Nė nepajusime, kaip algos padidės trečdaliu

Kalbų apie darbdavio ir darbuotojo mokamų „Sodros“ įmokų sujungimą būta ankstesnės Vyriausybės laikais. Dabar šitas dalykai vėl svarstomas labai rimtai. Įmokų sujungimo nauda beveik nenuginčijama, nors ir „popierinė“. Užtat migloje skendi kitų naujosios valdžios projektų, pavyzdžiui, gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifo didinimo, galimas poveikis valstybės ir piliečių finansams.

Dar ankstesnė Vyriausybė sulaukė specialistų darbo grupės siūlymų prijungti „Sodros“ įmoką, kurią už darbuotoją moka darbdavys, prie darbuotojui „į rankas“ mokamo atlyginimo. Buvo netgi tikimasi, kad pakeitimai įsigalios nuo 2014-ųjų pradžios. Nauja tvarka nebūtų keitusi „į rankas“ gaunamų pinigų sumos, tačiau „popieriuje“ rašoma alga padidėtų maždaug 31 proc. be poros šimtųjų po kablelio.

Svarbu, kaip atrodo

Argumentuojant tokius pakeitimus buvo aiškinama, kad „Sodros“ mokėjimų tvarka nebeatrodys tokia paini. „Nebeatrodys“ šiuo atveju raktinis žodis. Viešiesiems ryšiams svarbus atrodymas būtų kitoks ir užsieniečių akyse. Mat Lietuvos darbuotojų darbo užmokestis vis dar atrodo mažesnis nei kaimyninių valstybių. Pripliusavus prie algos „Sodros“ įmoką, atlyginimai išsipūstų trečdaliu. Galima tikėtis, kad Lietuva dėl to būtų geriau vertinama tarptautiniuose konkurencingumo reitinguose.
Prie pasikeitusios Lietuvos mokesčių rodiklių „išvaizdos“ prisidėtų tai, kad sumažėtų nominalūs mokesčių tarifai: „Sodros“ – nuo 39,98 iki 30,52 proc, GPM – nuo 15 iki 11,45 proc. Aritmetika paprasta: nesikeičiant realiam mokestinių įmokų dydžiui, vien padidinus algą „popieriuje“, procentais išreikšta įmokų dalis atlyginime sumažėtų.

Prie „tarptautinio atrodymo“ argumentų pridėkime lūkesčius, kad tokie pakeitimai sukurtų paskatas mažėti šešėlinei ekonomikai šalies viduje. Panašios viltys remiasi tuo, kad nesikeičiant atlyginimui „į rankas“ bent jau teoriškai nesikeičia ir vokeliuose mokamos sumos. Darbuotojas matytų žiniaraščiuose išsipūtusią savo algą ir tai galbūt įkyriau primintų, kad imdamas vokelyje jis skriaudžia save. Į „Sodrą“ juk nekeliauja kitas „vokelis“ su atitinkama įmoka: darbdavys nusuko ir nuo „Sodros“, ir nuo darbuotojo ateities.

Žinant, kad darbo liaudis nuo valytojų iki gerai apmokamų specialistų dažniausiai operuoja atlyginimo „į rankas“ sąvoka, t.y. eurų skaičiumi, kuris lieka po mokesčių, galima suabejoti, ar atlyginimų „popieriuje“ didinimas savaime padidintų ir žmonių sąmoningumą. Daugmaž visi žino, kaip iki šiol formuojamos „Sodros“ įmokos. Suvokiama ir tai, kad vokelis reiškia nusuktą pensiją, tačiau viliamasi, jog skylutę užpildys kas nors kitas. (Utopinis vaizdelis: darbdaviai masiškai persiima atjautos dvasia, moka pensijas irgi „vokeliuose“ – kiek negaila.)

Šviečiamasis „Sodros“ įmokų sujungimo poveikis veikiausiai būtų nedidelis. Priešingai, galima tikėtis nepasitenkinimo ar bent jau pašaipų bangos: padidino atlyginimus „popieriuje“, bet realiai niekas nepasikeitė – juk tai akių dūmimas. Siekiant išvengti panašių vertinimų, reikėtų valstybinės viešųjų ryšių kampanijos – dalyko, kurį ligšiolinės Lietuvos valdžios darydavo atbulomis rankomis.
Pernai Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis „Veido“ diskusijoje „Kas mums mokės pensijas 2030-aisiais?“ pasakė: „Dabar tik idiotai dirba pagal normalias darbo sutartis. Aišku, tie idiotai suneša didžiąją dalį „Sodrai“, bet tai nėra tvaru.“ (2015, nr. 16.)

Pensijos iš biudžeto

Naujoji Lietuvos Vyriausybė iš ankstesnės paveldėjo ne vien neįvykdytą „Sodros“ įmokų sujungimo darbelį, bet ir fundamentinį uždavinį – dalį „Sodros“ išmokų pensininkams paimti iš valstybės biudžeto. 2013-aisiais minėtos specialistų grupės siūlymai „Mokesčių žiniose“ buvo suformuluoti taip: perkelti „Sodros“ bazinę pensiją į valstybės biudžetą ir sukurti kaupiamųjų sąskaitų sistemą likusiai „Sodros“ įmokų daliai, susijusiai su senatvės pensija.

Tokie siūlymai yra bandymas bent jau pradėti spręsti problemą, kurios amžius ne ką mažesnis nei pačios „Sodros“. „Seimo pavedimu Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą vertinusi tarptautinio audito kompanija „Price Waterhousae“ pareiškė abejojanti dėl fondo veiklos tęstinumo.“ Kiek metų šiai citatai? Atsakymas – apie dvidešimt. Tai 1996 m. „Sodros“ biudžeto vertinimas.

Kaip valstybės pastangas sutvarkyti „Sodrą“ vertino piliečiai? 91,4 proc. baiminasi „Sodros“ bankroto ir teigia, kad dabartinę socialinio draudimo sistemą būtina reformuoti. 56,6 proc. apklaustųjų mano, kad turėtų būti derinamas valstybinis ir privatus draudimas, 21,8 proc. teigia nepasitikintys nei „Sodra“, nei privačiais pensijų fondais ir pensijai taupo savarankiškai.

19,2 proc. gyventojų mano, kad tik privačiame fonde galima sukaupti lėšų oriai senatvei, vos 0,8 proc. apklaustųjų teigė pasitikintys tik valstybiniu socialiniu draudimu, kurį, anot jų, reikėtų sustiprinti. Šiems duomenims – beveik septyneri metai. Apklausą „Veido“ užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovė „Prime consulting“ atliko 2010 m. vasarį – praėjus maždaug tuzinui metų nuo auditorių išvadų, kad „Sodra“ bankrutuoja.

Kas galėtų išgelbėti „Sodrą“ ir pensijas? Atsakymas – mokesčių mokėtojai, tiktai iš kitos savo kišenės (pageidautina – ne kiauros). 2013-aisiais siūlyta: bazinė pensija, kuri yra viena iš senatvės pensijos dalių ir kurią nepriklausomai nuo atlyginimo dydžio gauna visi, turėtų būti mokama ne iš „Sodros“, o iš valstybės biudžeto. Tokiu atveju „Sodroje“ liktų tik atlyginimui proporcinga pensijos dalis. Norint bazinės pensijas mokėti iš biudžeto, reikia padidinti jo įplaukas. Pavyzdžiui, padidinti GPM tarifą, o „Sodros“ įmokos tarifą sumažinti. Manyta, kad tokia pensijų tvarka galėjo įsigalioti 2015-aisiais. Kodėl tai neįgyvendinta – klauskime ankstesnės Vyriausybės.

Iš naujosios valdžios koridorių sklinda kalbos apie GPM didinimą nuo 15 iki 29 proc. tuo pat metu kažkiek mažinant įmokų „Sodrai“ tarifą. Neužbėgdami už akių diskusijai apie GPM pakėlimo pasekmes, pavyzdžiui, individualiems verslininkams, atkreipsime dėmesį į kitą problemą – patį biudžetą. Minėtoje „Veido“ diskusijoje R.Kuodis sakė: „15 metų šneku, kad Lietuva turi praktiškai mažiausią biudžetą regione. Kam nors tai įdomu? Tik dabar politikai pradeda apie tai kalbėti. O kiek turime išvestinių problemų iš to: jos apima gynybos finansavimą, skurdžią socialinę sistemą, sveikatos apsaugą ir daug kitų.“

Mokesčių tarifų keitimai, įmokų kilnojimas nuo darbdavio darbuotojui turi dar ir informacinių technologijų (IT) aspektą. Atlyginimo padidinimas „popieriuje“ veikiausiai nesukels neįveikiamų problemų įmonių buhalterijoms. Didelių keblumų kiltų bandant sujungti Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) ir „Sodros“ sistemas. Kaip „Veidui“ sakė vienas IT specialistas, tai panėšėtų į badymą iš, pavyzdžiui, automobilių „Mercedes“ ir „Toyota“ detalių surinkti naują automobilį. Daug pastangų reikalaujantis dalykas, ir nėra garantijų, kad mašina gerai važiuos. Todėl VMI kol kas net nesiėmė vertinti tokio jungimo techninio ir ekonominių aspektų.

Apdairus VMI pasyvumas yra teigiamas dalykas: pradėjus vertinti sujungimo galimybes dar kam nors šautų į galvą visa tai įgyvendinti, nors sumanytas buhalterines pertvarkas galima atlikti su esamomis sistemomis – keistųsi vien piniginių srautų dydžiai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA.