„Ir iki Sąjūdžio Lietuvoje vyko kovos už spaudos laisvę, teisę priimti sprendimus muzikos, kultūros srityje“, – sakė buvęs Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis.
„Pirmoji buvo Lietuva“
Apie kompozitorių sąjungoje vykusias permainas ir jų reikšmę V. Landsbergis kalbėjo 2009 m. surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Solidarumas ir komunizmo griuvimas“ Varšuvoje.
„Riaumojantys 1989-ieji buvo kupini istorinės reikšmės įvykių. Nepaprasta „Solidarumo“ pergalė, rinkimų siekis ir jų laimėjimas vėl atgręžė Lenkiją į demokratiją. Griuvo Berlyno siena, kuri taip ilgai buvo fiziškai padalijusi Europą į laisvąją ir pavergtąją dalis. Čia mes turime dar paminėti svarbius įvykius Sovietų Sąjungoje ir dinamiškiausiose, tada dar sovietų okupuotose, Baltijos šalyse.
Nūnai užvirę debatai dėl visų 1989-ųjų, kas buvo pirmiau, yra nereikalingi, kadangi aš žinau tikrąjį atsakymą. Pirmoji buvo Lietuva, o joje – muzikai.
Išties jau pirmosiomis 1989 m. sausio dienomis Lietuvos SSR kompozitorių sąjunga surengė suvažiavimą ir nutarė nebebūti SSRS kompozitorių sąjungos atšaka, kurios centras Maskvoje. Įsteigta nepriklausoma Lietuvos kompozitorių sąjunga. Neįsiveržė jokie tankai, kad atkurtų tvarką. Kaip ką tik sakė Lechas Walęsa, „toliau buvo tik pasekmės“. Tą kelių įkaitusių muzikų idėją ir gerą pavyzdį netrukus perėmė kitos organizacijos Lietuvoje. Metų pabaigoje galų gale atsiskyrė net vietinė komunistų partija“, – kalbėjo V. Landsbergis.
Kaip dažnai lankotės Kaune? Ar yra jums brangių vietų, kuriose mėgstate tiesiog ramiai pasivaikščioti?
Neturiu prabangos atvykti į Kauną tiesiog pasivaikščioti. Važiuoju į renginius, susitikimus su kauniečiais, pristatyti savo knygų. Į Kauną atvykstu ir kaip į savo vaikystės, jaunystės miestą. Kai prieš kelerius metus „Aušros“ gimnazijoje vyko mūsų klasės susitikimas, susirinkome devyniese iš maždaug 30 buvusių bendraklasių. Pusės jau nebėra, kiti negalėjo atvykti arba yra labai ligoti. Užpernai dalyvavau gimnazijos šimtmečio šventėje.
O kokiais takais vaikščiodavote jaunystės metais Kaune?
Mano vaikystės erdvė – tai K. Donelaičio ir A. Mickevičiaus gatvių kampas, Laisvės alėja, nuolatinė gimnazistų šlifavimo vieta vakarais. Gimtasis namas buvo K. Donelaičio gatvėje, gaila, parduotas, negalėjome jo išlaikyti. Mano giminių dar yra Perkūno alėjoje, ten pusseserės gyvena.
Siautėjome būdami berniokai, kariavome su priešais kitoje gatvės pusėje, šaudydavomės iš ragatkių, žaisdavome futbolą. Tai buvo normalus kauniečio berniuko gyvenimas. Dar nekalti berniokų sambūriai, jokiu būdu ne gaujos.
Netoli gimnazijos buvo Nemuno žiemos uostas, kur eidavome maudytis atšilus orams. Vanduo – klaikiai nešvarus: visa miesto kanalizacija buvo nuleidžiama į upę. Mes maudydavomės toje upėje, praskirdavome nešvarumus ir plaukiodavome (juokiasi). Maudymosi kelnaites prireikus pasidarydavome iš dviejų nosinių, išeidavo trikampis.
Kaip ir kodėl išvykote iš Kauno?
Mokiausi Juozo Gruodžio muzikos mokykloje tuometėje Ugniagesių gatvėje. Ją baigiau 1949-aisiais. Kaune konservatoriją uždarė, nes tarybų valdžia neleido turėti dviejų, todėl 1950 m. išvažiavau į Vilnių studijuoti konservatorijoje. Apsistojau pas dėdę Konstantiną Jablonskį, kitus gimines, paskui nuomojausi kambarį.
Kaune mūsų šeimos namą nacionalizavo, daug vėliau jame įsikūrė Dailininkų sąjunga (architektai nenorėjo). Paskui dailininkams pastatytas kitas namas Senamiestyje, o mūsų namą Kauno valdžia atidavė kaip būstinę Sąjūdžiui. Atkūrus nepriklausomybę namą tėvui grąžino, tai tapo įmanoma, nes tuo metu jame niekas negyveno.
Iš to namo ir tėvą išlydėjau į paskutinę kelionę į Petrašiūnų kapines. Tėvas gyveno Vilniuje, prašė jį laidoti iš namų, bet Vilniuje jis buvo įsikūręs blokiniame name ketvirtame aukšte, būtų buvę neįmanoma ten pašarvoti. Kaune atgautas namas dar stovėjo tuščias, nesuremontuotas. Dideliame buvusiame tėvo darbo kabinete jį pašarvojome.
Petrašiūnuose yra mano tėvų, senelių, brolio anūkės kapai. Per kapus mes taip pat esame Kaune. Sau numačiau vietą kapinėse Vilniuje, kur kiti mano seneliai palaidoti. Be to, visa mano muzikinė, kultūrinė, politinė veikla klostėsi sostinėje.
Užpernai sausio 12-ąją Seime kalbėjote: „Gynėjai, jūsų darbas nebaigtas. Budėjimas tęsiasi. Nesitraukime iš tiesos ir garbės pozicijų, rūpinkimės tvirta pamaina. Kol iš Rytų dunda grasymai ir užgauliojimai, grąžinkime šauktinių tarnybą.“ Atrodo, kad tautiečiai galiausiai patyrė, jog Landsbergis ne be reikalo vis kalba apie Rusijos grėsmę. Ar Lietuva iš tiesų gali patirti patį juodžiausią scenarijų santykiuose su Rusija?
Mums priešiškos agentūros atkakliai dirbo, kad parodytų žmonėms, jog Landsbergis pats bijo Rusijos ir kitus gąsdina. Kvailybė, kuri visiems kenkia.
Argi aš gąsdinu? Sakydavau, aš tik perspėju, primenu, kas mes esame Rusijai, kaip ji mus vadina. „Prarastas Pabaltijys!“ Ką tai reiškia? Buvome „jų“, prarado kažką, ką būtų gerai susigrąžinti. Tai įkalta į jų psichologiją. Labai pavojinga, kai Rusijos politikai taip mąsto. Supraskite, ką tai reiškia. Jei galės, jie tikrai ateis. Būtina pasirūpinti, kad jiems nebūtų paprasta tai padaryti. Todėl mums žūtbūt reikėjo stoti į NATO. Tada ir prasidėjo: nereikia, kam čia pykdyti Rusiją, jei įstosime į Europos Sąjungą, to užteks.
Jūs ne kartą save vadinote meno, kultūros žmogumi. Kai kurie jūsų amžininkai mano, kad į politiką patekote atsitiktinai. Kas tai – likimo pirštas, atsitiktinumas, jūsų giminės neišvengiamumas svarbiausiais Lietuvos istorijos momentais atsidurti įvykių centre?
Meno žmogus politikoje nebuvo retas dalykas. Į Sąjūdį atėjo daug menininkų. Kai kurie atkūrus nepriklausomybę pasitraukė iš šios veiklos. Buvau Kompozitorių sąjungos narys. Tapome pirmąja organizacija, kuri, kilus Sąjūdžiui, atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos kompozitorių sąjungos 1989 m. sausį. Sąjūdžio veikla pradėta tik 1988 m. birželį–liepą.
1975 m. jau buvo planas statyti Vilniuje M. K. Čiurlionio paminklą, bet paskui valdžia dėjo į krūmus. Nenorėjo erzinti Maskvos. Staiga atėjo žinia, kad M. K. Čiurlionio šimtmečio minėjimas rengiamas Maskvoje! Tuomet suskubta galvoti, ką daryti, tik jau buvo per vėlu skelbti konkursą. Per neįmanomai trumpą laiką Vladas Vildžiūnas sukūrė išvystytą biustą Druskininkų parkui.
Nemažai menininkų nelindo į politiką arba sąmoningai pasirinko kitą barikadų pusę.
Tai pasakytina nebent apie tuos, kurie turėjo valdiškus postus, tapo vadovais, komunistų partijos nariais, o dar buvo įtikinti, kad socialistinis realizmas yra šventas reikalas.
Juokingų pasitaikė dalykų. Štai „Lietuvos“ ansamblis turėjo dainuoti tarybinio folkloro dainas. Kas tai per daiktas – naujasis tarybinis lietuvių folkloras? Tačiau kilo judėjimas už tikrą folklorą. Jaunimo teatro aktorių būrys ir Povilas Mataitis įkūrė Lietuvių folkloro teatrą. Jis tapo populiarus, kitoks nei valdiški liaudies ansambliai.
Vykdavo maištų Kompozitorių sąjungoje. Pirmininką galėdavome rinkti tik iš kandidatų, kuriuos iš anksto pasiūlydavo politinė valdžia. Jaunesnei kartai tai nepatiko.
Ir štai kartą nesutikome išrinkti CK kandidato. Jis nebuvo partinis, bet jau tapęs šališkas. Arba renkame Kompozitorių sąjungos valdybą iš nustatyto kandidatų sąrašo. Kokie rinkimai, jei negalima pasirinkti? Leido sąrašą papildyti kitais kandidatais. Reikėjo išrinkti dešimt, o iškelta su papildytais gal dvylika. Staiga paaiškėjo, kad komunistų partijos vietinės organizacijos sekretorius nepateko į valdybą. Čia ne juokas, ir valdžiai nėra ką daryti. Už tokią demokratiją reikėjo pakovoti. Visa tai prisimenu, kai man sako, kad nebuvau jokioje politikoje, o staiga ten atsiradau. Kokiu nors būdu visada joje buvau.
Daug kauniečių ginčytųsi, kad Sąjūdis kilo ne meno žmonių sambūriuose, o Kauno sporto halėje, boksininko Algirdo Šociko kovų ir „Žalgirio“ rungtynių metu.
Tai metaforos. Rungtynės tikrai skatino patriotinius emocijų proveržius. 1968 m. buvo užgniaužta „Prahos pavasario“ taikioji revoliucija, Sovietų Sąjunga įvedė kariuomenę. O paskui čekai ledo ritulininkai nugalėjo tada neįveikiamą sovietų komandą. Visa Praha išėjo į gatves pareikšdama, kad čia jums ne su tankais laimėti.
Kalbėdami apie Kauno maištus, nepamirškime Romo Kalantos. Vilniuje nebuvo visiems aišku, kas vyksta Kaune. Tik paskui pasipylė daug pasakojimų, kad vaikinas susidegino, valdžia jį vadina bepročiu, o iš tiesų jis susidegino protestuodamas. Valdžia padarė viską, kad ši kaunietiško įvykio dvasia neprasiveržtų į visą Lietuvą. Ne be reikalo pavogė R. Kalantos karstą su palaikais ir palaidojo anksčiau ir ne ten, kur numatyta. Kauniečiai supyko ir išėjo į gatves.
Be to, prisiminkime, buvo uždrausta Kaune statyti spektaklį apie Barborą Radvilaitę – kas čia per neaiškus veikalas ir dar su Dievo Motinos paveikslu scenoje?
Ir staiga paskelbiama, kad spektaklis pakeistas, A. Kučingis nedainuos, teatras rodys Vytauto Klovos „Pilėnus“, kur kovojama su vokiečiais, dar rusams pagal instrukciją talkinant. Studentai neleidžia pradėti spektaklio, kyla triukšmas. Salėje sėdi saugumo vyrai, bet jau nieko negali padaryti. Publika, pasipiktinusi pakeitimu, „Pilėnus“ atmetė kaip apgavystę. Pamažu aiškėjo visa apimantis suvokimas, kad visa Sovietų Sąjunga ir priverstinė laimė joje būti – viena didžiulė apgavystė.