Pavardė visur užkliūva

Bruno sako, kad dėl savo pavardės nuolat turi aiškintis ir Brazilijoje, ir Lietuvoje. „Kai mokiausi Brazilijoje, vaikai nuolat klausinėdavo. Niekam nepavykdavo ištarti mano pavardės. Tada pasakodavau apie Lietuvą. Vėl visų veiduose pasirodydavo nuostaba – kas ta Lietuva? Tačiau gimiau ir augau lietuvių bendruomenėje. Aplink buvo daug tokių kaip aš – su sunkiai ištariamomis lietuviškomis pavardėmis“, – šypsosi Bruno.

Kai Kaune žmonės pamato jo pavardę, dauguma mano, kad Bruno yra lietuvis. „Jie su manimi ima kalbėti lietuviškai, o aš atsiprašinėju, kad nemoku“, – pasakojo studentas.

Prosenelis gimė Šančiuose

Jaunuolis yra kruopščiai išanalizavęs savo šeimos santykius su Lietuva, turi sukaupęs dokumentus, įrodančius ryšį su mūsų šalimi. „Mano prosenelis Bronislovas Šukevičius gimė 1908 m. Kaune, Šančiuose. Prieš Antrąjį pasaulinį karą išvyko į Braziliją. Šioje tolimoje šalyje 1926 m. kartu su motina ir dviem seserimis pradėjo naują gyvenimą“, – pasakojo Bruno.

Kai Kaune žmonės pamato jo pavardę, dauguma mano, kad Bruno yra lietuvis. „Jie su manimi ima kalbėti lietuviškai, o aš atsiprašinėju, kad nemoku“, – pasakojo studentas.

Kelionė į Braziliją traukiniais ir laivu truko mėnesį. B. Šukevičius iš pradžių dirbo kavos plantacijose. Vėliau įsikūrė mieste, nusipirko sklypą ir pasistatė namus lietuvių rajone Vila Zelina. 1948 m. kartu su dar trimis lietuviais pradėjo leisti laikraštį „Mūsų Lietuva“, kuris spausdinamas iki šiol. Kaune jis dirbo spaustuvėje raidžių rinkėju. Bruno prisiminė: „Prosenelis daug metų darbavosi kaip žurnalistas, buvo aktyvus bendruomenės narys. Jam mirus lietuvių laikraščiai kitose šalyse spausdino nekrologus.“

Tarpukariu į San Paulą atvyko dešimtys tūkstančių lietuvių. Didžioji dalis jų įsikūrė San Paulo lietuvių rajone Vila Zelina. „Prosenelis susituokė su Benedikta 1939-aisiais. Ji į Braziliją iš Kauno taip pat atvyko 1926 metais. Šeima susilaukė trijų vaikų, tarp jų – mano būsimos močiutės Sophios Sukevicius. 1955 m. Sophia susituokė su lietuvių kilmės brazilu – mano seneliu Francisco Petruseviciumi. 1962-aisiais jiedu susilaukė sūnaus, Sergio Petruseviciaus, tai mano tėvas. O šis vedė brazilę Denise Candidą Fernande, mano mamą. Pagaliau 1997 m. gimiau aš. Dar turiu vieną seserį“, – šeimos istoriją atskleidė Bruno.

Pamėgo tautinius lietuvių šokius

Gyvendamas Brazilijoje Bruno daug girdėjo apie Lietuvą. „San Paule šokau lietuvių tautinus šokius folkloro grupėje „Rambynas“, visi apsirengdavome tautiniai drabužiais, labai įdomu. Dalis šokėjų taip pat buvo lietuvių kilmės, mokėmės gaminti lietuviškus valgius“, – pasakojo studentas.

Ką brazilams sako pavadinimas Lietuva? „Po Brazilijoje vykusių olimpinių žaidynių visi žino apie Lietuvos krepšinį. Dabar bičiuliai vis klausinėja apie Lietuvą. Pasakoju, kas čia vyksta, koks čia geras ir pigus alus, gražios merginos. Visiems brazilams labai svarbu, ar Lietuva yra Europoje. Tai reiškia aukštą gyvenimo kokybę“, – paaiškino studentas.

Ką brazilams sako pavadinimas Lietuva? „Po Brazilijoje vykusių olimpinių žaidynių visi žino apie Lietuvos krepšinį. Dabar bičiuliai vis klausinėja apie Lietuvą. Pasakoju, kas čia vyksta, koks čia geras ir pigus alus, gražios merginos. Visiems brazilams labai svarbu, ar Lietuva yra Europoje. Tai reiškia aukštą gyvenimo kokybę“, – paaiškino studentas.

Jis pamena, kaip kartą su lietuvių bendruomene pabendrauti atvyko Lietuvos konsulato San Paule darbuotoja Simona. „Ji papasakojo apie studijas Lietuvoje. Visada norėjau studijuoti užsienyje, ieškojau, kur galėčiau tai padaryti. Ir štai atsirado puiki galimybė. Pradėjau kalbėtis su KTU, jie padėjo man čia atvykti. Gavau valstybės stipendiją, nes esu lietuvių kilmės, man nereikia mokėti už studijas“, – pasakojo Bruno.

Svajoja apie pilietybę

Sklaidydamas įvairius dokumentus, tvarkingai susegtus į segtuvą, Bruno šypsojosi: „Vieną dieną norėčiau tapti Lietuvos piliečiu. Turiu visus dokumentus apie savo prosenelį, jau esu parašęs prašymą dėl pilietybės. Tikiuosi, kad pavyks.“


Jis pernai į Lietuvą atvyko kartu su tėvu. „Abiem tai buvo pirmas kartas. Kelionė labai jaudino. Šeimoje nuolat kalbėdavome apie Lietuvą, močiutė daug pasakodavo apie savo tėvą. Ir pagaliau mes buvome čia. Atvykome rugpjūčio pabaigoje, buvo nešalta. Kaunas labai gražus. Iš karto į akis krito tai, kad švaru, tvarkinga, žmonės elgiasi pagarbiai, viskas puikiai organizuota, autobusai atvažiuoja laiku, interneto greitis nerealus. Banke man pavyko greitai susitvarkyti dokumentus, darbuotojai maloniai padėjo. Tėvą viskas taip sužavėjo, kad jis irgi norėjo persikelti į Lietuvą“, – juokėsi Bruno.

Prisijungė ir sesuo

Bruno dabar jau ne vienas Kaune. Šiemet studijuoti atvyko ir jo aštuoniolikmetė sesuo Natasha. „Ji mokosi Kauno kolegijoje, studijuoja slaugą. Dabar gyvename kartu išsinuomotame bute Laisvės alėjoje. Bendrabutyje irgi buvo smagu, tačiau man norėjosi daugiau privatumo. Džiaugiuosi, kad gruodžio pabaigoje atvažiuos tėvai, kartu sutiksime Kalėdas“, – pasakojo jaunuolis.

Kaunas labai gražus. Iš karto į akis krito tai, kad švaru, tvarkinga, žmonės elgiasi pagarbiai, viskas puikiai organizuota, autobusai atvažiuoja laiku, interneto greitis nerealus. Banke man pavyko greitai susitvarkyti dokumentus, darbuotojai maloniai padėjo. Tėvą viskas taip sužavėjo, kad jis irgi norėjo persikelti į Lietuvą“, – juokėsi Bruno.

Jam atrodo, kad Lietuvoje ilgiau užtrunka užmegzti santykius: „Žmonės čia šaltesni, labiau savyje užsidarę. Atvykęs nuėjau žaisti rankinį KTU komandoje. Ten esu vienintelis užsienietis. Iš pradžių buvo sunku pradėti bendrauti, bet dabar viskas labai gerai, komandos draugai man visada padeda.“

Vaikinas žaidė rankinį ir Brazilijoje, besimokydamas vidurinėje mokykloje. „Labai patinka šis žaidimas, nors visai nepopuliarus Brazilijoje. Tačiau jis žaidžiamas mano mokykloje, ten turėjome gerą komandą. Lietuvoje visi klausia, kodėl nežaidžiu futbolo. Tikrai ne visi brazilai futbolininkai mėgėjai, kaip čia manoma. Aš nė nemoku gerai jo žaisti, nors mėgstu“, – kalbėjo studentas.

Prieš atvykdamas į Kauną jis jau žinojo, kad lietuviams patinka krepšinis. „Šią vasarą buvau Brazilijoje, stebėjau olimpiados varžybas, buvau Lietuvos ir Brazilijos krepšinio rungtynėse. Sirgau už lietuvius“, – prisiminimais dalijosi Bruno.

Mokosi lietuvių kalbos

KTU jis studijuoja mechatronikos inžineriją. „Trumpai tariant, tai susiję su robotais, mašinomis. Ši sritis plečiasi, darosi vis reikalingesnė“, – mano Bruno. Vaikinas nori išmokti lietuvių kalbą. „Visi tikėjosi, kad jau dabar galėsiu kalbėti lietuviškai. Aš stengiuosi, bet nėra lengva. KTU vieną semestrą mokiausi lietuvių kalbos. Bet paskui nesusirinko grupė norinčiųjų tęsti kursą. Dabar mokausi savarankiškai“, – kalbėjo pašnekovas.

Vaikinas negalėjo įvardyti, kas jam Kaune nepatinka. „Tik šalti orai nepatinka. Tačiau galima išgyventi įsigijus daug šiltų drabužių“, – sakė Bruno.

Įprato vaikščioti pėsčiomis

San Paulas, kuriame Bruno gimė ir gyvena, yra septintas pagal dydį miestas pasaulyje – apie 12 mln. gyventojų. Įdomu, kad iš 12 tūkst. restoranų jame net pusė – picerijos. „Tai didžiulis miestas, daugybėje vietų niekada nesu buvęs. Kaune viskas kitaip. Gyvenu pačiame centre, per 20 min. nueinu iki savo fakulteto. Visur galiu pėstute nueiti – tai labai patogu. Pripratau daugiau vaikščioti, o tai naudinga sveikatai. San Paule be automobilio neįmanoma gyventi“, – lygino Bruno.

San Paulo, Brazilija
Foto: Vida Press

B. Pratusiavicius turi ir skambų titulą – KTU paskyrė jį universiteto ambasadoriumi San Paule. „Tai nėra vien simbolinis epitetas. San Paule lankiau mokyklas, pasakojau apie Lietuvą, studijas šioje šalyje. Paaiškinau, kad jaunimas tikrai gali čia mokytis. Jau kitais metais dar viena mergina iš Brazilijos atvyks studijuoti į Kauną. Ji taip pat lietuvių kilmės“, – pasakojo studentas.

Jaunuolį pralinksmina, kaip lietuviai įsivaizduoja apie Braziliją: kad tai futbolo, Rio karnavalo ir gražių merginų šalis. „Visa tai turi Brazilija, bet joje galima rasti daug daugiau. Draugams pasakoju apie brazilų maistą, kavą, draugiškus žmones. Lietuviai, lankęsi šioje Pietų Amerikos valstybėje, tikina, kad rado daug draugų. Smagu girdėti, nes ten visi lengvai užmezga santykius, brazilai – labai draugiški ir atviri. Neabejoju, daugeliui lietuvių, apsilankiusių Brazilijoje, tai yra neužmirštama patirtis“, – mano Bruno.

San Paule – daugiabutis „Kaunas“

Brazilijos lietuvių bendruomenė laikoma didžiausia Lotynų Amerikoje, nors tikslus jų skaičius nežinomas. Pirmos 25-ios lietuvių šeimos atvyko 1890 metais. Manoma, kad į Braziliją tarpukariu išvyko nuo 25 iki 50 tūkst. lietuvių. Dauguma jų dirbo kavos plantacijose kaimuose. Čia darbininkų teisės buvo menkos, sąlygos priminė baudžiavą, atlyginimai – mažesni nei Lietuvoje. Todėl dalis lietuvių pabėgo į miestus (ypač San Paulą). Dabar Brazilijoje gyvena apie 250 tūkst. lietuvių kilmės asmenų.

San Paule yra vienintelis Lotynų Amerikoje lietuvių rajonas Vila Zelina. Jo centre – Lietuvos Respublikos aikštė, kurioje 1977 m. pastatytas paminklas Laisvei (tai Kaune tuo metu sovietų nugriauto paminklo kopija). Aikštėje stovi ir kukli Šv. Juozapo bažnyčia lietuviams.

Vilos Zelinos gatvėse yra daugiau lietuviškų pavadinimų, nebūtinai tiesiogiai susijusių su Lietuva ar lietuviais. Rajonas žinomas kaip lietuviškas, todėl ir kai kurie nelietuviai savo įstaigas pavadino tokiais pavadinimais. Yra optika „Lituania“, nekilnojamojo turto agentūros „Lituania“ ir „Kaunas“. Vienas 22 aukštų daugiabutis pastatas taip pat pavadintas laikinosios sostinės vardu.