Seimą, A. Smetona administraciniais resursais nepasinaudojo. Būtent taip jis paklojo pamatus demokratijai ir sąžiningiems rinkimams.
Tačiau rinkimų rezultatai jam buvo negailestingi. Už A. Smetonos vadovaujamus tautininkus balsavo tik 1,7 proc. rinkėjų. Nebuvo gauta nė vienos vietos Steigiamajame Seime.
„A. Smetona buvo autoritetas profesionalams, o ne tautai“, - svarsto istorikas N. Šepetys.
A. Smetona iš valdžios viršūnės krenta į pačias apačias. Tai buvo didžiulis smūgis. 1920 m. birželio 19 d. A. Smetona prezidento pareigas perdavė Antanui Stulginskiui. Jis buvo sugniuždytas ir nusivylęs tauta, kuri jo neįvertino.
Šis patyrimas galimai privedė prie to, kad A. Smetona, padėjęs demokratijos pagrindus, vėliau juos smarkiai aptrupino.
Palikęs prezidentūrą, A. Smetona atsidūrė gatvėje. Žmonos padedamas šiaip ne taip rado būstą, grįžo į leidybą, įsidarbino dėstytoju universitete. Nors ir patyręs pažeminimą, A. Smetona politinės veiklos neapleido. Vadovaudamas Tautos pažangos partijai dabar jis buvo opozicijoje ir aštriai kritikavo valdžios veiksmus.
1923 m. lapkritis nebuvo ramus. Kaune suimamas ir į koncentracijos stovyklą išsiunčiamas pirmasis vyriausybės vadovas A. Voldemaras. Negana to, po kelių dienų, kalėjime atsidūrė ir A. Smetona.
To Kaunas dar neregėjo. Pirmasis Lietuvos prezidentas atsiduria kartu su vagimis, smurtautojais ir žmogžudžiais. Po miestą sklando gandai, visi aptarinėja šį įvykį.
Priežastis – A. Voldemaro straipsnis žurnale „Vairas”, kuriame aštriai kritikuojama tuometinė Vyriausybė. Už tą straipsnį buvo nubaustas ne tik A. Voldemaras, bet ir jį išspausdinęs A. Smetona. Jis turėjo sumokėti 2000 litų baudą, tačiau atsisakė. Už tai ir buvo suimtas.
Tik visuomenei surinkus reikalingą sumą pinigų baudai apmokėti, išbuvęs kalėjime keturias dienas, pirmasis prezidentas A. Smetona buvo išlaisvintas.
Vėliau jis savo patyrimą taip aprašė: „Kaliniams tenka paprastai atlikti savo reikalus kambariuose, kur gyvena po kelis ir po keliolika žmonių. Kas nori suprasti, kokio oro esame, tegul ateina kalėjiman rytą tarp 6 ir 9 valandos, kada kaliniai valo savo kambarius, koridoriais nešiodami „paraškas“ į išeinamąsias. Tuomet nuo pasklidusios smarvės reikia alpti“.
Kietas kalėjimo gultas A. Smetoną įkvėpė dar didesnį norą bet kokia kaina siekti valdžios, kad daugiau nereikėtų patirti tokių pažeminimų
„Tas A. Smetonos patekimas į kalėjimą ir toks efektyvus išlaisvinimas iš kalėjimo jam sukūrė tam tikrą šleifą greičiausiai, kuris vėliau jau 1926 m. gruodžio 17 d. naktį paskatino karininkus būtent į A. Smetoną kreiptis, kad „tu mūsų pirmasis vade, tapk valstybės galva“, - svarsto istorikas A. Kasparavičius.
Perversmas: pasiekė, ko norėjo
Karinis perversmas 1926 m. įvyko be jokio kraujo praliejimo. Grupė karininkų nusprendė, jog reikia surengti perversmą. Jie siekė sugrąžinti į valdžią krikščionis demokratus, tačiau šie norėjo pridengti savo vaidmenį. Todėl jiems labai tiko maža A. Smetonos Tautininkų partija.
„A. Smetona nebuvo to perversmo variklis, jis neinicijavo parlamentinės demokratijos sunaikinimo ir, ko gero, nelabai noriai ėmėsi šio statuso, prie kurio tik vėliau priprato ir tapo tuo tautos vadu su visomis apgailėtinomis savybėmis“, - svarsto N. Šepetys.
Tačiau istorikas A. Bumblauskas primena, kad tuo metu beveik visa Europa buvo jei ne nacistinė, tai itališkai fašistinė.
A. Smetona pagaliau pasiekė tai, ko norėjo. Kad ir išrinktas nedemokratišku būdu, jis tapo valstybės prezidentu ir pelnė pripažinimą.
Kartu su vyru į politinę areną žengia ir pirmoji ponia S. Chodakauskaitė-Smetonienė. Ištikima vyro bendražygė, energinga, mėgstanti žmonių kompaniją ir lošti kortomis, ji greitai įsiliejo į politinę veiklą ir įgijo įtaką.
Tačiau įtaka prezidentui yra viena, bet daryti įtaką visai valstybės politikai, formuoti ministrų kabinetą ar užsienio politiką – visai kas kita. Kaip gauti postą? Svarbu gerai sutarti su prezidento žmona.
„A. Smetonienė daug kur jį labai rėmė, palaikė, netgi sufleravo kai kurias politines idėjas. Jau nekalbant apie konkrečias politines personalijas, parenkant premjerus, parenkant ministrus arba juos išstumiant iš politinio olimpo“, - sako istorikas A. Kasparavičius.
„Na, o vėliau S. Smetonienė, turbūt, kaip ir kiekviena moteris, pradėjo prie valdžios kviesti sau labai ištikimus, artimus, patikimus žmones. Iš savo giminės, iš tolimesnių giminių, žodžiu, iš savo aplinkos. Tai savotiškai, turbūt, vedė į 1940 m. birželio katastrofą valstybės“, - tęsė istorikas.
Nesugebėjo pasipriešinti sovietams
1939 m. Sovietų Sąjunga bei Vokietija užpuolė ir pasidalijo Lenkiją. Vilnius buvo perduotas Lietuvai, o sakydamas kalbą Vilniaus atgavimo proga A. Smetona apie Sovietų Sąjungą kalbėjo kaip apie draugišką valstybę, nors žinojo apie Molotovo-Ribbentropo paktą ir slaptuosius jo protokolus.
1940 m. birželio 14 d. Lietuvai buvo pateiktas ultimatumas. Paskutiniame Lietuvos vyriausybės posėdyje buvo svarstoma, ar priimti Sovietų Sąjungos ultimatumą.
Vytauto didžiojo profesorius Šarūnas Liekis teigia, kad, skirtingai nei politiniam elitui, visuomenei Sovietų Sąjungos veiksmai sukėlė šoką, nes viešumoje apie ją buvo atsiliepiama gerai, o televizijos ar interneto nebuvo: žmonės gaudavo informaciją tik iš cenzūruojamų laikraščių ir gandų.
„Man atrodo, kad birželio 15 d. posėdį reikia laikyti pačiu beviltiškiausiu. O kartais išsprūsta man žodis – gėdingiausiu. Gėdingiausia naktis Lietuvos istorijoj. Taip nesugebėti nieko padaryt... Visi lyg pritarė, kad reikia protestuoti, bet nėra protesto. Tai dar protestas – maža. Siūlė, kad reikia protestuot ir trauktis į egzilį visai Vyriausybei. Po to paaiškėjo, kad iš šito Vyriausybės pasitraukimo liko tik A. Smetonos pasitraukimas. Aišku, visi jie buvo paralyžiuoti. Ta naktis buvo siaubinga“, - teigia A. Bumblauskas.
A. Smetona ir dar keli vyriausybės nariai buvo už tai, kad reikia nors simboliškai pasipriešinti. Tačiau kiti pasisakė už pasidavimą. Manoma, kad tai galėjo būti A. Smetonos režimo pasekmė: būtent jo žmonos S. Chodakauskaitės parinkti ministrai didžiąja dalimi pakėlė rankas, kad priešintis okupantui nereikia.
Priešo akivaizdoje – tarpusavio nesutarimai
Be to, neapykanta A. Smetonai apakino kai kuriuos vyriausybės narius. Atkeršyti jiems buvo svarbiau nei valstybės likimas. Čia pasižymėjo Kazys Bizauskas. Jis net paskutinio posėdžio metu generolus ragino pasinaudoti proga pašalinti Smetoną. „Čia visai absurdas“, - sako A. Bumblauskas
A. Smetona nusprendė, kad turi pasitraukti. „Iš esmės visi kurie priklausė Lietuvos politiniam elitui, visi, kurie save tapatino su prieškario valstybe, arba traukėsi, arba į mišką. Čia iš tikrųjų buvo lygiavertūs pasirinkimai. Nes, priešingu atveju, arba tavimi pasinaudos, arba tave uždarys, arba tave sušaudys, arba išveš. Tu būsi niekas“, - sako istorikas N. Šepetys.
„Žmogiška prasme jis, turbūt, geriau padarė negu Karlis Ulmanis ar Konstantinas Pätsas, Latvijos ir Estijos prezidentai. Turbūt. Sveiku protu A. Smetona pasižymėjo“, - sako A. Bumblauskas.
„A. Smetonos išvykimas praktiškai pareigų niekam neperduodant ir dar labai gudriai suformulavus savo išvykimo priežastį sovietams sukėlė daug galvos skausmo. Ir jie buvo labai nepatenkinti tuo visu planu, nes žlugo jų planas labai sėkmingai aneksuoti Lietuvą taip, kaip Latvijoje arba Estijoje“, - reziumuoja A. Kasparavičius.
Į Lietuvą įžengus Raudonosios armijos daliniams prasidėjo penkis dešimtmečius trukusi okupacija.
„Lietuvos valstybė žlugo ne todėl, kad jinai buvo silpna, kad jinai buvo autoritarinė, nors ir viena ir kita yra tiesa. Ne todėl kad ji buvo ekonomiškai atsilikusi ar skurdi – ir tai yra tiesa. Bet žlugo jinai ne todėl. Žlugo todėl, kad žlugo visa Europos politinė sistema“, - sako istorikas A. Kasparavičius.
