Sandėliai virto karo lauku

„KristiAnos” įsigyti sandėliai Juodkrantėje yra miško žemėje, kur naujos statybos yra draudžiamos. Dar prieš įmonei įsigyjant sandėlius buvo patvirtinta, kad šie sandėliai turi būti nugriauti ir statybos teritorijoje nebus galimos. Miško žemėje statybos įstatymu yra draudžiamos iki dabar.

Tačiau senus karinius sandėlius nacionaliniame parke įmonei pardavė pati valstybė, t. y. Turto fondas. Vis dėlto daugybę metų nei valstybė, nei privatūs asmenys negali išspręsti problemos, dabar B. Gudelis dėl to, kad jam neleidžiamos statybos, kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą. Valdininkai atkerta, kad verslininkas prieš įsigydamas statinius turėjo žinoti, kad toje teritorijoje jokios statybos nebus galimos, B. Gudelis dievagojasi to nežinojęs.

Rekreacinių miškų žemė
Foto: Stopkadras

B. Gudelis: mus nacionalizuoja

B. Gudelis kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą, nes mano, kad jo turtą valstybė nori nacionalizuoti, jis teigė nežinojęs, kad nusipirktoje teritorijoje nieko nebus galima statyti.

„Europos žmogaus teisių teismas priėmė mūsų bylą dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko. 1999 metais mes nusipirkome kareivines. Mes norėjom atremontuoti ir padaryti ten reabilitacijos centrą. Sumokėjome trečdalį milijono litų tais laikais, ten yra hektaras žemės aptverta. Nuo to laiko mes išvežėme 48 sunkvežimius šiukšlių, mus bandė bausti apie 60 kartų. Mums neleidžia nieko ten daryti.

Kai mums pardavė, niekur nebuvo parašyta, kad ten negalima statyti. Tada 12 metų mes laukėme ir tada priėmė nutarimą (Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas buvo patvirtintas 1994 metais – DELFI). Mes paprašėme, kad mums sukeistų žemes, kur mes galime vykdyti statybą. Mums sako, kad tą ką nusipirkome reikia nugriauti, nacionalizuoja. Sako nugriaukit ir padovanokit valstybei, kaip jums pasakyti, nacionalizacija vyksta. Mes iki šiol mokam nekilnojamo turto mokestį ir už pastatus mokame mokestį“, - LNK laidoje „Valanda su Rūta“ kalbėjo B. Gudelis.

Taip pat B. Gudelis pripažino turintis sklypą Trakų nacionaliniame istoriniame parke bei Vilniuje, Karoliniškių draustinyje, ir laidoje teigė, kad draustiniuose nori „normaliai gyventi“.

Kuršių nerijos nacionalinis parkas: ten niekas negali būti statoma

Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser DELFI teigė, kad parkas negali išspręsti B. Gudelio problemų. Jos teigimu, statybos toje vietoje yra paprasčiausiai neleistinos.

Aušra Feser

„Toje vietoje pagal planavimo dokumentus niekas negali būti statoma. Ten yra vieta netoli jūros. Dėl teismo nieko dar negirdėjau. Manyčiau, kad turėtumėm išsispręsti Lietuvoje šiuos klausimus“, - kalbėjo A. Feser.

Pasak jos, yra ieškoma kito sklypo, kuris būtų kaip kompensacija verslininkams: „Tačiau ne mūsų kompetencija yra spręsti šias problemas, aš kiek žinau, yra ieškoma jam kitos teritorijos.“

Aiškaus sprendimo kol kas nėra

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) direktorius Albertas Stanislovaitis DELFI teigė, kad problema yra labai seniai žinoma, bet ją spręsti turėtų aukščiausios valstybės institucijos. Vis dėlto tarnyba teigė negalinti pasiduoti ir leisti įtakingam verslininkui statyti.

„Objektas tvarkymo plane yra pažymėtas kaip likviduotinas. Visos situacijos unikalumas yra tas, kad ir 1994 metų planavimo schemoje, ir dabartinėje, tai yra kaip likviduojamas objektas, tačiau Turto fondas sugebėjo tą likviduojamą objektą parduoti be žemės sklypo. Tada investuotojas kreipėsi į parko direkciją dėl planavimo sąlygų išdavimo, nes planavo statybas. Parko direkcija, savaime suprantama, sako: ne. Tuo metu visas šitas sklypas skaitėsi miško žeme. Šiuo metu neaišku, kuo baigsis, buvo atlikti nauji kadastriniai matavimai, galbūt ten miško nebeliks. Rezultatų, kaip viskas baigsis laukia net ir miškininkai“, - kalbėjo A. Stanislovaitis.

Pasak jo, problemos sprendimą rasti sunku: „Dabar sprendimo, ką daryti, nėra. Mano galva, kada išaiškėjo situacija, turėjo valstybė gražinti pinigus ir tą objektą sutvarkyti, rekultivuoti. „KristiAnos“ advokatai yra kreipęsi į teismą, kad šis įpareigotų nacionalinį parką išduoti planavimo sąlygas. Teismai vėl daug metų negali išnagrinėti. Taigi turim tokį labai keistą darinį. Bet tai nėra vienintelis objektas Kuršių nerijoje, dar yra toje pačioje Juodkrantėje ir Nidoje.“

Albertas Stanislovaitis

Anot A. Stanislovaičio, sukeisti sklypus kitoje vietoje, neleidžia galiojantys įstatymai: „Vienas iš plano sprendinių, buvo pagalvota, kad galima kompensuoti sklypą kitoje vietoje. Tačiau mechanizmo įstatymiško tam nėra. Kuršių nerijoje visa žemė yra valstybės, išskirtinė nuosavybė ir NŽT ją išnuomoja aukciono būdu. Tokio dalyko, kad atiduoti valstybei šitą sklypą, pasiimi kitą – nėra. Tačiau pakeisdami įstatymą vienoje vietoje, tai veiks visoje Lietuvoje. Pakeisti įstatymą dėl vieno atvejo nėra logiška.“

VSTT neketina atsitraukti

„Šiuo atveju, kaip suprantu, savininkas tikisi, kad gal įstatymą pakeis, gal prikalbins Vyriausybę pakeisti nutarimą ir šitą objektą ne likviduojamu patvirtinti, o vystymui. Tikėtina, kad ponas Gudelis bando ginti savo lūkesčius, čia teisėmis pavadinti to negalima, tame tarpe ir tarptautiniuose teismuose. Spręsti šitą klausimą reikia, gamtosaugine prasme mes nematome, kad čia gali būti dideli pastatai. Tai yra vieta, kuri turėtų būti skirta visuomenei“, - kalbėjo A. Stanislovaitis.

Pasak A. Stanislovaičio, pastatai tvarkymo plane kaip likviduotini pažymėti 1994 metais, o „KristiAna“ statinius įsigijo 1999 metais: „Kai Gudelis įsigijo objektą, tvarkymo plane jau buvo numatyta, kad pastatai turi būti nugriauti. Teoriškai jis perkant turėjo žinoti, bet galėjo ir nežinoti. Bet tai ir valstybės klaida, kad pardavė objektą, kuris turėjo būti likviduojamas.

Daug kas kaltina mus, bet čia reikia sprendimų daug aukštesniu lygiu ir tai ne mūsų kompetencijoje. Bet niekas nenori to sprendimo priimti. Dažniausiai mums sako, kad jūs pakeiskite tvarkymo planą ir tiek. Taip, galima pripažinti, kad toks sprendimas galėtų būti – atsitraukime, statykime tam miške, urbanizuokime. Bet tą išgirsti iš aplinkosauginės organizacijos – kažkas per daug vilčių deda. Mes visada sakysime, kad šioje vietoje turi būti rekreaciniai miškai, pritaikyti visuomenei.“