Tiesa, dauguma politologų ir apžvalgininkų linkę tikėti, kad ateinančius ketverius metus valdžioje būti daugiau galimybių turi konservatoriai ir valstiečiai galbūt, prisijungs liberalai. Pokalbis apie būsimas koalicijas ir bendro darbo tikimybes – su VU TSPMI politologu Mažvydu Jastramskiu.
– Valstiečių ir žaliųjų vedlys pranešė, kad jis labai sunkiai įsivaizduoja koaliciją, kurioje būtų LVŽS ir liberalai. Ar galima mėginti fantazuoti, kad „valstiečiai“ galvoja apie koaliciją su socdemais?
– Arba galima galvoti galbūt ir kitaip. Galbūt „valstiečiai“ mato, kad liberalų gali nereikti centro-dešinės koalicijoje. Pagal mandatus skaičiuojant – taip gali būti, kad liberalai bus „trečio brolio“ vietoje, jeigu sugalvotų konservatoriai su „valstiečiais“ susitarti. Ir taip gali būti siunčiamas signalas konservatoriams, kad jie nedarytų bendro bloko su liberalais. Bet, apskritai, aš abejočiau dėl to, kad labai šiuo metu yra tvirtas susitarimas arba labai rimtai galvojama apie koaliciją tarp socialdemokratų ir „valstiečių“.
– Bet ar konservatoriai gali ryžtis eiti į koaliciją be liberalų?
– O kodėl ne? Aišku, ilgalaikėje perspektyvoje galbūt yra dar kažkoks solidarumas iš Andriaus Kubiliaus vyriausybės laikų, bet, jeigu žiūrint visiškai racionaliai ir instrumentiškai, aš nematau esminės priežasties, kodėl konservatoriams būtinai reiktų liberalų. Nebent, aišku, bijomasi, kad „valstiečiai“ bus kažkoks nestabilus koalicijos partneris.
– Va, būtent dėl šito, nes „valstiečiai“, bent jau daug tokių kalbų – niekas negali garantuoti, kad nepartine vadinama partija, bus patikimas ir stabilus koalicijos partneris? Galbūt dėl to?
– Iš tikrųjų yra ta grėsmė. Nebūtinai gal skilimo partijos, nes, na, politikai turi būti racionalūs ir žiūrėti į praeitį, kas nutiko partijoms, kurios skilo, ir kur jos yra dabar? Bet, aišku, tam tikras nubyrėjimas „valstiečių“ yra įmanomas, nes kai kurie žmonės sąraše atsirado pusė metų, net keli mėnesiai iki rinkimų. Ir konservatoriai galėtų skaičiuoti, kad koalicija tik iš dviejų partijų galėtų būti nestabili.
– Bet mes čia vis kalbame apie tokį matematinį skaičiavimą: kiek vieni gaus, kiek kiti gaus. O dar yra suderinamumas pagal tai, kokios yra pažiūros, ir ką jie deklaruoja. Tai šiuo požiūriu „valstiečiai“ su konservatoriais yra artimesni, nei su socdemais?
– Apskritai, aš tų pažiūrų labai daug nesureikšminčiau. Jeigu mes turime daugiapartinę sistemą iš 5–6 partijų, tikėtis, kad koalicija bus ideologiškai nuosekli, tiesiog neįmanoma. Ir tada atsiranda kiti dalykai – interesai, pavyzdžiui, kas prieš tai buvo valdžioje? Apskritai, man būtų keista, jeigu liktų kai kurios partijos, kurios buvo, nes rinkėjams paaiškinti partijoms, kurios laimėjo rinkimus, būtų sudėtinga. Kodėl jie laimėjo rinkimus, gavo šviežią tautos mandatą, akivaizdžiai tauta nepasitikėjo valdančiaisiais, nes, į tuos skaičius žiūrint, yra paradoksas – socialdemokratų vyriausybė gavo mažiau balsų, negu prieš tai buvusi A. Kubiliaus vyriausybė, kuri buvo tokia nepopuliari ir toks nepopuliarus premjeras. Jeigu dabar valstiečiai arba konservatoriai sugalvoja eiti į koaliciją su socialdemokratais, jie iš karto, automatiškai išduoda labai nemažai rinkėjų, kurie jais pasitikėjo. Aišku, jie yra tokioje... Visi yra sudėtingoje situacijoje, jie irgi, bet eiti su konservatoriais, kurie gavo 270 tūkstančių balsų, yra geriau, nei eiti su socialdemokratais, kurie gavo 180 tūkstančių balsų, jeigu žiūrint iš tautos pasitikėjimo pusės.
– Bet patiems socdemams, kas geriau? Būti valdančioje koalicijoje ar opozicijoje? Ar jiems būtinai dabar reikia valdyti?
– Iš tikrųjų galėtų pasiskaičiuoti jie patys, kad prieš dvejus metus jie turėjo reitingą, pagal kai kurias apklausas, virš 30 procentų, praėjusiuose rinkimuose gavo 38 mandatus, frakcija jų buvo, jei neklystu, 40 žmonių. Ir dabar jie rinkimuose jau tikriausiai negaus stipriai virš 20. Tai trajektorija yra kokia? Dar 4 metus pabūna valdžioje... Ar jie galvoja, kad nebus jokių sprendimų, joks jų ministras nepateks į skandalą? Tai yra natūralu, tai atsitinka ir kitoms partijoms, ar tai būtų konservatoriai, ar liberalai, tokia yra politika – tu negali būdamas valdžioje padaryti, kad visi būtų laimingi. Ne, tu priimsi sprendimus ir neišvengiamai dalį žmonių atstumsi. Bet ką tai reikš kituose rinkimuose? Kituose rinkimuose gali reikšti, kad, socialdemokratai dar 4 metus pabuvę valdžioje, kausis dėl 5 procentų. Jeigu tai yra tas scenarijus, kurio socialdemokratai nori, trūks plyš pabūti dar valdžioje, tada atsisveikinti ir išsivaikščioti visiems laikams, tai, be abejo, jie dabar turėtų daryti viską, kad tik prikalbintų valstiečius į koaliciją.
– Na, ir dar vienas klausimas, kuris turbūt neturėtų būti pamirštas ir prieš II turą, jam pasibaigus, koks prezidentės vaidmuo, formuojant koalicijas, juk ji gana aktyviai visą laiką dalyvavo?
– Įdomu, kad tai yra pamirštama. Mes dabar dėliojame tas koalicijas, kalbėdami apie lyderius, pamiršdami ko prezidentūra nori. Prezidentūros pozicija yra labai akivaizdi, jie nori visiškos valdžios kaitos, kad iš buvusios vyriausybės neliktų nė vienos partijos. Aš nemanau, kad prezidentūra turėtų imtis kažkokios galios, kad verstų kažką daryti ar sakytų, jūs taip darykite, nes tų svertų nėra taip jau ir daug. Mūsų vyriausybės sudarymo konstitucinė doktrina yra tokia, kad, jeigu valdančioji koalicija susidaro parlamente, prezidentas negali siūlyti kažkokio kito premjero. Formaliai galėtų, bet čia jau būtų toks precedentas, kad nemanau, jog prezidentė gali sau tai leisti. Tai prezidentūra galėtų imtis diplomatinių priemonių, matydama, kad nė viena partija neturi daugumos, suartinti tam tikrų partijų lyderius, kad dėl tos koalicijos būtų susitarta.
– Tai šitame diplomatiniame prezidentūros procese liberalams galėtų būti skirta vieta?
– Aš manau, kad tokiu atveju galėtų. Tikriausiai, prezidentūra vis dėlto norėtų konstruoti koaliciją iš trijų partijų.
– Na, ką gi, laukiam II turo ir tada žinosime žymiai daugiau ir žymiai aiškiau. Dėkui jums.
