Dar rinkimų kampanijos metu LŽVS lyderis Ramūnas Karbauskis tikino, kad užsienio politika bus ta sritis, kur galima tikėtis mažiausiai pokyčių, mat šioje srityje didelių bėdų nėra. Tai savotiškai rodo ir sprendimas vėl patikėti užsienio reikalų ministro postą dabartiniam Lietuvos diplomatijos vadovui Linui Linkevičiui.
Naujosios Vyriausybės programos projekte Lietuvos užsienio politikai negailima liaupsių, pabrėžiamas tęstinumas, stabilumas, laimėjimai, tiesa, pabrėžiama, kad užsienio politika turi būti grindžiama ne trumpalaikiais partiniais ar grupiniais, o ilgalaikiais nacionaliniais interesais.
„Užsienio politikos tęstinumas turi būti užtikrintas esant vyriausybių bei parlamentinių daugumų kaitai. Šiuo laikotarpiu Lietuvos užsienio politika turi veikti penkiomis strateginėmis kryptimis“, – teigiama programos projekte.
„Viena vertus, galima ramiau atsikvėpti, nes kažkokių radikalių posūkių užsienio ir saugumo politikoje naujoji Vyriausybė neketina daryti. Šioje programos dalyje dominuoja dabartiniai Lietuvos užsienio ir saugumo politikos principai“, – teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto dėstytojas, politologas Tomas Janeliūnas.
Maskvai ir Minskui kelia sąlygas
Pirmiausiai pabrėžiama, kad Lietuva „liks aktyvi ES, NATO, ESBO narė, sieks narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EPBO), siekdama kurti saugią, stabilią tarptautinę aplinką tvariam Lietuvos valstybės ir visuomenės vystymuisi“.
Vyriausybės programoje pabrėžiama, kad nerimą Lietuvai turėtų kelti ir „Brexit“ – Jungtinės Karalystės sprendimas trauktis iš ES, ir „priverstinė ES federalizacija“, ir su Kremliumi glaudžius santykius palaikančių antieuropinių politinių jėgų stiprėjimas.
Vyriausybės programoje taip pat tik labiau lakoniškai užsimenama apie būtinybę „ginti teritorinio vientisumo ir žmogaus teisių principus Jungtinių Tautų Organizacijoje“, bei būtinybę „siekti tolesnės aljanso plėtros į mums draugiškas valstybes, ypač siekiant įtvirtinti Baltijos – Šiaurės šalių gynybinę integraciją“.
Baltijos šalių bendradarbiavime išskiriamas ypač didelės dėmesys gynybos ir energetikos srityse ir negailima kritikos dabartinei Vyriausybei, kurios„negebėjimas kalbėtis su Baltijos šalimis strateginiais infrastruktūros ir energetikos klausimais yra nepaaiškinamas“.
Be to, lyginant šį projektą su 2012-2016 metų socialdemokratų koalicinės Vyriausybės programa, nebelieka punkto apie būtinybę „perkrauti“ santykius su Rusija ir megzti artimus ryšius su šia valstybe.
Pavyzdžiui, naujoji Vyriausybė žada „plėtoti lygiaverčiu dialogu ir demokratinėmis vertybėmis grindžiamus gerus santykius su kaimyninėmis šalimis“, tačiau pabrėžiama, jog „kaimyninių santykių plėtra nereiškia, kad nuolaidžiausime veiksmams, kenkiantiems mūsų sąjungininkių ir mūsų valstybės žmonių interesams“.
Tokia valstybe nedviprasmiškai įvardijama būtent Rusija, kuri smerkiama dėl agresijos prieš Ukrainą. Pastarosios šalies, kaip ir Gruzijos bei Moldovos integracijos į ES bei NATO siekius Vyriausybė žada palaikyti.
Tuo tarpu 2012-2016 metų Vyriausybės planai gerinti ryšius su Baltarusija, regis, taip pat metami į šiukšlių dėžę, mat Aliaksandro Lukašenkos režimui kaip bendradarbiavimo sąlyga yra metama Astravo atominės elektrinės korta.
„Kategoriškai nesutiksime su branduolinės energetikos objektų statyba šalies pasienyje – tokiai neapgalvotai ir neatsakingai veiklai ketiname priešintis panaudodami visas teisėtas priemones visuose tarptautiniuose ir dvišaliuose formatuose“, – apie Baltarusijos ir Rusijos tęsiamas atominės elektrinės statybas prabrėžiama programos projekte.
Kodėl Latvija, o ne Lenkija?
Lietuvos strateginių partnerysčių klausimai keičiasi nežymiai. Tiesa, skirtingai, nei ankstesnės Vyriausybės programoje, šį kartą įrašyta ir Kinija, su kuria žadama skatinti „politinių ir ekonominių ryšių plėtrą“.
Įdomu tai, kad strateginės partnerystės su Vokietija ir ypač JAV skirtos atskiros ir išsamios dalys, pabrėžiant bendrus projektus. Pavyzdžiui, santykiuose su JAV išskiriamas Transatlantinės prekybos ir partnerystės sutarties (TTIP) pasirašymas, kurio naujoji Lietuvos Vyriausybė norėtų neskubinti, mat esą gali būti ir neigiamų šios sutarties pasekmių.
Vis dėlto bene problematiškiausiuose santykiuose su Lietuvos strategine partnere Lenkija apsiribota itin glausta ir aptakia formuluote. Esą būtinos ne tik „aukščiausių valstybės vadovų, bet ir parlamentinių grupių komunikacijos kanalai bei pastangos“, o kylančias problemas reikėtų spręsti „abipusės pagarbos ir bendrų interesų pagrindu“. O keisčiausia, kad santykių su kaimynine Latvija svarba pabrėžiama, kaip vienas svarbiausių prioritetų.
„Skirsime ypatingą dėmesį santykiams su mums etniškai artima Latvija. Latvijos valdžioje dominuoja ideologiškai panaši partija – Latvijos žaliųjų ir valstiečių sąjunga, su kuria jau seniai bendradarbiaujame“, – pabrėžiama LŽVS dominuojamos Vyriausybės programos projekte.
„Santykiai su Latvija kažkodėl tampa prioritetu, nors tas prioritetas gali būti paremtas tik partiniu panašumu abiejose valstybėse. O štai išties dėmesio reikalaujanti santykių peržiūra su Lenkija yra tik vos vos paminėta. Ir svarbiausia – nėra jokios aiškios minties, kaip bus bandoma atšviežinti santykius su Lenkija.
Ypač turint galvoje, kad LVSŽ nenorėtų kažko keisti Lenkijai simboliškai jautriose problemose – pavardžių, vietovardžių rašyboje. Tad vien deklaratyvus santykių gerinimo skelbimas gali būti ganėtinai tuščias“, – kritiškai šią programos projekto dalį įvertino T. Janeliūnas.
Daugiau atsakomybės patikės prezidentei?
Jo nuomone, į akis krenta kiek paviršutiniškas požiūris į užsienio ir saugumo politikos kompleksiškumą.
„Tai tarsi didelio vitražo vos keletas spalvotų stiklo detalių. Pačios jos atskirai teisingos, bet bendros vizijos užsienio ir saugumo politikoje nesimato. O kai kurie sureikšminti akcentai dar labiau iškreipia galimą nuoseklią visos valstybės strategiją“, – teigė T. janeliūnas.
Jo nuomone, LŽVS ir socialdemokratų Vyriausybės programos projekte įrašytas teiginys, kad norint stiprinti ESBO reikšmę, reikia „surasti vertybinius sąlyčio taškus tarp skandinaviškosios ir Vyšegrado grupių“ yra keistas, mat tai iš viso nėra ESBO problema.
„Esminis ESBO efektyvumo trūkumas – tai didžiulė vertybinė ir požiūrių praraja tarp demokratinių šalių iš vienos pusės, ir po-sovietinės Rytų Europos, kurioje dominuoja nedemokratinės šalys, iš kitos pusės. Artinti Višegrado šalių su Šiaurės šalimis nėra jokio reikalo, nes jos ir taip nėra radikaliai skirtingos“, – stebėjosi politologas.
Abejonių sukėlė ir tai, kad į užsienio politikos sritį įtraukti tokie teiginiai, jog „Lietuva turi išnaudoti natūralų, ekologinį potencialą“, „peržengti pačių susikurtą mažareikšmės ekologinės provincijos įvaizdį, užsibrėžti aiškius tikslus ir ambicijas ekologinės politikos srityje“.
„Tai skamba labai paradoksaliai. Jei jau norima kalbėti apie globalius aplinkosaugos tikslus, tai derėtų bent jau užsiminti, kaip Lietuva ketina įsitraukti į globalaus atšilimo stabdymo programas, nes būtent tai pasaulyje yra svarbiausia problema.
O dabar programoje kaip tik kalbama apie kažkokį autonomišką ekologinį potencialią, kuriuo galėtume didžiuotis užsienio politikoje? Kitaip tariant, norima atrodyti pažangiais, bet plūgo rankena vis tiek kyšo iš kišenės“, – rėžė T. Janeliūnas.
Jo nuomone, Vyriausybė greičiausiai vilsis, kad užsienio reikalų ir krašto apsaugos sritis labiau prižiūrės prezidentė, o ministrai patys žinos, ko imtis. Todėl bent jau esminių krypčių išlaikymas ir tai, kad esama politika nėra „laužoma“, anot T. Janeliūno, jau gali būti pozityvus ženklas.
Abejonės dėl 2 proc. gynybai
Vis dėlto jam taip pat užkliuvo ir gynybos srityje pastebimas labai formalus saugumo skirstymas tik į viešojo saugumo sritį (t.y. iš esmės policijos veiklą) ir gynybos nuo išorinės agresijos stiprinimą, arba kariuomenės veiklą.
Viena vertus programos projekte formuluotės didelio nerimo neturėtų kelti, mat rašoma, jog Lietuva „privalo siekti didesnio JAV ir kitų didžiųjų aljanso narių įsitraukimo į Rytų Europos saugumo užtikrinimą, perkeliant didesnę dalį nuolatinių NATO tarptautinių pajėgų į Baltijos šalis bei Lenkiją“.
„Tačiau saugumas šiais laikais yra labai kompleksinis dalykas. Vien išorinių grėsmių gali būti itin daug – nuo teroristinių išpuolių, globalių finansinių krizių, konfliktų sukeltų migracijos bangų iki kibernetinių atakų ar ekologinių katastrofų.
Visa tai reikalauja itin plataus požiūrio į saugumo aplinką. Tiesa, galima matyti, kad gynybos srityje programa remiasi socialdemokratų rinkimų programa, joje daugiau detalių nei LVŽS programoje. Esminis šios dalies trūkumas – nėra ambicijos ir vizijos“, – tikino pašnekovas.
Programos projekte įrašyta, kad Lietuva gynybai NATO reikalaujamą minimumą – 2 proc. nuo BVP – skirs ne vėliau kaip iki 2018 metų. Tiesa, pats R. Karbauskis yra užsiminęs, kad į šį finansavimą gali būti įtraukti ir papildomi asignavimai policijai, nors ši pavaldi ne Krašto apsaugos, o Vidaus reikalų ministerijai.
Tokiu atveju realus krašto apsaugos finansavimas gali būti mažesnis nei 2 proc., nors, T. Janeliūno nuomone, minėtieji du procentai jau nebėra tas magiškas skaičius, kurį pasiekus galima nusiraminti, mat neaišku, ar tiek užteks.
Tiesa, programoje jau nekalbama apie visuotinį šaukimą ar karinių pagrindų mokymą aukštosiose mokyklose, patiems kariams žadama pakelti atlyginimus – jų vidurkį ketinama padidinti net 30 proc. Iš kur bus skiriami pinigai ir ar tokiu uždarbio padidinimu galės džiaugtis visi kariai, nedetalizuojama.