Ar Trečiasis pasaulinis karas gali prasidėti čia?

Palei visą NATO perimetrą sunku rasti labiau pažeidžiamą vietą nei Suvalkų atkarpa – beveik šimto kilometrų teritorijos ruožas ir kritinė geležinkelio linija, skirianti Lenkiją nuo Lietuvos, ir jungianti Rusijos Kaliningrado sritį su Vladimiro Putino ištikima sąjungininke Baltarusija.

Jeigu V. Putiną padrąsins NATO neryžtingumas arba jis suabejos JAV ryžtu ginti Baltijos valstybes, būtent čia galėtų prasidėti susidūrimas tarp NATO ir Rusijos. Ar netgi Trečiasis pasaulinis karas, „World Policy Journal“ garbės redaktoriaus Davido A. Andelmano nuomonę perteikia CNN.

JAV viceprezidentas Joe Bidenas rugpjūčio mėnesį skubiai nuvyko į kaimyninę Latviją susitikti su trijų Baltijos šalių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – prezidentais, kad užtikrintų juos, jog „įsipareigoja gerbti… NATO sutartį ir Penktąjį jos straipsnį“, kuris teigia, kad ataka prieš vieną NATO sąjungininkę yra ataka prieš visą NATO. Visos trys Baltijos valstybės yra tvirtos jos narės, kurios tiki NATO.

Tačiau J. Bidenas tęsė: „Kartais išgirstame kažką iš kandidato į prezidentus. Niekas neturėtų būti vertinama rimtai, nes nemanau, kad jis suprastų, kas yra Penktasis straipsnis“.

Donaldo Trumpo užuomina, kad Jungtinės Amerikos Valstijos neturėtų padėti kiekvienai NATO šaliai, kuri užpuolama, jeigu jos neprisidės daugiau prie NATO, privertė suabejoti šiuo Amerikos įsipareigojimu. Žinoma, tai beprotiška prielaida, turint omenyje, koks atsidavusiai proamerikietiškas yra šis regionas. Vis dėlto išlieka baimė, kad nepriklausomai nuo to, laimės ar praloš, D. Trumpas ir viskas, kam jis atstovauja, paliks pavojingą poskonį dar ilgai po to, kai bus suskaičiuoti rinkimų biuleteniai.

„Mes esame Rusijos kaimynai ne šimtą, o tūkstantį metų, – sako Estijos atstovė Europos parlamente Marju Lauristin, priklausanti tų gretoms, kurie prieš ketvirtį amžiaus prisidėjo prie savo valstybės išvadavimo iš Sovietų Sąjungos. – Tačiau Rusija žiūri tik į amerikiečius. Todėl mes labai atidžiai sekame debatus Amerikoje, norėdami pamatyti, kas dedasi mūsų pasaulio dalyje“.

Iki dabartinės politinės kampanijos Jungtinės Amerikos Valstijos retai leido suabejoti visišku įsipareigojimu trims Baltijos valstybėms. Iš tiesų, per Antrąjį pasaulinį karą ir Rusijos okupacijos metais Baltijos šalių vėliavos kabojo Vėliavų salėje prie įėjimo į Valstybės departamentą Vašingtone.

Ir tik taip yra teisinga. Būtina, kad Amerika ir ateityje šių demokratinių šalių gynybą vertintų kaip savo tarptautinės laikysenos stuburą. Praktiniu požiūriu, tai galėtų reikšti sugrįžimą prie amerikietiškų raketų regione, JAV buvimo plėtrą, o Baltijos šalys turi su tuo sutikti.

Galų gale, šios trys Baltijos šalys, labai tikėtina, yra kitas V. Putino taikinys. Tačiau kad ir kas nutiktų, mes negalime leisti pasikartoti tam, kas vyko nuo penktojo dešimtmečio vidurio iki 1953 metų, kai Lietuvos partizanai beviltiškai kovėsi savo šalies miškuose ir pelkėse, desperatiškai laukdami atvykstančių amerikiečių karių, kaip buvo žadama JAV transliacijose.

Deja, Rusija pati ėmėsi ryžtingų žingsnių: į Kaliningradą buvo atgabenta vidutinio nuotolio raketų „Iskander-M“ baterija. Jos gali įveikti daugiau kaip 480 kilometrų ir nuskraidinti branduolines galvutes iki Baltijos šalių ir Lenkijos. Tiesa, tai akivaizdus vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties pažeidimas. Rusijos Baltijos laivynas taip pat demonstruoja reguliarų buvimą, jo pažangiausi naikintuvai skraido palei amerikiečių laivus, pažeisdami Estijos ir Suomijos oro erdvę.

Tuo tarpu Lenkija, kita NATO narė, vis dar laukia priešraketinio skydo dislokavimo – tai pažadėjo prezidentas George’as W. Bushas, tačiau prezidentas Barackas Obama šio sumanymo atsisakė, kai santykių pagerėjimas su Rusija vis dar buvo Amerikos tikslas. Dabar Lenkija nori atgaivinti šį projektą savomis lėšomis – jeigu Vašingtonas pritars, ji nori dislokuoti aštuonias priešraketinės gynybos sistemas „Patriot“. Ji privalo tai padaryti.

NATO atsakomuosius veiksmus Vakarų diplomatai vaizduoja kaip reikšmingus: kitą pavasarį Estiją pasieks 800 britų karių su dronais ir keliais tankais „Challenger“, Lietuvą – apie 300 amerikiečių karių pajėgos, kurios rotuosis.

Vis dėlto karine ir propagandos prasme Rusijos judėjimas šio regiono link yra kur kas energingesnis ir stipresnis. Nemažos rusų mažumos visose trijose šalyse vargiai nuo to apsaugotos. „Televizijos „Russia Today“ biudžetas yra 40 kartų didesnis už „Amerikos balso“, – sakė ilgametis Lietuvos ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis, bandęs padėti buvusiam Atstovų Rūmų pirmininkui Johnui Boehneriui suprasti šį iššūkį. – Kai gyveni šimtu procentų paniręs į propagandą, dauguma pradeda tikėti, kad tai tiesa“.

Prie gretimo staliuko restorane „Dominic“ Taline vakarieniaujantys du rusakalbiai Estijos piliečiai – onkologijos chirurgas ir verslininkas – aiškino, kodėl žavisi V. Putinu: „Jis stiprus ir jis niekada nieko nesako, išskyrus tiesą“.

Tačiau kiek vėliau Latvijoje vykusioje „Rygos konferencijoje“ Baltarusijos disidentas Andrejus Sanikovas, dabar gyvenantis Lenkijoje, išreiškė kitokį požiūrį į šią grėsmę. Jis kalbėjo apie tai, kad Rusijos pajėgų transportas reguliariai kerta Suvalkų atkarpą. Jis kalbėjo apie baimę, kurią išreiškė daugelis Baltijos šalių lyderių, kad jie gali staiga sustoti, o iš to transporto tyliai išsilaipinę Rusijos kariai mėgins išbandyti baltiškąją narsą. „Aš nesijaudinu, – šypsojosi A. Sanikovas. – Jie tik apsižvalgys aplinkui ir dezertyruos“.

Ir nors aiškūs demokratinio kapitalizmo, kuris stipriai įsišaknijo visose trijose Baltijos šalyse, atneštos gerovės privalumai yra galingas masalas, vis tiek išlieka visus liečianti baimė, kad du tokio progreso dešimtmečiai gali būti akimirksniu nušluoti šešių Rusijos šarvuočių divizijų. Tik įtikinamas ir nuoseklus Amerikos ryžtingumas galėtų pasitarnauti kaip prasmingas atgrasymas.