Netrukus knygynuose pasirodysiančią knygą sudarys Lietuvos LGBT+ (lesbietės, gėjai, biseksualai, translyčiai) žmonių portretai ir juos lydinčios istorijos.
Interviu DELFI R. Zabarauskas sakė manantis, kad po knygos atsiradimo kils daug aistrų, nes ne visi pašnekovai yra atsiskleidę savo šeimoms ir draugams. Jo nuomone, po dešimtmečio tokia knyga bus niekam nebeįdomi, nes LGBT+ istorijos taps kasdienine banalybe.
– Pirmiausia paklausiu gražuliškai – „ko jie demonstruojasi, ko jie po paradus marširuoja ir dar į knygas lenda“?
– Jeigu kam nors nepatinka, kad LGBT+ asmenys atsiskleidžia, tampa atviresni ir labiau matomi, vadinasi, tokia yra jų nuomonė. Turėti savo nuomonę ir ją išreikšti yra kiekvieno teisė. Deja, LGBT+ žmonės Lietuvoje neturi teisės sudaryti partnerystės, susituokti, įsivaikinti. Nėra translyčiams asmenims reikalingų įstatymų ir gydymo tvarkos. Dėl Nepilnamečių apsaugos įstatymo įsigali cenzūra. Moksleiviams neužtikrinamas mokslu grįstas lytiškumo ugdymas. Nerealistinės vyriškumo ir moteriškumo normos sukelia depresiją, priveda jaunus žmones prie savižudybės.
Tad prašau kalbėti apie šias problemas, kurios yra labai realios ir paliečia daugybę Lietuvos gyventojų. „Demonstravimasis“ ar kritika jam nėra jokia problema, tokia temos formuluotė tik nukreipia nuo rimtų temų.
– Ar visi knygos herojai lengvai sutiko kalbėti? Ar daug buvo atsisakiusių?
– Dauguma sutiko lengvai. Labai džiaugiuosi, nes tai parodo tam tikrą LGBT+ bendruomenės pasitikėjimą ir įvertinimą mūsų knygos komandai. Tai ne tik mano, bet ir fotografės Arcanos Feminos nuopelnas – ji taip pat prikalbino ne vieną pašnekovą. Apskritai manau, kad knyga pasirodo pačiu laiku. Vos prieš kelis metus tai dar būtų buvę neįmanoma. Tačiau įvairios iniciatyvos ir atsiskleidimai sukūrė sniego gniūžtės efektą. Žmonės nebenori tylėti. Šia prasme gyvename nuostabiais ir jaudinančiais laikais. Po dešimt metų tokia knyga bus niekam nebeįdomi, nes LGBT+ istorijos taps kasdienine banalybe. Tada bus svarbiau kalbėti ne apie istorijas, o apie istoriją – tą, kurią šiandien visi drauge dar galime rašyti.
– „Tai bus emocijų potvynis, nes kiekvienas atsiskleidimas pakeis savo aplinką. Kils konfliktų. Suklaidinti žmonės nesupras savo vaikų, šeimos narių ar draugų“, – rašai knygos įžangoje. Gal jau kilo aistrų?
– Manau, daug aistrų kils po knygos pasirodymo, nes ne visi pašnekovai yra atsiskleidę savo šeimoms, artimiesiems, draugams. Padovanota knyga gali daug ką nustebinti… Bet įžangoje kalbu ne tiek apie mūsų knygos herojus, kiek apskritai apie neišvengiamą visos Lietuvos ateitį. Kelias į LGBT+ lygiateisiškumą turi ir turės tiek džiaugsmo, tiek skausmo, nes tiesiog toks yra gyvenimas. Apmaudu žiūrėti, kaip kai kurie žmonės gyvena perdėm atsargiai ir vengdami bet kokių blogų emocijų ar reakcijų. Jie trukdo sau patirti gyvenimą.
– Skaitant knygą susidarė įspūdis, kad dauguma pašnekovų patyrė sunkumų augdami provincijoje, tačiau viskas susitvarkė atvykus į Vilnių ar kitą didmiestį. Ar mano įspūdis teisingas?
– Nesu sociologas ir ši knyga nėra tyrimas, todėl negaliu daryti tokių išvadų. Bet mane labai nustebino ir pradžiugino, kad knygoje kaip tik gausu istorijų ne tik iš sostinės, bet ir iš Kauno, Alytaus, Klaipėdos, Šilutės, Jurbarko ir kitų miestų, miestelių, kaimų. Žinoma, jauni žmonės masiškai kraustosi į didesnius miestus – ne tik LGBT+, bet tiesiog visi. Kodėl? Dėl to, kad provincijoje daug kam nuobodu ir nėra ką veikti.
Man atrodo, kad tokios migracijos neįmanoma sulaikyti. Tačiau reiktų, kad visi pagalvotų, kaip galima prisidėti prie savo gimtojo miesto ar kaimo pokyčių. Juk mes gyvename tokioje mažytėje šalyje. Mūsų atstumai yra visiškai juokingi. Ilgainiui mes turime atsisakyti tų psichologinių ribų tarp „kaimo“ ir „miesto“ ir visi sugyventi draugiškai bei išradingai. Tokia provincija, kokią mes dabar Lietuvoje dar turime, yra labai įdomi – ją reikia nufotografuoti ir išsaugoti atminimą ateities archyvams. Po keliolikos metų jos galutinai ir negrįžtamai nebeliks. Mes visi turėsime sukurti kažką visiškai naujo.
– Gal LGBT+ žmonių situacija nėra tokia bloga kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Juk, pavyzdžiui, knygos herojai padarę karjeras, viena biseksuali mergina nesiskundžia gyvenimu Šiauliuose, o mylimąjį galima sutikti ir profesinėje mokykloje...
– Tai, kad valstybėje nėra LGBT+ lygiateisiškumo, nereiškia, kad visi LGBT+ žmonės dienų iš dienas sėdi, verkia ir nieko neveikia. Knygoje yra visokių istorijų, tikrai ne tik su laiminga pabaiga. Kita vertus, žmonės, kurie yra pačiose sudėtingiausiose situacijose, nesutiko kalbėti. Juk knygoje kiekvieną pašnekovą lydi nuotrauka ir vardas su pavarde, arba, išimtinais atvejais, atpažįstamas slapyvardis – todėl tai tikrai gali ir pakenkti, jei esi itin sudėtingoje situacijoje. Tiesą sakant, netgi buvo žmonių, kurie norėjo duoti interviu, bet aš pats nesutikau, nes maniau, kad tai būtų neetiška.
Kai paauglys yra išmestas iš namų ir dar tik kabinasi į gyvenimą, gal geriau jam iš pradžių subręsti, o ne viešinti savo istoriją. Bet tai nereiškia, kad tokių istorijų nėra. Galiausiai pasakysiu net dar daugiau. Aš specialiai ištryniau pačias graudžiausias istorijų vietas, kurios būtų išspaudusios skaitytojų ašaras. Visai nenoriu sukelti gailesčio ar pigiai žaisti emocijomis. Tą darbą puikiai atlieka bulvarinė žiniasklaida. Man norėjosi tiesiog pristatyti žmonės oriai ir pagarbiai. Tebūnie tai pirmas susipažinimas.
– Kuri knygos istorija labiausiai paveikė tave patį? Kodėl?
– Mane labiausiai paveikė ŽIV ir AIDS aktyvisto, klaipėdiečio Jurgio Andriuškos istorija. Prieš metus, kai dar tik pradėjau mąstyti apie šią knygą, paklausiau, ar jis sutiktų atsiskleisti kaip biseksualus. Sutiko. Tačiau šių metų pradžioje jis, persirgęs gripu, per anksti grįžo į sporto klubą... Jam paprasčiausiai sustojo širdis. Esu dėkingas, kad knygai pasikalbėti sutiko jo sūnus Karolis ir draugė Olia. Aš tikiu, kad Jurgis ten kažkur aukštai aukštai mums labai ramiai šypsosi ir nori, kad mes niekada nesustotume. Jis buvo toks atviras ir toks nuoširdus... Jo atvirumas ir pokyčių troškimas sugriovė sienas – labai prisidėjo prie ŽIV ir AIDS pacientų padėties Lietuvoje gerinimo.
Be galo džiaugiuosi, kad mes galime pratęsti Jurgio neštą žinią net ir po jo mirties. Tai tik dar sykį įrodo, kad lygiateisiškumo siekis yra nesustabdomas ir jam neegzistuoja fizinės ribos.
– Dalis knygos herojų minėjo emigraciją. Kiek emigracija susijusi su seksualine orientacija?
– Daugybė žmonių, ir ne tik LGBT+, emigruoja iš Lietuvos ne dėl finansinių priežasčių, o dėl to, kad šioje šalyje trūksta orumo ir pagarbos. Tai yra tiesiog faktas, tačiau mūsų politikai yra bailiai, kurie su šiuo faktu nenori ir nemoka dirbti. Todėl mes, pilietinė visuomenė, turime dar daugiau atsakomybės. Mes privalome kartu paversti šią šalį gyvenama, o ne iš jos evakuotis.
– „Mano teta, kuri labai konservatyvi ir kiekvieną sekmadienį meldžiasi bažnyčioje, rytoj kartu su manim eis į Baltic Pride“, – knygoje sako keramiku dirbantis Lietuvos lenkas. Tokios istorijos – labiau išimtis ar norma? Kaip dažniausiai į atsiskleidimą reaguoja artimieji?
– Pasakysiu labai paprastą dalyką. Daug pašnekovų kaip susitarę man kartojo – Lietuva per paskutinius metus visiškai pasikeitė, visi tapo labai draugiški ir palaikantys LGBT+ lygiateisiškumą. Ne visai taip yra. Lietuva keičiasi, bet kol kas dar lėtai. Tai kodėl tiems žmonėms pokyčiai atrodo tokie dideli? Nes jie atsiskleidė ir per kelis metus pakeitė savo pačių aplinką! Jų taurus pavyzdys įtikino artimuosius, draugus, šeimos narius. Todėl ir jūsų paminėta Lietuvos lenko istorija manęs visai nestebina. Nei lietuviai, nei lenkai nėra monstrai, kuriems užprogramuota neapykanta kitam žmogui. Ta neapykanta atsiranda iš nežinojimo ir nesupratimo. Kai mes atvirai kalbamės, diskutuojam, bendraujame – viskas atšyla ir žmonės pasikeičia. Taip yra, taip buvo ir taip visada bus.
– „Esu homoseksualus. Vyras. Turiu du sūnus, kuriuos labai myliu ir jais didžiuojuosi. Visada norėjau turėti vaikų, juos ir turiu, bet ilgainiui supratau, kad ilgiau nebeišgyvensiu „tradicinėje“ šeimoje. Todėl labai džiaugiuosi savo buvusiosios sprendimu nebegyventi drauge. Man tai buvo dvigubas ištrūkimas į laisvę...“, – knygoje pasakoja aktorius filologas Irmantas Bačelis. Kiek žinai tokių istorijų, kada vyras supranta savo tapatybę jau brandžiame amžiuje?
– Tokių istorijų yra ne viena ir ne dvi, bet ne visi apie tai garsiai prabyla. Tai lengva paaiškinti. Sovietmečiu homoseksualūs santykiai buvo kriminalizuojami, nebuvo žodžio laisvės, todėl žmonėms buvo sunkiau suvokti savo tapatybę.
– Dėl kurių žinomų žmonių atsiskleidimo knygoje labiausiai džiaugiesi?
– Pats neslepi turintis vaikiną. Ar laisvai jautiesi gyvendamas Lietuvoje? Kaip situacija pasikeitė nuo tada, kai debiutinio filmo premjeros metu apie tai garsiai paskelbei?
– Aš jaučiuosi laisvai, nes renkuosi laisvę. Lietuva čia niekuo dėta. Žinoma, man lengva kalbėti, nes išaugau palaikančioje šeimoje, turiu ištikimus draugus ir talentingiausius pasaulyje kolegas. Tačiau mano patirtis niekaip nepaneigia to fakto, kad Lietuvoje nėra LGBT+ lygiateisiškumo. Ir, kita vertus, tai niekaip nepaneigia to, kad visi žmonės, kurie renkasi laisvę, jaučiasi laisvi. Taip jaučiasi ir „Lietuva atsiskleidžia“ knygos herojai: nuo elektriko iki politologo, nuo mamos iki studentės, nuo panevėžiečio iki emigrantės.
– Kada, manai, Lietuva ryšis įteisinti vienalyčių asmenų partnerystę?
– O kada mes ryšimės pareikalauti savo atstovų, kad ji būtų įteisinta? Čia yra tikrasis klausimas. Nėra jokios mistinės „Lietuvos“, kuri su laiku pasikeis ir kažką kažkada įteisins. Esame tik mes, čia ir dabar. Tad jeigu dabar to pareikalausime, reiškia, dabar ir įteisins. Ir tai įvyks žymiai greičiau nei dauguma tikisi.