Jos vardu pavadinta epocha
Viktorija gimė 1819 m. gegužės 24 d. Londone Kento hercogo ir Saksonijos – Koburgo princesės Viktorijos šeimoje. 1837 m. tapo savo dėdės Vilhelmo IV įpėdine – Didžiosios Britanijos ir Airijos karaliene.
Politikoje Viktorija griežtai laikėsi neutralumo. Tačiau kritinėse situacijose ji tapdavo ypatingai aktyvi, užimdavo ryžtingą poziciją, lemdavo britų vyriausybės kursą.
Viktorija buvo labai populiari savo šalyje. Jos valdymo laikotarpis vadinamas Viktorijos epocha. Tai perdėto drovumo, kultūros sąstingio laikotarpis. Tačiau tuo pat metu plėtojosi karalystės ekonomika, vidurinysis gyventojų sluoksnis (fabrikų savininkai bei pirkliai) tapo įtakingiausia valstybės jėga.
Ji valdė tuo metu, kai Didžioji Britanija galutinai prisijungė Indiją ir tapo neginčijamai galingiausia pasaulio valstybe. Klestėjimas vienu metu pasireiškė pačiose įvairiausiose srityse, ir tai tikrai galima laikyti taip pat ir ilgaamžės Viktorijos nuopelnu.
Tuo laiku vykdyta aktyviausia imperijos ekspansinė politika. 1876 m. Viktorija tampa Indijos imperatore. Viktorija mirė 1901 m. sausio 22 d. nuo smegenų kraujavimo. Viktorijos valdymas truko daugiau nei 63 metus. Ji iki šiol yra ne tik ilgiausiai soste išsilaikiusi britų monarchė, bet ir ilgiausiai pasaulio istorijoje valdžiusi monarchė moteris. Jos valdymas atspindėjo Didžiosios Britanijos klestėjimo epochą.
Turėjo 9 vaikus
Būsimoji karalienė buvo auklėjama itin griežtai. Jos motina miegojo viename kambaryje iki pat 18 gimtadienio. Viktorijos dėdė Belgijos karalius Leopoldas sumanė merginą ištekinti už savo sūnėno Vokietijos žemių princo Alberto.
Tada Viktorija jau buvo pilnametė, karūnuota karaliene ir labai norėjo išsivaduoti iš motinos kontrolės. Teigiama, kad ji ėmėsi iniciatyvos ir pati pasipiršo Albertui.
„Jaučiausi kažkaip ypatingai, kai pastebėjau Albertą, kuris buvo be galo gražus“, – rašė ji 1839 metų spalio 10 dieną dar prieš vestuves.
Per vestuves Viktorijos vestuvinė suknelė buvo balta, kas tuo metu buvo neįprasta. Tuomet vestuvinės suknelės buvo spalvotos. Manoma, kad būtent nuo karalienės Viktorijos laikų išpopuliarėjo baltos vestuvinės suknelės, kurios iki populiarios iki šių dienų.
Viktorija turėjo net devyni vaikus. Teigiama, kad gydytojas patarė karalienei daugiau nebepastoti, nes tai gali būti pavojinga sveikatai, tačiau karalienė nusprendė, kad lovos malonumai jai yra svarbesni.
Mylėjo vyrą, bet ne vaikus
Nors Viktorija turėjo net devynis vaikus, pasakojama, kad ji jų labai nemylėjo. Priešingai, laiko santuokos minusu, kurio neįmanoma išvengti.
Teigiama, kad Viktorija vaikų atžvilgiu nebuvo jautri ar sentimentali, be to, ji dažnai savo atžalas vadindavo bjauriais varliūkščiais. Manoma, kad Viktorija buvo griežto auklėjimo šalininkė ir turėjo įprotį dažnai mušti vaikus.
Vyras mirė gana jaunas
Princas Albertas mirė sulaukęs vos 42 metų, kaip teigiama, karalienei tai buvo didelis smūgis, nes ji mylėjo savo vyrą.
„Negalėjau rašyti savo dienoraščio, kai mano mylimasis mane paliko, ir su skaudančia širdimi aš pradedu metus be jo“, - dienoraštyje rašė Viktorija.
Manoma, kad karalienė gedėjo mirusio vyro visą savo gyvenimą ir juodai rengėsi net per vaikų vestuves. Alberto kambarys, Viktorijos paliepimu, buvo paliktas neliestas, tarsi žmogus ten dar gyventų, tarnai kambarį tik sutvarkydavo.
Vėliau jos gyvenime atsirado tarnas Johnas Brownas. Daug kas mano, kad naujasis tarnas buvo karalienės meilužis, jis net miegodavo šalia esančiame kambaryje. Tokios nuomonės, kaip teigiama, laikėsi net karalienės vaikai.
Vis dėlto, yra ir kita versija, kad jis jai padėdavo susisiekti su mirusio vyro dvasia kaip mediumas.
Miegodavo šalimais esančiuose kambariuose
J. Brownas greit ėmė savivaliauti, tad visas dvaras jo nemėgo. Tarnai vadino jį karalienės eržilu, nes jis buvo arklininkas.
Užsienio reikalų ministras sužinojo, kad jie miega gretimuose kambariuose, kas „prieštaravo etiketui ir netgi padorumui“. Kai kurie manė, kad jis karalienės vyras, tik su sąlyga, kad nepretenduos į jokį titulą. Laiškuose Viktorija ėmė kreiptis į J. Browną „brangusis“.
Teigiama, kad po J. Browno mirties Viktorija parašė apie jį memuarus, tačiau aukščiausio rango dvariškiai neleido jai jų spausdinti, baimindamiesi, kad tai suterštų jos reputaciją.