Interviu DELFI kitą savaitę knygą apie vyrus „Jis“ pristatysianti R. Vanagaitė ragino moteris nepasiduoti biologinio laikrodžio tiksėjimui ir netekėti už pirmo pasitaikiusio.
– Turiu būrį netekėjusių draugių ir kolegių, kurioms jau per 30 – išsilavinusios, šaunios, tačiau jau pradedančios suvokti, kad vienišų bendraamžių vyrų praktiškai nelikę ir dabar jau reikia laukti išsiskyrusių. Ką joms daryti?
– Blogai. Didžiausia problema, kad visame pasaulyje, ypač Lietuvoje, situacija tokia. Tarsi kolba: daug talentingų vyrų, daug nevykėlių, o per vidurį – normaliai gabių – labai mažai. O moterų populiacijoje visiškai atvirkščiai: nedaug talentingų, daug vidutiniokių ir nedaug nevykėlių. Tos vidutinės – gabios, pakankamai pasiturinčios, išmintingos – savo lygio vyrų turi labai mažai. Joms reikia siekti arba tų talentingų, o juos gauti nėra paprasta, arba eiti pas lūzerius, arba likti vienoms.
– Arba laukti, kol normalūs išsiskirs?
– Gerų vyrų moterys nepaleidžia. Nepažįstu nė vieno gero, tikrai vertingo kokybiško vyro, kurį moteris būtų paleidusi. Ne tokios mes durnos.
– Jie patys išeina.
– Yra tokių, bet laukti antros bangos nepatariu. Jei vyras turi vaikų, jam gerokai sunkiau išsiskirti. Jei jis palieka šeimą – kažkas netvarkoje, su juo taip pat. Aš manau, kad su antra banga galimybės gerokai mažesnės – reikia spėti į pirmą.
– Bet jei vyrų tiesiog nėra?
– Reikia ieškoti anksčiau, o ne kada tau 30. Kaip Kinijoje – kada merginai jau 20 metų, tėvai eina iš proto, raunasi plaukus – kas juos senatvėje išlaikys. Todėl merginos, kurios, kaip sakoma rusiškai, turi „chvatkę“, dairytis pradeda po mokyklos, studentavimo metais. Nes vyrai moterų paimami iki 28-30 metų. Vyrai pasirenka tas moteris, kurios juos jau pasirinkusios. Taip kad karjera palauks – reikia pirma imti, o paskui apie darbą galvoti.v
– Tačiau jau matau DELFI komentatorius rėkiant, ką čia kalba dukart išsiskyrusi R. Vanagaitė? Ar jūs galite dalyti receptus?
– Galiu, nes žinau, kokias klaidas padariau. Mano klaidos pakankamai universalios ir manau, kad jos daugeliui būdingos.
– Jei jums dabar būtų ne 61, o 31, ką darytumėt kitaip?
– Pirmiausia nusistatyčiau, ko man iš tikrųjų iš žmogaus reikia. Kai pradeda tiksėti tavo biologinis laikrodis, sakai – gerai, imu šitą. Tave spaudžia visuomenė, nes tau jau reikia tekėti, tave spaudžia biologinis laikrodis, tu nori vaikų. Dažnai moterims būna nusivylimų dideliu romanu – arba su vedusiu, arba todėl, kad vyras neveda. Tada tinkamas pirmas daugiau mažiau į tą pusę. Ir tik paskui susivoki, kad tave spaudė biologinis laikrodis, arba visuomenė, ir ištekėjai ne už to, kurio iš tikrųjų nori.
Reikia įsivardinti tris keturias savybes, kurios tau nepaprastai svarbios. Aš nebuvau jų įsivardijusi.
– Tačiau kam reikalingas kažkoks savybių sąrašas, jei paprasčiausiai myli?
– Kas yra meilė? Ji trunka 6-8 mėnesius. Kalbame apie meilę ar įsimylėjimą? Iš pradžių visas ištinka įsimylėjimas, tai gamtos triukas, kuris užverčia tavo smegenis dopaminu ir visiškai užblokuoja kritinį mąstymą. Gamta tą daro tam, kad greičiau susilauktum palikuonių. Dopamino antplūdį palaikęs įsimylėjimu ar meile, susiporuoji, paskui dopaminas atslūgsta ir atsipeikėjęs žiūri – kas čia toks? O su juo jau reikia gyventi. Taip pat ir vyrams, ir moterims. Nereikia apsigauti – tai praeina per 6-8 mėnesius.
– O kas toliau?
– Dopaminas nuslūgsta, įsijungia kritinis mąstymas ir pamatai, koks tai žmogus. Aš tą patį pajutau per savo paskutinį romaną. Maiklas man pasakė kažkokį anekdotą – atrodė, Dieve, koks humoro jausmas, turėjo gražų megztinį – atrodė, koks stilingas, pacitavo „Karą ir taiką“ – galvojau, koks apsiskaitęs, o, pasirodo, jis filmą matęs. Aš sujungiau visus taškus ir man dopaminas sakė – tvarkoj, imam šitą. Bet visiems tai atsitinka.
Taigi nereikia paskubėti. Pavyzdžiui, man svarbu, kad žmogus už mane būtų intelektualesnis. To anksčiau nekėliau – atrodė, grožis svarbus, o dabar suprantu, kad man turi būti įdomu su žmogumi kalbėtis.
– Tačiau išvaizda irgi svarbu.
– Bet juk paskui 50 metų gyvensi, ką su išvaizda veiksi? O jei galėsi su žmogumi kalbėtis ir juokauti, visą gyvenimą tą daryti galėsi.
Antra, turi būti malonu žmogų priliesti. Seksas kaip seksas, gal jis kada pasibaigs, bet jei tau jo kūnas patinka, malonu jį paliesti, tas greičiausiai išliks. Ir, aišku, ištikimybė, nes jei vyras su buteliu ar kita moterimi, tai jis tau neištikimas.
Štai mano trys kriterijai. Todėl merginoms sakau – nedarykit tų klaidų, kurias aš padariau.
– Ar jaučiatės nelaiminga dėl dviejų nutrūkusių santuokų?
– Nė viena moteris vieniša nėra laiminga. Bet tada gali tuštumą užpildyti draugais, vaikais, pažįstamais, darbu. Taigi vietoje žmogaus, su kuriuo nuolat būtum, tu nuolat būni su skirtingais žmonėmis. Bet čia jau išsigelbėjimo, tuštumos užpildymo strategija.
– Kiek truko Jūsų paskutinis romanas su britu Maiklu? Kodėl jis baigėsi?
– Dvejus metus. Baigėsi todėl, kad man buvo neįdomu kalbėtis. Kai tą patį anekdotą išgirdau tris kartus, kai naujų temų nebuvo, supratau, kad man netinka. Įdomiai leisti laiką pirmiausia reiškia įdomiai kalbėtis.
– O santuokos žlugo jūsų iniciatyva, ar paliko jus?
– Visi mano romanai, visos mano santuokos baigėsi pačios iniciatyva. Aš tiesiog išsemiu ir matau, kad reikia trauktis. Klaida.
– Paskaitys vyrai šiuo Jūsų žodžius ir bijos Jums rodyti dėmesį.
– Ir gerai, kitoms daugiau liks.
– Ar romanas su britu – jau paskutinis gyvenime?
– Niekada nesakyk niekada. Daugiausia romanų vyksta senelių namuose. Tik ten irgi pasirinkimas mažas – vyrai miršta anksti. Štai buvau Kinijoje – parke prisegti didžiuliai pažinčių lapai. Vyriausias ieškojęs merginos buvo 91-erių. Kol gyvas, žmogus ieško, nori būti su kitu žmogumi.
Galų gale, nori su kažkuo pakalbėti, pavalgyti, galų gale, prisiliesti. Mūsų moterys, priešingai nei vyrai, per anksti save nurašo.
– Juk miesteliuose yra ištisos našlių gatvės...
– Vis tiek kažką suranda, tik neprisipažįsta – aš viena tokia, kuri prisipažįsta, kad kažkas dar vyksta. Visos kitos draugauja tyliai ramiai. Nereikia bijoti to pripažinti – žmogui būdinga norėti būti su kitu žmogumi. Labai nesveika, kai moteris viena – ji pradeda kabintis į vaikus. Proporcija iškreipta, juk ji turi bendrauti su savo amžiaus vyru ir draugėmis.
– Jei vaikai užauginti ar jų nėra, gal nereikia kamuotis santuokoje, tada galima eiti „taškytis“ – mėgautis nuotykiais, trumpalaikiais santykiais. Aišku, didelei daliai visuomenės tai atrodo amoralu. Koks Jūsų požiūris?
– Mano požiūriu, žmogui duotas vienas gyvenimas. Jei vaikams išėjus jautiesi, kad esi visai svetimas su tuo žmogumi, tai nereikia kartu gyventi. 25 ar 30 metų – didžiulis gyvenimo tarpas, kam aukotis, kankintis? Aš nesikankinčiau. Daugelis žmonių gyvena tam, kad kažkam valgyt padarytų ar kažkas tau valgyt padarytų. Gyvena visiškai svetimi žmonės. Šiais laikais, pragyvenę 10-20 metų, vyras su žmona per dieną vidutiniškai kalbasi 8 minutes. Ar padarei valgyti, kur padėjai mano batus ir viskas.
Vaikai išeina, gyvena ne čia, o migruoja, anūkai yra kitur, ir tu po 50 metų pažiūri, su kuo gyveni. Tau dar liko 25 metai. Kol buvo vaikai, buitis, visas šurmulys dengė būtinybę iš tikrųjų pažiūrėti į žmogų, su kuriuo gyveni. Tai labai sunku – likti dviese, be darbo, didelių pajamų, be anūkų, be pomėgių, vienas priešais kitą. Tai – didžiausia mūsų amžiaus tragedija.
– Ar savo aplinkoje matote daug iš tikro laimingų santuokų?
– Matau vieną ar dvi iš dešimties. Tik 10-20 proc. santuokų yra tos, kad žmonės tikrai sutiko vienas kitą ir gali gyventi kartu.
– O kitos? Gyvena iš reikalo?
– 50 proc. mano aplinkoje išsiskyrusių, taigi lieka 20 proc. laimingų ir 30 proc., kurie šiaip ne taip gyvena. Liūdnas vaizdas. Vaizdas liūdnas ir dėl pas mus esančio didžiulio skurdo, kuris demoralizuoja, supykdo žmones ir padaro gyvenimą sunkesnį.
– Ką manote apie moteris, kurios, neradusios partnerio, nusprendžia pasigimdyti vaiką?
– Tai daro tam, kad turėtų gyvenimo partnerį. Tai – siaubingas dalykas. Ji pasigimdo sau draugą. Tam vaikui užkrauna visą savo psichologinę naštą, vaikas tampa nebe vaiku, ji išaugina sau draugą, partnerį, sužadėtinį. Tai egoistiška, tai nusikaltimas vaiko atžvilgiu.
Žinau moterį, kuri vaiką vežiojasi į keliones ir su kiekvienais metais reikia vis brangesnės kelionės. Vaiką turi nupirkti. Aš dariau tą patį – važiuodavome į Kroatiją, o paskui jis ten nevažiuoja, tada važiuojame į Naująją Zelandiją, Keniją. Aš pirkau jo kompaniją. Aš viena auginau sūnų. Aš jį smaugiau, papirkinėjau su kenijomis ir zelandijomis. Galiausiai jis atsiribojo nuo manęs. Pradėjau apie tai skaityti ir suprantu, kad dariau tą universalią klaidą, kurią daro vos ne kiekviena motina. Tai yra smaugianti motinos meilė sūnui. Reikia norėti vaiką paleisti, antraip jį sužaloji kaip žmogų ir sugriauni visą savo bei jo gyvenimą.
– Kalbėjome apie santykius, meilę, poravimąsi, bet laikais keičiasi – yra žmonių, kurie linkę, pavyzdžiui, į karjerą, jiems užtenka sekso, trumpalaikių santykių, tačiau nereikia santuokos.
– Aš manau, kad vis tiek partnerio reikia. Kol dar jaunas, daug draugų, viskas tvarkoje, tačiau paskui draugai susiporuoja, turi vaikų, ateina savaitgaliai, atostogos, ligos, nelaimės. Tiek vyrui, tiek moteriai reikia kažkam paverkti į petį.
Sakoma, kad žmogui reikia keturių prisilietimų per dieną. Kur tu juos gausi, jei šalia nėra žmogaus? Viena vieniša draugė man pasakojo, kad vakarais atsigulusi sau glosto rankas, pečius – tiesiog nori pajausti žmogaus prisilietimą. Ar tai ne graudu?