Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pergalė – 56 vietos parlamente pagal rinkimų rezultatus – iškėlė klausimą, ar Lietuva pasuko Lenkijos keliu, kur lyderiauja Jaroslawo Kaczynskio „Teisė ir teisingumas“ – ypač konservatyvi partija moralinėje konservatyvumo-liberalumo ašyje ir kairioji pagal ekonominę programą. Tiesa, dažnai sakoma, kad Lenkija ir Vengrija savo pasirinkimais nukrypo į radikalią dešinę.
Tačiau Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Ainė Ramonaitė teigia, kad Lietuvoje situacija šiek tiek kitokia. Skaitydama pranešimą metinėje politologų konferencijoje „Rinkimų metai: išbandymas valdžia ar demokratija?“ ji padarė keletą išvadų apie Lietuvą:
- Vidurio ir Rytų Europoje politinė sistema susiformavo priklausomai nuo to, kokio tipo komunizmas vyravo komunizmo laikotarpiu. Manoma, kad Vengrijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje vyravo „tautinis komunizmas“;
- Lietuvos rinkėjai yra linkę į ekonominę kairę ir konservatyvumą moraliniais klausimais, bet jų pažiūros labai nenuoseklios;
- Valstiečių ir žaliųjų sąjunga yra net ne partija, o skirtingų ideologijų žmonių rinkinys (konservatyvią ir kairiąją pažiūrą iš esmės atitinka tik Ramūnas Karbauskis, Rima Baškienė ir Aurelijus Veryga);
- Rinkėjai valstiečius žaliuosius palaikė ne dėl ideologinių motyvų, jie anksčiau balsavo už Darbo partiją, „Drąsos kelią“, „Tvarką ir teisingumą“ bei socialdemokratus;
- Ar išnyks socialdemokratai, labiau priklauso nuo politinio elito nei nuo rinkėjų, nes rinkėjai nebalsuoja pagal ideologines skirtis.
Ar mes panašūs į lenkus?
A. Ramonaitė pasakoja, kad Vidurio ir Rytų Europos kontekstas labai sudėtingas. Pavyzdžiui, Vengrija, kurioje dominuoja Viktoro Orbano „Fidesz“, kartais įvardijama kaip ne visai demokratinė šalis, rinkiminė autokratija ir panašiai. Lenkijos valdžią – J. Kaczynskio „Teisę ir teisingumą“ – sociologai įvardija kaip antikomunistinius bolševikus.
„Dar Andrius Kubilius mėgdavo sakyti, kad Lietuva visą laiką daro tą patį, ką Lenkija, tik keleriais metais vėliau“, - sako mokslininkė, nutarusi pažiūrėti, ar tikrai Lietuva nuėjo Lenkijoje keliu.
Ji teigia, kad Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje bei Vengrijoje, vyravo „tautinis komunizmas“. Šią sąvoką Lietuvos kontekstui yra vartojęs istorikas Vladas Sirutavičius ir kiti mokslininkai, ji reiškia, kad nacionaliniai, tautiniai simboliai buvo naudojami sovietinio režimo pateisinimui, legitimavimui bei estetiniam apipavidalinimui. Lietuvoje tautinio komunizmo simboliais kartais laikomi politikas Algirdas Brazauskas, poetas Justinas Marcinkevičius.
„Kadangi komunizmas buvo tautinis, tai komunistinės partijos vėliau neišnyko, kaip kai kuriose kitose šalyse, arba netapo marginaliomis kaip Čekijoje ar Vokietijoje. Jos išliko kaip svarbūs politiniai veikėjai, o antikomunistinės jėgos pasidalino į liberalų bloką ir konservatyvų bloką: dešinieji libertarai – tas liberalusis blokas ir nacionalistai – konservatyvusis blokas“, - sako A. Ramonaitė.
Tai labai būdinga Lenkijai, kurioje po komunizmo žlugimo liko trinarė struktūra: postkomunistai (kairieji), liberalai ir konservatoriai.
Tačiau pastaruosiuose rinkimuose viską nušlavė konservatyvioji „Teisė ir teisingumas“, o kairieji, galima sakyti, apskritai išnyko. Struktūra tapo dvinarė.
„Ką mes matome? Kairė išnyko. Galbūt sugrįš dar į politinę areną, bet faktas tas, kad 2015 m. stiprias pozicijas turėję buvę kairieji, ta pokomunistinė kairė apskritai neperėjo barjero. Klausimas, ar ji apskritai išliks kaip politinis žaidėjas? Logiškas klausimas buvo iškeltas ir apie Lietuvą: ar nebus taip, kad socialdemokratų nebereikės Lietuvoje po šių rinkimų?“ - sako A. Ramonaitė.
Lenkijoje nebėra trinarės struktūros: išnykus kairiesiems, liko tik konservatyvusis ir liberalusis blokas. Bet Lietuvoje, regis, procesai vystosi kiek kitaip.
Kaip viskas atrodo Lietuvoje
Pasak A. Ramonaitės, apie lietuvišką tautinį komunizmą nemažai yra rašęs Vilniaus universiteto profesorius, sociologas Zenonas Norkus. Bet aiškėja, kad Lietuvoje procesai vystėsi kiek kitaip: pas mus didelę reikšmę įgijo komunizmo ir antikomunizmo ašis, todėl aiškiai nesusiformavo liberalusis ir konservatyvusis sparnas.
„Pasekmė ta, kad mūsų pokomunistinė partija (iš pradžių LDDP, paskui socialdemokratai) visą laiką buvo viena iš svarbiausių veikėjų nuo 1992 m. Bet pas mus konkurencinė erdvė buvo sukonstruota kitaip: neturėjome tokio trikampio, kurį turėjo Lenkija ir Vengrija. Kadangi pas mus labai stipriai įsitvirtino pokomunistinė kairė, ekonominiai ir moraliniai dalykai nebuvo tokie svarbūs, tai iš esmės jiems opoziciją sudarė antikomunistinė dešinė. Ir tas konfliktas, ta skirtis tiek viską užgožė, kad negalėjo normaliai išsiskirti liberalusis ir konservatyvusis sparnas“, - aiškina A. Ramonaitė.
Pasak pranešėjos, profesorius Z. Norkus yra iškėlęs įdomią hipotezę, kad Rolando Pakso tapimas prezidentu buvo slinktis dešiniojo populizmo link, bet viską pakeitė apkalta ir jo išstūmimas į politinius užribius. Teigiama, kad dėl to Lietuvoje vietoje dešiniojo populizmo atsirado kairysis populizmas Darbo partijos ar „Tvarkos ir teisingumo“ pavidalu.
„Nesu tikra, ar visai sutinku su Z. Norkaus argumentu, bet jo argumentas tas, kad apkalta pakeitė mūsų politinę raidą ir dėl to pas mus susiformavo kitoks politinės sistemos formatas“, - sako A. Ramonaitė.
Remdamasi manobalsas.lt duomenimis, A. Ramonaitė sako, kad pažvelgus į partijų narių atsakymus matyti, jog geriausiai ideologinę etiketę atitinka Liberalų sąjūdžio politikai: jie labiausiai liberalūs tiek konservatyvumo-liberalumo, tiek ekonominės kairės-dešinės ašyse. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų politikai irgi daugiau ar mažiau atitinka savo ideologinę liniją, nors šioje partijoje jau esama plataus požiūrių išsibarstymo. Socialdemokratų padėtis panaši.
Tuo tarpu Valstiečių ir žaliųjų sąjungos politikai yra tarsi skirtingų pažiūrų žmonių samplaika. Konservatyviausi moralinėje ašyje ir kairiausi – ekonominėje yra partijos pirmininkas R. Karbauskis, jo pavaduotoja R. Baškienė ir sveikatos apsaugos ministras A. Veryga. Tačiau kiti į manobalsas.lt klausimus atsakę šios partijos politikai pasižymi kitokiomis pažiūromis.
Pažiūrėjus į kitus aukštus postus užėmusius partijos narius, situacija darosi dar įdomesnė. Ekonomikos komiteto pirmininkas Virginijus Sinkevičius pagal atsakymus atrodo tarsi liberalas, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, beveik Biudžeto ir finansų komiteto pirmininku tapęs Viktoras Rinkevičius, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas yra gana liberalūs moralinėje ašyje ir atitinka centro poziciją ekonominėje kairės-dešinės skalėje, tuo tarpu partijos pirmininko pavaduotojas Tomas Tomilinas yra liberalus moralinėje ašyje ir kairysis ekonominėje.
„Jų išsisklaidymas ekonominės kairės-dešinės skalėje yra milžiniškas, bet kitas momentas, kad jie visi gerokai nutolę nuo pirmųjų partijos veidų ir visiškai nepanašūs į konservatyviuosius, jie visi liberalioje pusėje moralinėje ašyje. Ir tai, kad jiems buvo suteikti svarbūs postai, turbūt rodo, kad tai nėra ta partija, kuri atėjo vedina ideologinių vertybių principu ir nori įtvirtinti tuos principus. Nes kodėl jie būtų skyrę tuos žmones į svarbius postus? Apskritai, jei tai būtų radikalios dešinės partija, ar jie būtų leidę reikšti savo pažiūras atvirai manobalsas.lt? Galbūt būtų liepę, kaip atsakyti“ - svarstė mokslininkė.
„Jei tiems nariams leido parodyti pažiūras, kurios labai smarkiai skiriasi nuo pirmininko, tai galbūt geras ženklas, gal vidinės diktatūros partijos viduje nėra. Juk nepaisant pažiūrų, jie užėmė svarbius postus“, - sako A. Ramonaitė.
Mokslininkė padarė išvadą, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga net nėra tipiška partija, tai atskirų žmonių rinkinys.
„Mūsų Valstiečių ir žaliųjų sąjungos elito negalima vadinti radikalios dešinės atitikmeniu, nes tai yra per visą ideologinį spektrą surinkti žmonės. Iš tikrųjų tai nėra partija, tai yra atskirų žmonių rinkinys. Ar tai gerai, ar blogai – kitas klausimas. Kažkuria prasme gal gerai. Jie laimėjo ne dėl ideologinių motyvų“, - sako A. Ramonaitė.
Kokie jų rinkėjai
Valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkėjai atrodo panašūs į socialdemokratus: jie truputį linkę į kairę ekonominiais klausimais, bet ne tiek, kiek „tvarkiečių“.
Moralinėje konservatyvumo-liberalumo ašyje liberalų rinkėjai irgi liberaliausi, konservatyviausi - „Tvarkos ir teisingumo“ bei Naglio Puteikio suburtos antikorupcinės koalicijos rinkėjai.
Valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkėjai labai išsibarstę ir vėlgi panašūs į socdemų.
„Jeigu pažiūrėsime, kieno balsus perėmė Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, tai iš to, ką mes turime, aišku, kad balsai atėjo iš „Drąsos kelio“, iš Darbo partijos, iš socdemų ir „Tvarkos ir teisingumo“. Tai yra iš tų partijų, kurias mes vadiname kairiosiomis“, - aiškina A. Ramonaitė, bet perspėja, kad iš manobalsas.lt duomenų labai tikslios išvados neįmanomos.
Pasak A. Ramonaitės, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga rinkimus laimėjo ne tiek dėl ideologinių priežasčių, kiek dėl to, kad buvo traktuojami kaip nauji, nesusitepę, neįžūlūs. Tai liudija ir politologų surinktos rinkėjų nuomonės, kurias mokslininkė pateikė kaip iliustraciją.
„Surinko jis dabar daug tokių žmonių, kurie atrodo šviesūs ir nesusitepę, ir profesionalai. Kai kuriuos tokius žinau ir man jie atrodo rimti. Ir pats R. Karbauskis ne vieni metai politikoje ir kol kas jis neprisidirbo. Nenuskambėjo joks skandalas didesnis“, - manobalsas.lt tyrėjams savo motyvus balsuoti už valstiečius žaliuosius aiškino 38 metų gydytoja iš Panevėžio.
69 metų pensininkė iš Kupiškio tyrėjams sakė, kad, tikėtina, rinksis valstiečius žaliuosius, nes šie nebuvo tokie įžūlūs.