Dar prieš tampant aišku, kad užims šias garbingas pareigas, tuomet tik parlamentaro titulu buvęs užtikrintas V. Pranckietis davė interviu „Savaitraštis Kaunui“, kurio metu plačiau papasakojo apie save ir pasidalijo ateities planais.
Kauno rajone, Ringauduose gyvenantis ilgametis Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto dekanas iki šiol Lietuvoje buvo labiausiai žinomas iš televizijos ir radijo laidų, kuriose dalydavo patarimus sodininkams bei daržininkams. Tačiau šiemet pirmą kartą į Seimą patekusiam politikui prognozuojama stulbinanti politinė karjera.
Žurnalistams V. Pranckietis prasitarė nesantis reiklus buičiai, nereikalausiantis išskirtinių sąlygų, o gyvenimui tiks ir kuklus kambarėlis Seimo viešbutyje. Tapus Seimo vadovu jam nebeteks vairuoti automobilio, norės jis to ar ne, visur jį lydės asmens sargybiniai.
– Seimo pirmininko postas taip pat buvo siūlytas parlamentarei Rimai Baškienei, bet ji pareiškė nenorinti vadovauti Seimui. Kaip reagavote sužinojęs, kad jūsų kandidatūra teikiama į Seimo pirmininko postą?
– Pripažinsiu, tai man buvo netikėta. Pagrindinis mano siekis dalyvaujant Seimo rinkimuose buvo tapti parlamentaru, o ne pretenduoti į kokį nors postą. Regis, gyvenimas veda to link.
Nesu čia atsitiktinai ar iš pašalės atsidūręs žmogus. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungoje užimu pirmininko pavaduotojo postą, esu jos valdybos narys.
2015-aisiais tapau Kauno rajono savivaldybės tarybos nariu, todėl esu sukaupęs politinio darbo patirties. Nuo 2010 m. kaip ekspertas dalyvauju rengiant įstatymus, poįstatyminius aktus ir tarptautines konvencijas.
Kalbant apie organizacinius sugebėjimus – nuo 2008 m. vadovauju A.Stulginskio universiteto Agronomijos fakultetui, esu jo dekanas. Suprantama, kad tapus Seimo nariu šių pareigų teks atsisakyti.
– Jei per pirmąjį naujosios kadencijos Seimo posėdį būsite išrinktas pirmininku, ir jūsų, ir artimųjų laukia gana rimti pokyčiai – tapsite vieši asmenys. Kaip šeima reagavo į šį galimą pasikeitimą?
– Dabar likome dviese su žmona. Vaikai jau suaugę, gyvena atskirai. Be abejo, jie supranta, kad tokiu atveju taptų labiau matomi, nei buvo iki šiol.
Visi mano vaikai turi savo veiklas, todėl šiam aspektui didelio dėmesio neskiriu. Neabejoju, kad jiems tai galėtų sukelti kokių nors papildomų sunkumų. Bet apie tai kalbėti dar anksti, niekas, juolab aš, dar nežino, kas taps Seimo vadovu. Jis renkamas balsuojant slaptai, todėl visko gali nutikti.
– Ar nebaugu kandidatuoti į pareigas, kurias užėmę žmonės dažnai tapdavo patyčių viešojoje erdvėje objektai? Loretos Graužinienės patirtis dirbant šiame poste iš tiesų ne pati maloniausia.
– Tam tikrą postą užimančio žmogaus įvaizdį kuria ne tik jis, ar jo aplinka, bet ir žiniasklaida. Mes daug kalbame apie patyčias mokykloje, bet beveik ignoruojame, jei jos vyksta viešojoje erdvėje. Apie tai kalbėti būtina, nes tai – nuolat vykstantis procesas.
Stengiuosi užmegzti kuo geresnius santykius su įvairių politinių pažiūrų, skirtingoms partijoms atstovaujančiais parlamentarais. Iš karto po Seimo narių pažymėjimų įteikimo ėjau pasikalbėti su naujaisiais kolegomis, vieni mane jau pažinojo, o su nepažįstančiais buvo puiki proga susipažinti.
Manau, kad nuoširdžius, tarpusavio pagarba bei pasitikėjimu paremtus santykius reikia kurti visose gyvenimo srityse. Jeigu būčiau išrinktas į Seimo pirmininko postą, siekčiau, kad šios institucijos prestižas visuomenės akyse pasikeistų. Kad visa mūsų visuomenė imtų galvoti bei įsitikintų, kad čia dirba protingiausi, gudriausi ir, be abejo, garbingiausi žmonės. Siekčiau, kad tai būtų garbingiausia Lietuvos vieta, į kurią galima patekti.
Aišku, tai yra idealizmas, ateityje gali daug kas įvykti.
– Viešojoje erdvėje žmonėms esate labiau žinomas iš televizijos laidų, kuriose dalydavote patarimus sodininkams ir daržininkams. Kaip manote, ar tapus ne tik Seimo nariu, bet galbūt ir jo pirmininku reikės visiškai keisti savo įvaizdį?
– Niekada nesistengiau formuoti kokio nors įvaizdžio. Jį savaime kuria žmogaus patirtis, kompetencija ir žinios.
Per rinkimų kampaniją, per vasaros atostogas pristatydamas kitus Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatus, nuvažiavau 17–18 tūkst. km. Smagu, kad žmonės mane atpažindavo ir prisimindavo. Vieniems buvau dėstytojas, kitiems – dekanas, tretiems – dar kas nors. Tai buvo labai šilti susitikimai su žmonėmis, man patiko būti tarp jų.
Politikoje dalyvauju ne todėl, kad kam nors paspausčiau ranką ar įbrukčiau reklaminį bukletėlį. Tai – būdas įgyvendinti siekius, kovoti už vertybes, kurios yra svarbios ne tik man.
Kalbant apie mano, kaip agronomo, dalyvavimą laidose, tenka pripažinti, kad tam neturėsiu nei laiko, nei galimybių. Dar ketinu nuvykti į „LRT radijo“ studiją, nes laidos „Sodai“ vedėjui Arvydui Urbai buvau tai pažadėjęs.
Visiems laidų kūrėjams rekomendavau jaunesnius žmones, buvusius savo mokinius, kurie gali ne tik gerai atrodyti, bet ir kalbėti.
– Vienmandatėje rinkimų apygardoje jums pavyko įveikti Seimo narę, socialdemokratę Ramintą Popovienę, kurią uoliai rėmė Kauno rajono vadžia, kuriai buvo garantuojama pergalė. Ar ši pergalė jus nustebino? Kas, jūsų nuomone, lėmė šią sėkmę?
– Kaip minėjau, per rinkimų kampaniją daug keliavau. Lankiau atokiausias vietoves, ėjau ir pro atdaras, ir pro uždaras duris. Žmonių reakcija buvo nevienareikšmė, daugelis piktindavosi, kad per rinkimų kampaniją juos kažkas trukdo. Beveik visada į žmones kreipdavausi šiuo sakiniu: „Gerbiami susirinkusieji, labai atsiprašau, kad jus trukdau, bet tam atėjo laikas.“ Po šio atsiprašymo ir nuoširdaus kreipimosi žmonės mane priimdavo labai draugiškai.
Kalbėjau tai, ką galvoju. Labai sąžiningai pristatinėjau projektus, kurie buvo tvirtinami rajono savivaldybės taryboje. Atvirai žmonėms sakiau apie situaciją, teikiau konkrečius pavyzdžius, kurių būti negali.
Rajoną valdantiems socialdemokratams po rinkimų atvirai sakiau – jei norite turėti kokią nors ateitį, turite ką nors keisti. Jeigu mes, du paprasti valstiečiai, abiejose vienmandatėse Kauno rajono apygardose laimime rinkimus, vadinasi, jų sukurta sistema nebeveikia.
Manau, kad rinkimų rezultatai aiškiai parodė, jog žmonėms reikia permainų.
– Jeigu būsite išrinktas Seimo vadovu, jums teks parlamentarus konsoliduoti bendram darbui. Ar nebus sunku bendrauti su nušluotaisiais, turėtas pozicijas praradusių partijų atstovais?
– Visą gyvenimą dirbau su žmonėmis, derinau įvairius interesus. Manau, kad ir čia, Seime, su visais pavyks puikiai sutarti.
Tikiu, kad Seime santykiai turėtų būti grindžiami geranoriškumo principu, taip pavyks suburti ne tik formalią valdančiąją daugumą. Nesvarbu, ar būsiu išrinktas į Seimo vadovo postą, bet kuriuo atveju neabejoju galintis prisidėti prie tarpusavio santykių darnos kūrimo.
Visose frakcijose yra protingų žmonių, kuriuos aš pažįstu, su kuriais visada norėčiau bendradarbiauti. Kai manęs klausdavo, su kuo jungsitės, visada atsakydavau, kad su mąstančiais ir protingais žmonėmis.
Mus išrinko Lietuvos žmonės, todėl dirbkime dėl savo šalies, o ne dėl partijų ar siaurų interesų. Iki šiol buvo daug nereikalingos įtampos, kibirkščiavimo, tarsi specialiai buvo stengiamasi su kuo nors susipykti.
Nuo kitų institucijų Seimas išsiskiria tuo, kad nieko nėra aukščiau Seimo nario. Vadinasi, esu nekontroliuojamas, galiu elgtis kaip noriu. Neribotos valdžios turėjimas ar galėjimas ją turėti lemia kai kuriuos nepamatuotus sprendimus.
Mano gyvenime idealizmas užima labai svarbią vietą. Noriu pasiekti, kad mūsų visuomenėje ir politikoje būtų kuo daugiau švaros.
Mokslinė politikos naujoko karjera
V. Pranckietis gimė 1958 m. liepos 26 d. Kelmės rajone, Ruteliuose.
Nuo 1965 m. mokėsi Tytuvėnų vidurinėje mokykloje, 1973 m. pradėjo mokytis Tytuvėnų tarybiniame ūkyje – technikume.
1976–1977 m. dirbo Tytuvėnų sodininkystės tarybinio ūkio sodo agronomu. 1977–1982 m. studijavo tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje (LŽŪA), kur įgijo mokslinio agronomo kvalifikaciją. 1982–1984 m. dirbo akademijoje jaunesniuoju mokslo darbuotoju. 1984–1986 m. tarnavo sovietų armijoje.
1986–1991 m. dirbo LŽŪA asistentu, 1988–1991 m. buvo Agronomijos fakulteto prodekanas, 1991–1998 m. – vyresnysis asistentas.
1998 m. V. Pranckietis eksternu apgynė biomedicinos mokslų daktaro disertaciją.
2006–2008 m. – Sodininkystės ir daržininkystės katedros vedėjas, nuo 2008-ųjų – Agronomijos fakulteto dekanas.
1998–2016 m. docentas, nuo 2016 m. – profesorius.
Stažavosi JAV, Švedijos, Lenkijos, Vokietijos, Olandijos universitetuose, mokslo ir gamybinėse įstaigose, mokslo knygų, vadovėlių ir straipsnių autorius, yra išvedęs augalų veislių.
Nuo 2014 m. – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos tarybos ir valdybos narys, pirmininko pavaduotojas. 2015 m. išrinktas į Kauno rajono savivaldybės tarybą.
Vedęs, žmona – Irena, vaikai – Vaidotas, Viktorija, Monika.
Moka anglų, rusų, vokiečių ir lenkų kalbas.