Taip rašė šviesios atminties filosofas Leonidas Donskis viename savo paskutiniųjų tekstų, dalyvaudamas Goethe‘s instituto Tel Avive inicijuotame projekte pabėgėlių tema WOHIN? (liet. KUR LINK?). Goetheʼs institutas, pasinaudodamas savo visame pasaulyje veikiančiu tinklu, nusprendė praturtinti atskirose šalyse vykstančias diskusijas šia tema žvilgsniu iš šalies. Šiuo tikslu pasaulinio garso intelektualai iš daugiau kaip 40 šalių buvo pakviesti išdėstyti savo poziciją apie dabartinę pabėgėlių situaciją, jiems visiems buvo pateikta ta pati iš 21 klausimų sudaryta anketa. Leonido Donskio ir dar kelių intelektualų atsakymai buvo išspausdinti specialiame praėjusią savaitę pasirodžiusio savaitraščio DIE ZEIT kultūros priede „das goethe“.

Sudaryti tokį klausimyną projekto organizatorius paskatino šveicarų rašytojo Maxo Frischo klausimynai, paskelbti jo dienoraščiuose ir skirti tokioms bendrojo pobūdžio temoms, kaip draugystė, santuoka, mirtis ar pinigai. Juose M. Frischas pateikia daug nepatogių ir aštrių klausimų, kurių patys skaitytojai sau veikiausiai nekeltų. Goethe’s institutui pasirodė verta pabandyti panašiu būdu pagvildenti ir pabėgėlių temą.

Pabėgėlių padėtis visame pasaulyje yra vienas svarbiausių mūsų laikų iššūkių. Bėgimo iš savo šalies priežastys gali būti labai įvairios – klimato kaita, aplinkos užterštumas, stichinės nelaimės, ginkluoti konfliktai ar vis didėjanti praraja tarp globalizacijos proceso nugalėtojų ir pralaimėtojų, o riba tarp bėgimo ir migracijos labai neryški. Priešingai nei šiuo metu viešoje erdvėje dažnai sudaromas įspūdis, tik nedidelė dalis iš daugiau kaip 60 mln. žmonių, kurie šiuo metu gelbėdamiesi bėga iš savo šalies, įvardija Europą kaip tikslą. Būtent todėl organizatoriams buvo svarbu, kad projekto dalyviai būtų kilę iš kuo įvairesnių šalių. Be to, tokiu būdu galima pakeisti ir vieną kitą tradicinę sampratą: Meksika – ir tai tik vienas iš pavyzdžių – yra ne tik imigrantų, bet ir emigrantų šalis. Bėgimas iš savo šalies, kaip teigia argentiniečių antropologas Alejandro Grimsonas, yra tiesioginė nelygybės pasekmė. Kovą su tuo visi vertina skeptiškai. Tačiau, kaip pabrėžia dauguma autorių, reikėtų saugoti utopiją ir išbandyti visas galimybes. „Jei veiksime drauge, galime sumažinti tragedijų ir aukų skaičių“, – ragina garsus lietuvių filosofas ir europietis Leonidas Donskis, savo atsakymus į projekto klausimus spėjęs pateikti prieš pat netikėtą mirtį.

Leonidas Donskis – apie migraciją ir pabėgėlius

– Ką Jums reiškia sąvoka „pabėgėlis“?

Leonidas Donskis: Tai perkeltas ir nuosavybės netekęs asmuo, iš kurio dėl katastrofos, stichinės nelaimės, karo, žmogaus teisių pažeidimų ar sunkios padėties buvo atimta tėvynė, o kai kuriais atvejais ir orumas.

– Ar bėgimas gelbstintis nuo skurdo Jums atrodo mažiau pateisinamas nei bėgimas nuo karo ar politinės priespaudos?

L.D.: Aš negaliu to teigti ir niekas negali. Kas leido mums spręsti, kad motina ir jos badaujantys, ligoti ar neprižiūrėti vaikai turi mažiau teisių išvykti nei tie žmonės, kurie bėga nuo politinės priespaudos? Net ir politinė priespauda nebūna visada vienoda, ji skiriasi kiekvienu konkrečiu atveju: tai gali būti ne tik žmogaus teisių pažeidimai, pavyzdžiui, moters genitalijų žalojimas, bet ir pavojus žmogaus gyvybei dėl nesutarimo su savo šalies valdžia ar pasipriešinimo jai.

– O bėgimas dėl ekologinių problemų?

L.D.: Man tai visiškai suprantama. Kas, jeigu badas, geriamojo vandens stygius, oro užterštumas ar žemės drebėjimai griauna žmonių gyvenimą? Jų bėgimas yra toks pat logiškas ir pateisinamas kaip ir bėgimas nuo politinės priespaudos, žudymų ar žmogaus teisių pažeidimų.

– Kada žmogus nustoja būti pabėgėlis?

L.D.: Kai migracijos motyvas ar išskaičiavimas yra grynai ekonominio pobūdžio. Aš nenoriu neigti ar kitaip ignoruoti ekonominių migrantų, jie turi teisę ieškoti geresnio ir oresnio gyvenimo kitur, tačiau jie nėra pabėgėliai. Jei žmogus negelbsti savo ar savo šeimos narių gyvybės, jei jis nepersekiojamas ar nepatiria smurto dėl politinių motyvų, jei jis pirmiausia vadovaujasi siekiu susirasti geresnį gyvenimą ar darbą, jis nustoja būti pabėgėlis. Vadinkime daiktus jų tikraisiais vardais.

– Ar Jūsų manymu, egzistuoja prigimtinė teisė į prieglobstį?

L.D.: Manau, kad taip. Tačiau tai nėra savaime suprantamas dalykas, juk gyvename pasaulyje, kuris ganėtinai nutolęs nuo Utopijos, net jei šįmet ir švenčiame 500-ąsias Tomo Moro „Utopijos“ metines. Beje, seras Tomas Moras labai aiškiai pasisakė apie utopiečių svetingumą ir jų draugiškumą svetimšalių atžvilgiu. Jei kiekvienas pilietis turi teisę išvykti iš savo šalies, tai atvykimas į kitą šalį yra veikiau privilegija, o ne prigimtinė teisė. Tačiau politinis prieglobstis turėtų būti vertinamas kaip demokratinės ir garbingos valstybės norma ir kriterijus. Apgailestaudamas skubu pridurti, kad migracija tampa jautria tema Europos šalių visuomenėje. Pakanka pasakyti, kad neigiamas požiūris į imigrantus ir pabėgėlius gali užtikrinti pergalę vietos valdžios ir centrinės valdžios rinkimuose. Todėl atotrūkis tarp europinių vertybių ir vadinamosios realios politikos vis didėja. Mūsų laikmetis – tai baimės ir nerimo laikmetis. Tai pasakytina taip pat ir apie politiką, kurioje baimė yra varomoji jėga.

– Jei taip, ar ši teisė yra besąlygiška, o gal ją galima prarasti?

L.D.: Deja, ši teisė negali būti besąlygiška, o jei tvirtinsime ir veiksime priešingai, rizikuosime sukelti valdžios krachą. Iš Europos šalių reakcijos žinome, kad koalicija gali žlugti ar nutrūkti, jei kuri nors valstybė narė, prieštaraujanti imigracijos ir prieglobsčio politikai, pagrasina pasitrauksianti iš jos. Kraštutinių dešiniųjų partijos, dabar esančios valdžioje, kaip antai, „Fidesz“ partija Vengrijoje, Teisės ir teisingumo partija Lenkijoje ar Nyderlandų Laisvės partija (priklausanti valdančiajai koalicijai) ir toliau šantažuoja ES, taip atskleisdamos mūsų politinį ir institucinį silpnumą. Vos tik Vokietija pasiūlė laikytis dosnios, be galo europietiškos ir humaniškos pabėgėlių politikos, kanclerės Angelos Merkel populiarumas ir reitingai ėmė dramatiškai kristi. Tai žiauri politinė realybė, nuo kurios mes negalime pabėgti.

– Kaip manote, kiek pabėgėlių gali priimti visuomenė: ribotą ar neribotą skaičių?

L.D.: Turime padaryti viską, ką galime, kad netaptume tokio požiūrio įkaitais – žmonės nėra statistika. Aš negaliu pasakyti, kiek pabėgėlių – 5 tūkst. ar 200 tūkst. – sukels grėsmę kurios nors visuomenės sanglaudai ir solidarumui. Siūlyčiau išbandyti tolygų ir proporcingą pabėgėlių apgyvendinimo būdą, ir ne tik didmiesčiuose, bet ir mažesnėse vietovėse bei jų bendruomenėse, kadangi ten jie turi daugiau galimybių būti priimti į visuomenę, o ne išstumti į jos pakraštį. Labai apgailestauju, bet negaliu pateikti jokių skaičių, man asmeniškai nebūtų baisu, jei mano šalis priimtų 100 tūkst. pabėgėlių. Tačiau kurios nors šalies parlamento ar Europos Parlamento nariui toks pareiškimas reikštų politinę savižudybę. Kadangi iš politikų nevertėtų tikėtis kažkokio stebuklo, politiškai aktyvūs ir pilietiški žmonės, pavyzdžiui, iš PEN centrų ar nevyriausybinių organizacijų, turėtų daugiau kalbėti šia tema.

Deja, imigracija tampa lemtinga Vakarų pasaulio problema. Taip yra Prancūzijoje, Nyderlanduose, jau nekalbant apie tokias Vidurio Europos šalis kaip Vengrija, Slovakija ir Lenkija. Netgi ES citadelė Vokietija nėra savarankiška šiuo atžvilgiu, kadangi jos politinė klasė privalo labai kruopščiai nagrinėti ir tikrinti visuomenės nuomonę. Šis praktinis patikrinimas ima viršų prieš mūsų humanistines vertybes, ypač kai prasideda politiniai išskaičiavimai.

Brexitas“, turint galvoje jo tikslą, buvo gerokai ksenofobiškesnis nei mes tikėjomės. Aš asmeniškai maniau, kad pirmiausia buvo siekiama šantažuoti ir įbauginti Briuselį turint tam tikrų politinių interesų. Pažvelgus atidžiau aiškėja, kad toriai ir Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija (UKIP) tiesiog pasinaudojo vietos ir nacionalinio masto nepasitenkinimu ES imigracijos politika. Tai tampa lemtinga problema netgi JAV – prisiminkime siaubingą istoriją apie tai, kaip Donaldas Trumpas iškilo iki politinės įžymybės ir pasaulinės garsenybės.

– Jei ribotą skaičių, kur tos ribos?

L.D.: Pasikartosiu: aš asmeniškai atsisakau nubrėžti ribą. Esu įsitikinęs, kad mes galime priimti gerokai daugiau pabėgėlių nei anksčiau. Mes visi esame senstančios ir mažėjančios ES visuomenės dalis, ir tai skatina mane susimąstyti apie įnirtingo priešinimosi imigrantams ir pabėgėliams priežastis. Bijau, kad tai ne vien egzistencinė baimė ir nerimas ar rasistinės ir ksenofobinės reakcijos; viskas kur kas blogiau. Bijau, kad giliai viduje mus valdo neoliberali dogma, grasinanti sugriauti gerovės valstybę, pažįstamą mums iš Vakarų pasaulio.

Mat gili gerovės valstybės krizė suteikia mums neoliberalių argumentų, kad mes galime priimti tik tuos žmones, kurie yra fiziškai pajėgūs ir gražūs. Už visų iš pirmo žvilgsnio korektiškų diskusijų, vykstančių ES šalyse, slypi liūdna ir žiauri tiesa – mes norime turėti reikalų tik su tais, kurie mums žada sėkmės istoriją ir yra toji darbo jėga, kurios mums reikia labiausiai.

Visos mūsų humanistinės vertybės tampa nereikšmingos, vos tik pradedame galvoti apie imigracijos ir prieglobsčio politiką kaip apie tam tikrą pasaulinį grožio konkursą, kuriame dalyvauja nuo karo, nelaimių, priespaudos ar sunkios padėties bėgantys žmonės. Kur čia nubrėžti ribą? Turime užtikrinti, kad mūsų valdžia būtų veikli ir funkcionali. Jei yra pavojus, kad ji gali būti sužlugdyta, turime tartis. Kad išvengtume tokio chaoso, ES ir nacionalinio lygmens politikai turi parengti ilgalaikę strategiją – tiek nacionalinę, tiek europinę – kaip spręsti šią problemą, kuri išliks ir ateityje. Ji tikrai niekur nedings.

– Ar Jūsų šalyje yra privilegijuotų pabėgėlių, t. y. tokių, kuriuos Jūsų šalis labiau pasirengusi priimti nei kitus? Jei taip, tai kodėl?

L.D.: Lietuva neseniai prisijungė prie šio puikaus naujo pasaulio su visu jo žavesiu ir visais jo iššūkiais, o tai reiškia, kad mums teks nueiti ilgą kelią, kol galėsime išties svetingai sutikti pabėgėlius. Manau, kad ukrainiečiai Lietuvoje labiau laukiami nei kiti, kadangi jie bėga iš karo zonos, esančios šalia mūsų. Mes negalime apsimesti, kad Rusijos agresija Ukrainoje ir ten vykstantis karas neturi nieko bendra su mumis – tai pernelyg arti mūsų ir pernelyg pavojinga mums. Todėl lietuviai gali įsijausti į ukrainiečių ar gruzinų padėtį, būti jiems atviri ir empatiški. Tuo pat metu jie gali labai maloniai elgtis ir su pabėgėliais iš Rusijos. Mano kartos žmonės galbūt sieja save su jų kultūra, jie kalba rusiškai. Tačiau aš nesu įsitikinęs, kad tai visuotinė tendencija, kadangi jauni žmonės iš Vilniaus ar Kauno, kurie jau nekalba rusiškai ir kuriems jų draugai iš Indijos ar Kinijos yra artimesni už rytų europiečius, gali galvoti ar jaustis visiškai kitaip.

– Kaip manote, ar Jūsų šalyje su pabėgėliais elgiamasi teisingai?

L.D.: Reikia dar nemažai nuveikti. Prieš kelerius metus situacija buvo labai prasta, tačiau šiuo metu ji pastebimai gerėja. ES atnešė Lietuvai milžiniškos naudos – turiu galvoje ne tik investicijas ir finansinės paramos programas, bet pirmiausia aukštesnius standartus, taikomus žmogaus teisėms ir demokratinėms vertybėms.

– Ar Jums būtų priimtini reikšmingi pokyčiai Jūsų šalies socialinėje sistemoje, jei tai padėtų priimti daugiau pabėgėlių?

L.D.: Tokie pokyčiai nebūtų priimtini, kadangi mūsų socialinės apsaugos sistema jau ir taip yra labai problemiška. Ji kelia tiek visuotinį, tiek atskirų žmonių nepasitenkinimą. Paradoksalu, bet patys lietuviai dažnai renkasi emigraciją, nes nesijaučia saugūs gimtojoje šalyje. Per pastaruosius 25 metus iš Lietuvos išvyko daugiau kaip pusė milijono žmonių. Pagal emigracijos statistiką, dinamiką ir intensyvumą Lietuvai neprilygsta nė viena iš ES šalių, kuriose mažėja gyventojų. 1990 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, joje gyveno 3,5 mln. gyventojų. Šiandien jų liko mažiau nei 3 milijonai. Atsirado naujos lietuvių diasporos Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Vokietijoje, Norvegijoje ir Ispanijoje, jau nekalbant apie JAV. Kokie žmonės renkasi emigraciją? Dažniausiai tai mūsų prekariatas – nesaugiausiai besijaučiantys ir pažeidžiamiausi žmonės, nusprendę savo ar savo vaikų ateitį kurti kitoje šalyje. Jei socialinės apsaugos sistemą tektų apkarpyti, mes kaip šalis atsidurtume pralaimėtojų pusėje. Manau, kad mums būtina eiti priešinga kryptimi – turime tapti tėvyne lietuviams ir kitiems europiečiams, išlikdami atviri taip pat ir pabėgėliams.

– Kokios, Jūsų manymu, sėkmingos integracijos prielaidos? Ar yra minimalių reikalavimų atvykstantiesiems? Priimantiesiems?

L.D.: Iš pabėgėlių tikimasi, kad jie išskėstomis rankomis sutiks priimančiosios šalies kultūrą, turėdami galimybę puoselėti ir savo pačių kultūrą. Aš netikiu asimiliacija, kuri buvo būdinga XIX ir XX amžiams. XXI a. ji paprasčiausiai nepavyktų. Bet aš tikiu sėkminga integracija, sąlygojančia daugialypę šiuolaikinių žmonių tapatybę – Europos piliečių, kurie geba išsaugoti savo kultūrinę tapatybę, išlikdami palankūs ir atviri kitoms tapatybėms. Įstatymus gerbiantis ir lojalus pilietis ar pilietė su savo kultūra, neabejotinai galinti(s) praturtinti naujosios šalies kultūrą – ko dar mums reikia? Priimančiosios šalies piliečiai neturėtų būti išrankūs. Labai paprasta būti daugiakultūriškam, jei puoselėjame „butikinį daugiakultūriškumą“, kaip rašė Stanleyʼs Fishas, t. y. mėgaujamės egzotiška virtuve, restoranais, maisto parduotuvėmis, turgumis ar didžiuojamės garsiais sportininkais, kuriuos samdosi Europos futbolo ir krepšinio komandos; gerokai sunkiau būti sąžiningiems, teisingiems, nuoširdiems ir rūpestingiems su paprastais žmonėmis. Turime žvelgti į pabėgėlius kaip į bendraklasius ir kaimynus, užuot bendravus su jais kaip su grožio konkurso dalyviais ar egzotiškais svetimšaliais, kurie per definitionem turi būti malonūs, tylūs ar santūrūs visais jų kultūros ar elgsenos aspektais. Žinau, kad labai sudėtinga laikytis tokio požiūrio ir jį skatinti, tačiau aš nebūčiau linkęs pasiduoti – šį požiūrį visai įmanoma išugdyti, turint galvoje švietimą ir mūsų europietišką horizontą.

– Ar Jūs asmeniškai pažįstate pabėgėlių?

L.D.: Taip, žinoma. Pirmiausia tai žmogaus teisių aktyvistai iš Rusijos ir politiniai Rusijos režimo oponentai.

– Ar aktyviai remiate pabėgėlius?

L.D.: Taip, remiu.

– Kaip susiklostys pabėgėlių situacija Jūsų šalyje? a) po dvejų metų? b) po dviejų dešimtmečių?

L.D.: Esu optimistas. Lietuva bus sėkminga, klestinti ir svetinga šalis. Per ateinančius dvejus metus neturėtų būti daug pokyčių, didesnių permainų tikiuosi po dviejų dešimtmečių. Didelį poveikį mums turėtų turėti – ir turės – mūsų šiauriniai kaimynai, kurie gerokai atviresni ir svetingesni pabėgėlių atžvilgiu nei mes.

– Ar galėtumėte įsivaizduoti pasaulį be pabėgėlių?

L.D.: Ne, ši tendencija ne tik išliks stipri, bet ir taps nauju pasaulio egzistencijos modeliu. Mes galime tik sumažinti pabėgėlių skaičių, jei mūsų bendras ryžtingas pastangas padėti vystytis kai kurioms šalims vainikuos sėkmė.

– Jei taip, ko tam reikėtų?

L.D.: Būtini koordinuoti veiksmai ir bendra politika, kad būtų užkirstas kelias karui, prievartos politikai bei genocido konfliktams ir su tuo susijusiam valstybių žlugimui. Bijau, kad mes negalime išvengti šių dalykų, bet, jei veiksime drauge ir turėsime strategiją, galime sumažinti tragedijų ir aukų skaičių.

– Ar Jums ir Jūsų šeimai kada nors yra tekę patirti pabėgėlių dalią?

L.D.: Mano tėvas išgyveno Holokaustą, kaip ir jo vyresnysis brolis bei tėvai. Jie buvo tarp vienuolikos Lietuvos štetlo gyventojų, kuriems pavyko išlikti gyviems, kai nacistai ir jų vietiniai parankiniai per dvi dienas išžudė 2 tūkst. žmonių. Iš čia mano atjauta visoms mažumoms, taip pat visiems pasaulio žmonėms, kuriems nepakankamai atstovaujama, kurie skriaudžiami ir iš kurių atimama nuosavybė. Mano senelio broliai ir seserys išvyko į JAV prieš Antrąjį pasaulinį karą; ten jie sukūrė šeimas ir užaugino vaikus, tačiau jie buvo veikiau ekonominiai migrantai nei pabėgėliai. Aš asmeniškai niekada nebuvau pabėgėlis.

– Ar manote, kad kada nors gyvenime tapsite pabėgėliu?

L.D.: Nemanau, kad kada nors tapsiu pabėgėliu. Lietuvoje esu viešas asmuo. Todėl, jei mano šalis – neduok Dieve – patektų į bėdą, aš elgčiausi garbingai. Karo atveju nebėgčiau. Niekada nepalikčiau savo šalies, jei kiltų karas ar atsitiktų panaši socialinė nelaimė. Jei mano šalis pakryptų tironijos linkme – o tai būtų taip pat baisu, kaip būti užgrobtam – man tektų kalbėti disidento balsu.

– Kiek Jums reikia tėvynės?*

L.D.: Kaip vizituojantis mokslininkas nemažą savo gyvenimo dalį praleidau užsienyje. Esu gyvenęs ir dirbęs JAV, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Suomijoje ir Vengrijoje. Kasmet skaitau paskaitas Italijoje, kartais Islandijoje. Taigi aš pakankamai ilgai gyvenau ir dirbau svetur, o dabar noriu visapusiškai mėgautis savo šalimi. Man labai reikia tėvynės, tai mano egzistencinis poreikis. Lietuva – nedidelė šalis, todėl kaip mokslininkas nesugebėčiau realizuoti savęs nekeliaudamas, neskaitydamas paskaitų ir neskelbdamas savo darbų užsienyje. Vis dėlto man būtina vieta, kur galėčiau susikaupti kaip žmogus. Lietuva – tai šalis, kurioje yra mano šaknys, tai mano egzistencinio pasirinkimo šalis. Negaliu gyventi be prisiminimų apie gimtąją Klaipėdą, bet tuo pačiu negaliu gyventi be dar dviejų Lietuvos vietovių – Kauno, kur šiandien gyvenu ir dirbu, ir Šetenių, Czesławo Miłoszo gimtinės, kur leidžiu laiką skaitydamas ir rašydamas. Tačiau nenorėčiau būti klaidingai suprastas. Esu aistringas europietis ir Europos patriotas, kurio europiniai įsipareigojimai niekada nekonfrontuos su stipriu atsidavimu Lietuvai. Mano „tėvynės“ jausmas niekada nenumaldys mano poreikio būti Europos piliečiu.

* Šis klausimas paimtas iš Maxo Frischo klausimyno „Tėvynė“.

Vertė Dalia Čekatauskienė

Tekstas buvo parašytas filosofui Leonidui Donskiui dalyvaujant Goethe’s instituto projekte „WOHIN?“ (liet. „KUR LINK?“)