Tai – valstybė, kurioje senatvės pensijos vidurkis yra apie 179 eurai – beveik trečdaliu kuklesnis nei Lietuvoje.
Tai – valstybė, kurios ministerijos prognozuoja ekonomikos augimo stagnaciją artimiausiems dviems dešimtmečiams, nors Prezidentūra čia pat atkerta, kad nieko apie tai nežino.
Visgi tuo pat metu tai – šalis, kurios politiniai lyderiai mėgaujasi 80 proc. perkopiančiais populiarumo reitingais. Dar svarbiau – krentančių rodiklių akivaizdoje vykstančiuose parlamento rinkimuose valdančioji partija pasiekia įspūdingą rezultatą, laimėdama 30 proc. daugiau vietų bei įgydama konstitucinę daugumą.
Tokia ta kontrastinga ir sunkiai suprantama šiandieninė Rusija.
Veikiama žemų energetikos žaliavų kainų, taip pat – Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų taikomų sankcijų dėl agresijos Ukrainoje, Rusija išgyvena recesiją. Jos bendrasis vidaus produktas (BVP) 2015 metais smuko apie 3,7 proc., o pagerėjimo dar teks palūkėti.
Nors ekonomistai vieningai pripažįsta, jog dar neseniai plačiai aptartas juodžiausias scenarijus – visiška ekonominė griūtis – nepasitvirtino, ir tą nemaža dalimi lėmė Kremliaus priimti būtini sprendimai, ilgalaikės Rusijos ekonomikos perspektyvos nėra džiuginančios.
Sąlygos tokiai niūriai prognozei – vidaus politinės sistemos uždarumas bei nenoras vykdyti ją pažeisti galinčių struktūrinių reformų.
Problemos slypi pamatuose
Pasaulio banko duomenimis, Rusijos ekonomika mažais žingsneliais gali pradėti kilti į viršų 2017 metais, kuomet tikimasi minimalaus augimo. Tikėtina, jog panašūs rodikliai bus ir 2018–aisiais, todėl blogiausia, atrodytų, jau praeityje.
Rusijos banko atstovai atsargiai pripažįsta, kad gerų ženklų yra, bet kartu priduria, jog ekonomikos atsigavimas nebus greitas, rezultatų laukimas išsitęs laike. Nors ir ribotai pozityvios, tokios naujienos yra būtinas gaivesnio oro gurkšnis visuomenei, kurioje ne tik smunka pajamos, bet ir auga gyvenančiųjų žemiau skurdo ribos skaičius. Dabar tokių žmonių yra daugiau nei 21 milijonas.
Kita vertus, tie patys statistiniai tyrimai atskleidžia Rusijos ekonomikos trapumą. Iš esmės Kremlius yra visiškai priklausomas nuo to, kokiomis kainomis pasaulinėje rinkoje bus perkama nafta ir dujos. Jei nagrinėtume tik vieną faktorių – 15 proc. kainos svyravimą naftos kainoje – matytume, jog Rusijos BVP augimo tempai atitinkamai kinta 0,7 proc.
Kitaip tariant, jei naftos kaina kils 15 proc., prognozuojami BVP augimo tempai kone padvigubės, ir atvirkščiai. Tai – milžiniškas santykis, atskleidžiantis priklausomybės mastą.
Visgi kitokio scenarijaus tikėtis ir nebuvo galima. Nuo pat pradžių Rusijos ekonomika buvo statoma ant pamatų, apribojančių potencialą.
Jau pradžioje, pereinant iš planinės į rinkos ekonomiką, iškilo fundamentalios problemos, nes įsivyravo chaosas, siautė infliacija, o nefunkcionuojančios institucijos buvo bejėgės tą spręsti.
Tuo greitai pasinaudojo gudriausieji, tapę oligarchais – įgiję galią bei suvokdami tik jiems palankių tendencijų tęstinumo naudą, jie gelbėjo žlungančią Boriso Jelcino politinę karjerą, dotavo ant bankroto ribos balansuojančią valstybę paskolomis, o mainais gavo strateginių ekonomikos sektorių, ypač energetikos, kontrolę. Likusiai visuomenei teliko laukti geresnių laikų.
Šalies vairą 2000–aisiais perėmęs Vladimiras Putinas stabilizavo situaciją ir greitai ėmė rodyti gerus rezultatus. Per pirmuosius aštuonerius metus Rusijos BVP augimo tempai buvo didžiuliai, viršiję 7 proc. metinį vidurkį. Iki pat globalios recesijos, kuri vien 2008 metais nupjovė dešimtadalį ekonomikos, valstybė stiprėjo, gyventojų pajamos augo, o B. Jelcino laikų suirutė ėmė virsti nemalonia, bet atmintyje blunkančia praeitimi.
Žinoma, didele dalimi tam sąlygas sudarė ne išskirtinai talentingi politiniai sprendimai, o pozityvūs naftos kainų pokyčiai: jos kaina nuo 40 JAV dolerių šoktelėjo iki 80 JAV dolerių, o prieš pat krizę netgi pasiekė 140 JAV dolerių ribą. Šis didėjimas augino Rusijos biudžeto pajamas, todėl gerovės lygio augimą spėjo pajusti ir gyventojai.
Visgi smunkant globaliems ekonomikos augimo tempams, Rusijai teko sugrįžti į niūresnę realybę. Nors šalis gana greitai atkūrė pozityvią trajektoriją, BVP kilimo tempai 2010–2014 metais siekė jau tik vidutiniškai 3 proc.
Kartu ėmė ryškėti „auksinio laikotarpio“ metu susiformavusios naujosios sistemos gairės, ypač dėl to, kad valstybės vaidmuo ekonomikoje išaugo nuo 35 iki 70 proc. Tapo nesunku konstatuoti, jog Rusija, nors perėmė kapitalizmo normas, tą padarė įdiegdama savotišką kapitalizmo versiją. Tokią, kuri išlaikė oligarchinį, politinę valdžią remiantį elitą, o likusiai gyventojų daliai paliko tai... kas liko.
Pokyčiai – modernizacija
Kaip rašo Fiona Hill ir Cliffordas Gaddy, V. Putino supratimu kapitalizmas nėra produkcija, vadyba ir rinkodara, tai nėra darbuotojai bei klientai.
Rusiškasis kapitalizmas yra pirmiausiai gebėjimas susitarti, kur esminį vaidmenį atlieka asmeniniai ryšiai, įstatymo landų išnaudojimas arba jų susikūrimas. Neturint šio elemento, sistemoje išlikti neįmanoma, nebent esi pernelyg smulkus veikėjas.
Tokia sistema tampa labai lanksčia ja besinaudojantiems, bet kartu niekada neleidžiančia pamiršti esminių principų.
Pavyzdžiui, „The Economist“ išskiria holdingo kompanijos „Sistema“ savininko Vladimiro Jevtušenkovo atvejį. Kadaise „Sistema“ įsigijo kontrolinį vidutinės naftos įmonės „Bashneft“ akcijų paketą. Šį sandorį laidavo tuometinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Bet 2014 metais V. Jevtušenkovas buvo suimtas, nes atsisakė parduoti klestintį „Bashneft“ kitai kompanijai – „Rosneft“, kurios siūloma kaina neatitiko rinkos realijų.
Po trijų mėnesių namų arešto V. Jevtušenkovas buvo paleistas, kaltinimai jam panaikinti. Bet tik po to, kai „Bashneft“ akcijos atiteko „Rosneft“. V. Jevtušenkovas vėliau asmeniškai dėkojo V. Putinui už sprendimą jį paleisti. Tol, kol žaidė pagal taisykles, V. Jevtušenkovas galėjo nekliudomai turtėti. Tačiau geras gyvenimas veikiausiai paskatino užsimiršti, kad taisyklės nėra paremtos vien laisvos rinkos ar nekvestionuojamais nuosavybės teisės principais – ir už tai teko susimokėti.
Viena vertus, tokie principai užtikrina valdžios vertikalės stabilumą bei tam tikrą nuspėjamumą. Tie, kurie pralobo energetikos bei kituose strateginiuose, piniginguose sektoriuose, šiandien palaiko bendrą stabilumą. Kita vertus, tai pririša valstybės ekonomikai didžiulį inkarą, kuris neleidžia spręsti esminių problemų.
Tą iliustruoja ir turtingiausiųjų Rusijos gyventojų sąrašas, kurį sudaro „Forbes“. Jo pirmajame dešimtuke nerasime nei vieno asmens, kuris nebūtų tiesiogiai susijęs su energetinėmis žaliavomis – nafta, dujomis, taip pat sunkiąja plieno pramone.
Pavyzdžiui, sąrašo viršuje esantis Leonidas Mikhelsonas, kurio turtas vertinamas 14 milijardų dolerių, praturtėjo iš dujų ir chemikalų; Mikhailas Fridmanas (13 mlrd.) – iš naftos bei bankininkystės, Alisheras Usmanovas (12,5 mlrd.) – iš plieno ir telekomunikacijų, Vladimiras Potaninas (12,1 mlrd.) – iš metalų. Kitaip tariant, naudojamasi resursais, apribojant prieigą prie jų bei kuriant iš to politinę tvarką.
Tai – visiška priešingybė, pavyzdžiui, JAV milijardieriams. Jų pajamų šaltiniai pirmiausiai siejasi su inovacijomis bei technologine raida, kuri keičia ir viso pasaulio veidą. Turtingiausias planetos gyventojas Billas Gatesas sukūrė „Microsoft“ programinę įrangą, Jeffas Bezosas – internetinę parduotuvę „Amazon“, Markas Zuckerbergas – „Facebook“ ir pan.
Kitoks kelias?
Žinoma, kelias pokyčiams yra, ir jis gana nesunkiai apibrėžiamas. Norint ilgalaikio augimo bei mažesnio jautrumo šokams, ypač energetikos žaliavų rinkoje, Rusija turėtų sumažinti priklausomybę nuo naftos ir dujų, sudarančių 60 proc. eksporto.
Inovacijos, naujos verslo kryptys, pritraukiamos užsienio investicijos padėtų kurtis alternatyvoms, kurios išplėstų ekonomikos potencialą.
Tačiau investuotojams sunku pasitikėti sistema, kurioje, pažeidus rašytas ar nerašytas taisykles, galima per dieną visko netekti. Juo labiau, kad klestinčioje korupcijoje – pagal jos suvokimo indeksą pasaulyje Rusija užima 117 vietą bei žengia greta Malavio su Tanzanija – apginti savo teisybę beveik nėra galimybių.
Tai supranta ir Rusijos lyderiai, kurie skatina inovacijas ir tyrimus iš biudžeto (skiria tam daugiau lėšų nei Kinija ar Japonija), tačiau konkurencinis pranašumas neįgyjamas, nes minimos šalys lenkia Rusiją triskart didesnėmis privačių verslininkų investicijomis. Ir taip ratas apsisuka aplinkui: verslas nenori investuoti, nes bijo; valstybė bando lopyti spragas, bet negali.
V. Putinas, žinoma, nuolatos kalba, kad reikia vykdyti reformas, modernizaciją, sumažinti priklausomybę nuo energetikos žaliavų. Tam netgi pasitelktas reformatorius Aleksejus Kudrinas, kuris turėtų parengti pokyčių planą iki 2018 metų prezidento rinkimų, kuriose dabartinis prezidentas tikisi būti perrinktas naujai šešerių metų kadencijai. Bet ar gali įvykti permainos sistemoje, kurioje didesnė konkurencija, didesnė teismų nepriklausomybė, nešališkumas priimant sprendimus, stiprios viduriniosios klasės kūrimasis yra grėsmė pačios sistemos pamatams?
Prisitaikymas
Kremlius geba sąlyginai sklandžiai prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. Tačiau viskas turi savo kainą. Prasidėjus bendram ekonominiam smukimui, kurį skatina ne tik pinganti nafta, bet ir sankcijos, tapo akivaizdu, kad teks priimti nelengvus sprendimus.
Šių metų pabaigoje Rusijos parlamentui teikiamuose biudžeto pakeitimuose, atsižvelgiant į tendencijas, numatytos 5 milijardais eurų sumažėjusios įplaukos ir tiek pat išaugusios išlaidos. Dėl to bendras biudžeto deficitas pasieks 3,7 proc. ribą, nors V. Putinas to labai vengė nenorėdamas kartoti ankstesnių „persiskolinimo“ klaidų, kurios pastūmėdavo šalį į gilias duobes krizių metu.
Labiausiai apkarpytos sritys – investicijos, sveikatos apsauga bei švietimas. Pavyzdžiui, sveikatos apsaugos finansavimas bus karpomas penktadaliu bei, lyginant su bendromis biudžeto išlaidomis, pasieks žemiausią ribą nuo 2006 metų.
Tokie drastiški taupymai leido kompensuoti netektis socialinės gerovės srityje, kuri išliko valstybės prioritetas – vien dėl visuomenės nuotaikų stabilumo.
Greta to padidėjo biudžeto dalis, kuri apskritai nėra viešinama – tai sudaro apie 22 proc. Šiek tiek nukentėjo ir gynybos sektorius, tačiau nežymiai: Rusija ir toliau išliks valstybe, kuri šiai sričiai skirs 4,7 proc. nuo BVP. Tiesa, kitąmet šis rodiklis gali kristi iki 3,3 proc., nors tikslių skaičių įvertinti negalime dėl anksčiau minėtos „įslaptintos“ biudžeto dalies.
Ko gero, gynybos sritis visuomet bus išskirtinė, ypač matant Rusijos žiniasklaidos naratyvą, pabrėžiantį esą Vakarų keliamą egzistencinę grėsmę bei būtinybę gintis visomis įmanomomis priemonėmis.
Šie karpymai paveikė kiekvieną Rusijos gyventoją. Dėl krentančių pajamų 79 proc. jų tikina jaučiantys ekonomikos problemas. Trečdalis gyventojų perka mažiau maisto produktų, dar 49 proc. tvirtina esą priversti taupyti vaistams, todėl nevykdo gydytojų rekomendacijų pirkti brangesnius medikamentus.
Beveik du trečdaliai Rusijos gyventojų jaučia, kad infliacija, kuri tik neseniai vėl tapo vienaženkle, faktiškai yra didesnė nei rodo oficiali statistika, nes žmonių perkamoji galia krenta.
Jei ne Rusijos augimo laikotarpiu sukauptos santaupos, taupymo nepakaktų. Vienas iš fondų, skirtų sisteminėms ekonomikos problemos spręsti, sparčiai senka: jei 2014 metais jame buvo beveik 80 mlrd. eurų, tai dabar teliko kiek mažiau nei 27 mlrd. eurų.
Šiomis lėšomis yra kamšomas biudžeto deficitas. Tačiau naudojant lėšas tokiais tempais, jau kitąmet resursai gali išsekti.
Brangi užsienio politika
Nepaisant to, Rusijos gyventojams ir toliau teks mokėti už itin ambicingą ekspansionistinę užsienio politiką. Pavyzdžiui, vien Krymo išlaikymas kasmet gali atsieiti 8 mlrd. eurų, jau nekalbant apie tebesitęsiantį konfliktą Rytų Ukrainoje. Dar yra ir karinė kampanija Sirijoje, kuri Kremliui kainuoja per 100 milijonų per mėnesį.
Tad menamos pergalės ir globalios politinės įtakos augimas – tą šiandien konstatuoja daugelis Vakarų analitikų, pripažįstančių, jog Rusijos vaidmuo yra ryškesnis, nei anksčiau – turi savo kainą. Ir ta kaina pirmiausiai gula ant eilinių mokesčių mokėtojų pečių.
Didelė dalis naštos apskritai yra perkeliama į ateitį, nes viena iš minėto finansinio fondo paskirčių buvo padėti spręsti demografijos, senstančios visuomenės sukeliamas socialines problemas. Paradoksalu, bet patys piliečiai, akylai stebėdami valstybinius televizijos kanalus, šią kryptį (arba bent jau jos vaizdinį) yra linkę palaikyti.
Žinoma, nėra jokių abejonių – Rusija nesužlugs. Nepaisant ekonomikos smukimo, per trejus ar ketverius metus stabilumas turėtų būti atkurtas. Juo labiau, kad tam bus imamasi visų įmanomų priemonių, kurios veikia dabar, tačiau turės ilgalaikių neigiamų pasekmių ateityje (ne tik dėl išnaudotų fondų, bet ir sumažėjusių investicijų į žmogiškąjį kapitalą per švietimą ar sveikatos apsaugą).
Tai atskleidžia ir esmines Rusijos bėdas, kurios nėra susijusios su „blogaisiais Vakarais“, kad ir kaip tai mėgtų kartoti žiniasklaida. Šios valstybės ekonomikos augimo ribos yra užkoduotos sisteminiuose dalykuose, kurie turi ir politinį krūvį; o pokyčių šiuo aspektu tikėtis artimiausiu metu nėra pagrindo.