Kieša. Taip DELFI prisistatė gražiai nuaugęs, malonaus veido jaunas vyras, su kuriuo susipažinome Vilniaus Arkivyskupijos Caritas priklausomų asmenų bendruomenėje „Aš esu”. Čia jis praleis šešis mėnesius. Po to dar pusmetis skiriamas reintegracijai.
„Aš priklausomas ne tik nuo alkoholio, bet ir nuo narkotikų, lošimo. Viskas prasidėjo maždaug 12-os. Iš pradžių pradėjau svaigintis alkoholiu, nes jo buvo lengviau gauti. Paskui pradėjau uostyti, rūkyti žolę, o nuo 14 metų prekiauti. 18-os buvau nuteistas už prekybą psichotropinėmis medžiagomis. Lygtinai“, – pasakojo dabar 25-erių Kieša.
Save jis vadina suaugusiu alkoholiko vaiku: „Tėvas buvo priklausomas nuo alkoholio. Atsimenu, grįžęs iš komandiruotės skambina į duris, aš pasižiūriu pro akutę ir klausiu mamos, ar įleisti, nes girtas. Visada buvo gėda pakviesti draugus į namus, daugiau su jais būdavau gatvėje“.
Despotas, bet vis viena mylėjo
Kol tėvas gyveno kartu, Kieša sportavo, gana gerai mokėsi. „Tačiau kai buvau trečioje klasėje, jis tiesiog išvažiavo. Į Ispaniją. Mama pradėjo savimi rūpintis, atjaunėjo, o šiaip buvo užguita, pavargusi. Nors tėvas buvo despotas, vis viena jį mylėjau. Kai išvažiavo, man labai trūko jo šilumos, negalėjau suprasti, kodėl negrįžta. Kodėl išvažiavo neįsivaizduoju. Labai retai mums skambindavo. Mama viena augino mane ir dar du brolius. Aš negalėjau suprasti, „kame reikalas“. Jaučiausi apleistas. Ant viso pasaulio piktas, negalėjau suprasti, kodėl taip tėvas daro“, – kalbėjo su priklausomybe kovojantis vyras.
Dabar galvoja, kad gal nuo to ir prasidėjo gėrimai, paskui žolė.
Valgė haliucinogeninių grybų
Mama ne iš karto pastebėjo, kas vyksta. „Tipo, buvau geras berniukas, viskas lengvai sekėsi – futbolą, krepšinį lankęs, net naudingiausio turnyro žaidėjo apdovanojimą gavęs buvau. Treneris sakė, kad gabus, bet pradėjau gerti ir mano noras sportuoti dingo“, – prisiminė Kieša.
14-15 metų pradėjo badytis. Leidosi amfetaminus. Rinkdavo ir valgydavo haliucinacijas sukeliančius grybus. Kokius ir kur rinkti, sužinojo iš vyresnių.
Ar miestelyje, kuriame gyveno, buvo palanki aplinka vartojimui? Kiešos žodžiais, tikrai taip, lengva ir alkoholio, ir narkotikų gauti, kai žinai iš ko: „Varydavom grybus, prisigerdavom, prisiuostydavom, prisirūkydavom. Ir dar ekstazis tuo metu buvo madingas“.
Paklaustas, ką darydavo su pinigais, kurių nelegaliu būdu užsidirbdavo, jis prisiminė, kaip su draugais į pirtį važiuodavo, į barą: „Tūsindavom. Kai daug pinigų, daug ir draugų. Panelėms irgi patinka blogiukai. Atsimenu, viena man patiko, bet buvo prieš, kad vartočiau. Kai su ja būdavau, to nereikėjo, bet vos jos šalia nėra, noras apsvaigti imdavo viršų“.
Nuo košmarų vadavosi alumi arba degtine
Pasak Kiešos, draugams abstinencijos metu labai „žostkai“ būdavo, o jo organizmas normaliai priimdavo. Kad nebūtų košmarų, jis alų arba degtinę gerdavo. Nuimdavo.
Vos baigęs 10 klasę vaikinas nuėjo į profesinę mokyklą, bet iš jos buvo išmestas. Prasidėjo problemos: „Kai gerdavau, vartodavau, labai mėgdavau visiems statyti, tad reikėjo pinigų. Pradėjau lošti. Skolos siekdavo iki 12 tūkst., prisidėjo ir tai, kad mane sučiupo ir dvejiems metams nuteisė lygtinai. Tas lygtinumas man iš viso buvo pragaras. Bet skaudžiausia – mamai. Beveik nebuvo blaivių dienų. Man įtakos niekas neturėjo“.
Išvyko į Angliją
Vos baigėsi lygtinio teistumo laikas, Kieša su draugu išvyko į Angliją. Ten kurį laiką pavyko nevartoti narkotikų, bet pradėjo žiauriai gerti ir lošti.
Iki 21 metų nedirbęs normalaus darbo, Anglijoje jis įsidarbino sandėlyje. „Iš pradžių viskas buvo gerai, buvom išsinuomavę butą, bet vėl pradėjau ristis žemyn. Ką per trejus metus uždirbau Anglijoje, viską pralošiau. Pavykdavo laimėti ir po 2 tūkst. svarų. Tada mėnesį neidavau į darbą – turėjau tokią galimybę. Bet kai darbe pradėjau gerti ir vartoti, išmetė ir iš ten. Iš buto taip pat“, – prisiminė.
Kol dirbo, galvojo, grįš užsidirbęs, tris mėnesius Lietuvoje darys, ką nori, galės laisvai pagyventi. Tačiau neužteko ir lėktuvo bilietui. Teko pinigų prašyti mamos.
Mama daug uždirba? Kieša sako, kad labai mažai: „Vaikystėje mums visada visko trūko. Gal todėl ir pradėjau prekiauti“.
Pasibaisėjo savimi
Iš Anglijos grįžęs į Lietuvą jis įsidarbino, bet pradėjo vartoti heroiną: „Realiai jau kaip robotas buvau. Abstinencijos būsenos mane galbūt ir išgąsdino. Kai tik prasidėjo, bandžiau pats gydytis, bet nieko nesigavo“.
Pasak Kiešos, abstinencijos būsenos jis pradėjo daryti dalykus, kurių anksčiau nedarydavo. Vis didesnė problema buvo pinigai. Kad pratemptų dieną, reikėjo iki šimto eurų: alkoholiui, cigaretėms ir taip toliau.
„Tokią sumą kasdien surinkti nelengva, tai pradėjau savo daiktus pardavinėt, melavau mamai, pas kurią grįžęs iš Anglijos gyvenau. Nepavartojęs negalėdavau nei į dušą nueiti, nei vandens atsigerti. Per paskutinę abstinenciją nuolat skambinėjau į Vilniaus Priklausomybės ligų centrą, laukdamas, kol pasakys, kad galiu atvykti detoksikacijai, nes eilė. Pakėliau balsą ant mamos, nors ji visą gyvenimą dėl manęs stengėsi. Pradėjau atsiprašinėti, o ji: „Neatsiprašinėk, sūnau, viskas tvarkoj“. Nežinau, kas man tada atsitiko, bet prasidėjo isterija. Pradėjau verkti, kaip drįsau su mama elgtis kaip koks žvėris. Anksčiau niekada nesmurtavau, o tada kaip tik buvau sumušęs žmogų – atėmiau laikrodį, telefoną. Tai nebuvo panašu į mane. Supratau, kad tikrai kažkas ne taip“, – kalbėjo Kieša.
Didžiausias smūgis
Sulaukęs savo eilės, jis gavo detoksikaciją, paskui dalyvavo „Minesotos“ programoje. „Pirmomis dienomis man net buvo sunku prisistatyti. Kambarioko prašiau, kad suformuluotų pirmą sakinį. Protas buvo tiek degradavęs, kad negalėjau normaliai kalbėt“, – pasakojo 25-metis.
Vis dėlto, didžiausias smūgis jam buvo suprasti, kad išvažiavus tėvui jis šeimoje užėmė tirono vietą.
Pasak DELFI pašnekovo, tik Minesotos programoje jis sužinojo, kas yra priklausomybės ligos. Alkoholio, lošimų su priklausomybe anksčiau net nesiejo.
„Ten man pasiūlė atlikti tyrimus dėl hepatito, ŽIV infekcijos. Sutikau ir mane apėmė didžiulis baimės jausmas – negalėjau net ramiai pasėdėti: o jeigu sergu ŽIV ir kažką kitą užkrėčiau? Laukdamas ŽIV ir hepatito tyrimų rezultatų priėjau prie Rasos, kuri paklausė, ar esu meldęsis, ir pasiūlė pamėginti. Pradėjau melstis ir iš tiesų labai apsiraminau. Pirmas toks Dievo patyrimas buvo. Tačiau į bendruomenę „Aš esu“ iš pradžių nesiveržiau. Turėjau išankstinę neigiamą nuomonę apie tikėjimą. Dabar čia gyvenu. Kartais būna sunku, bet pradedu savimi tikėti“, – sakė jis.
Pradeda kaifuoti nuo blaivumo
Bendruomenėje „Aš esu“ Kieša pradėjo vertinti paprasčiausius dalykus. Pradeda kaifuoti nuo blaivumo, pamažu atsiveria, mokosi įvardyti, kaip jaučiasi.
„Čia labai geri darbuotojai dirba, skiria individualaus dėmesio. Tai didelė dovana. Man gyvenimas viską labai lengvai duodavo. Bet viską, atsiprašant, prašikau, todėl dabar mokausi į viską kitaip žiūrėti“, – sakė DELFI pašnekovas.
Kunigo Kęstučio Dvarecko iniciatyva įkurtoje bendruomenėje „Aš esu“ nuolat gyvena nuo 15 iki 20 asmenų priklausomų nuo alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų. Kompleksinę pagalbą jiems ir jų artimiesiems teikia sielovadininkų, psichiatrų, psichologų, socialinių darbuotojų, socialinių darbuotojų padėjėjų ir savanorių komanda.
Kas svarbu sveikstant
Kiešos minėtą „Minesotos” programą Vilniaus priklausomybės ligų centras pristato kaip įvairiapusį ir intensyvų 28 dienų stacionarinį gydymą, vienu metu nukreiptą į visus priklausomybės aspektus (fiziologinius, psichologinius, moralinius ir socialinius).
Skyriuje dirba specialistų komanda. Individualių konsultacijų, paskaitų ar grupinių užsiėmimų metu priklausomi asmenys skatinami ligą pripažinti, įsisąmoninti ir susitaikyti su ja.
Pacientai įgauna įgūdžių, kurie padeda valdyti potraukį psichiką veikiančioms medžiagoms, socialiai priimtinais būdais reikšti jausmus, išsikelti tikslus ir jų siekti. Neatskiriama „Minesotos“ programos dalis – artimųjų konsultavimas ir įtraukimas į paciento sveikimo procesą.
Daugiau sužinoję apie ligos prigimtį ir raidą, supratingoje aplinkoje pasidalinę asmenine patirtimi, „Minesotos“ programos dalyvių artimieji išmoksta atpažinti klaidingus savo įsitikinimus ir elgesio modelius, ne tik geriau pasijunta patys, bet ir gali veiksmingiau dalyvauti su priklausomybe kovojančio asmens sveikimo procese.