Iš viso šeštadienį galimi du variantai. Šeštadienį bus balsuojama, ar laikyti naują Darbo kodeksą nepriimtu (tada lieka galioti senas kodeksas), ar svarstyti jį iš naujo. Dėl paties veto ir prezidentės pataisų sprendžiama nebus.
Kitos savaitės posėdyje trečiadienį turi būti svarstoma, ar atmesti D. Grybauskaitės veto, ar pritarti su visomis pataisomis.
Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus teigia, kad darbdaviams būtų geriausia, jei Seimas laikytų naują Darbo kodeksą nepriimtu ir liktų galioti senasis variantas. Pasak jo, darbdaviai tikisi, kad naują ir jiems patinkantį Darbo kodeksą priims jau naujoji valdžia, mat dabartiniai politikai domisi tik rinkimais.
Profesinės sąjungos šeštadienį prie Seimo organizuoja mitingą, kuriame ragins priimti prezidentės D. Grybauskaitės veto su jos pasiūlytomis pataisomis.
Kas nepatinka darbdaviams, bet tinka darbuotojams
Naują Darbo kodeksą prezidentė vetavo motyvuodama tuo, kad jis nepakankamai užtikrina darbuotojų teises ir „įteisina darbdavių dominavimą“. D. Grybauskaitė taip pat pateikė savo pasiūlymus, su kuriais galima susipažinti čia.
Tačiau darbdaviams labai nepatinka 2 prezidentės siūlymai.
Pirma, kad apskaitos laikotarpis už viršvalandžius dirbant pagal suminę laiko apskaitą yra ne 3 mėnesiai, o 1 mėnuo. Šiuo metu pagal seną Darbo kodeksą viršvalandžiai apskaitomi kas 4 mėnesius.
Antras darbdaviams nepatinkantis dalykas, kad nustatomas apribojimas sudarant terminuotas sutartis nuolatinio pobūdžio darbui.
Prezidentės siūlymas buvo, kad dėl terminuotų sutarčių nuolatinio pobūdžio darbui būtų sutariama kolektyvinėje sutartyje. Kitaip tariant, atsiklausiama darbuotojų. Be to, išliko nurodymas, kad tokių sutarčių negali būti daugiau kaip 20 proc. visų darbdavio sudarytų darbo sutarčių skaičiaus.
Seimo priimtame naujame Darbo kodekse atsiklausti darbuotojų dėl terminuotų sutarčių nuolatinio pobūdžio darbui nereikėjo. Bet jame buvo nustatytas apribojimas dėl 20 proc. tokių sutarčių skaičiaus.
Sename kodekse terminuotos darbo sutartys nuolatiniam darbui neleidžiamos, išskyrus kai tai nustato įstatymai ar kolektyvinės sutartys.
Viršvalandžiai: darbdaviai vs darbuotojai
Pirmiausia reikia pradėti nuo to, kad pagal seną Darbo kodeksą darbo laikas negali būti ilgesnis nei 40 valandų per savaitę, be viršvalandžių. Su viršvalandžiais – negali būti ilgesnis nei 48 valandos.
Taikant suminę darbo apskaitą (pavyzdžiui, duonos kepykloje ar bare), negali būti dirbama daugiau kaip 48 valandas per savaitę ir 12 valandų per darbo dieną ar pamainą.
Naujas Darbo kodeksas nustatė, kad darbo laiko norma yra 40 valandų per savaitę. Tačiau tai – norma, ne maksimumas.
Vidutinis darbo laikas su viršvalandžiais – 48 valandos per savaitę. Bet tai irgi ne maksimumas. Kodeksas dar leidžia dirbti pagal susitarimą dėl papildomo darbo laiko ir tada maksimali viso darbo laiko trukmė, įskaitant viršvalandžius ir papildomą darbo laiką, negali viršyti 60 valandų per savaitę.
Taigi naujas kodeksas iš esmės sudaro sąlygas dirbti ilgiau.
Kai apmokėjimas yra skaičiuojamas pagal suminę darbo laiko apskaitą (gamyklose, kavinėse), maksimalusis darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, tačiau neįskaitant darbo pagal susitarimą dėl papildomo darbo, vidutiniškai per savaitę negali būti ilgesnis kaip 48 valandos skaičiuojant per 3 mėnesius.
Žodis „vidutiniškai“ šiuo atveju reiškia, kad jei apskaitos laikotarpis yra 3 mėnesiai – tada vieną mėnesį galima prašyti darbuotojo nuolat dirbti 72 valandas per savaitę, kitą – 24 valandas: svarbu tik tai, kad bendras valandų skaičius per tris mėnesius vidutiniškai neviršytų 48 valandų per savaitę.
Šiuo metu viršvalandžiai apskaitomi kas 4 mėnesius, už juos turi būti mokama 1,5 darbuotojo darbo užmokesčio (skaičiuojant valandinį atlygį), o už laikotarpius, kai nedirbama – mokama kaip už prastovą (minimalus valandinis atlygis – 2,32 Eur). Darbdaviams tai nepatinka, nes kai darbo yra – jie turėtų mokėti už viršvalandžius daugiau, kai jo nėra – reikia mokėti už prastovas.
Prezidentūra. Prezidentės D. Grybauskaitės vyriausioji patarėja Lina Antanavičienė sako, kad dėl 1 mėnesio apskaitos periodo buvo sutarta Trišalėje taryboje, tačiau Seimas priėmė kitokią nuostatą. Pasak patarėjos, skaičiuojant suminę darbo laiko apskaitą kas mėnesį, išlošia darbuotojas. O šiaip ar taip Lietuvoje pagal suminę darbo laiko apskaitą dirbantys darbuotojai paprastai gauna mažiausius atlyginimus – tai gamyklose, kepyklose ir panašiose įmonėse dirbantys žmonės.
„Kadangi atsisakoma aštuonių valandų darbo dienos ir pereinama prie to, kad per vieną savaitę vidutinis darbo laikas negali būti ilgesnis nei 48 valandos. Ir dabar klausimas, kaip mes tuos viršvalandžius žmogui apskaičiuojam? Jeigu žmogus dirba vieną mėnesį: vieną savaitę dirba po 12 valandų per dieną, kitą savaitę jis jau gali dirbti po 4 valandas per dieną. Mėnesio gale išvedamas vidurkis, išlyginama ir suskaičiuojama, kiek jam išėjo tų viršvalandžių, ir atsiskaitoma“, - pasakoja L. Antanavičienė.
„Dabar paimkime 3 mėnesių variantą. Žmogus vieną mėnesį dirba ištisai po 12 valandų per dieną, kitą mėnesį jis dirba po 6 valandas, trečią mėnesį dar kitaip. Jam išveda vidurkį. Gali būti taip, kad išdėliojus viršvalandžius per tris mėnesius, jų tiesiog nelieka. Viskas išsilygina per 3 mėnesius ir išeina, kad žmogus viršvalandžių praktiškai neturėjo, nes sukalkuliavus išeina vidurkis per savaitę – 48 valandos. Nežiūrint į tai, kad pirmą mėnesį jis nuolat dirbo, nematydamas šeimos“, - tęsia patarėja.
L. Antanavičienė akcentuoja, kad net jei viską suskaičiavus viršvalandžių lieka – už juos sumokama tik po 3 mėnesių.
„Galų gale, mes apskritai turime mažiausią algą regione. Kai mes kalbame apie tokį viršvalandinį darbą pagal suminę darbo laiko apskaitą, dažniausiai tai yra paprasčiausią darbą fabrikuose, gamyklose, kepyklose dirbantys žmonės. Tokiu atveju, kai jiems taikomas vieno mėnesio apskaitos periodas, tikimasi, kad jie gaus daugiau pajamų, nes jiems tie viršvalandžių bus priskaičiuojama daugiau“, - teigia patarėja.
Darbdaviai. Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas V. Sutkus pasakoja, kad viršvalandžius skaičiuoti kas 1 mėnesį, o ne kas tris – būtų klaida ir didelis darbdavių apsunkinimas. Priežastis: banguojanti ekonomika, kai vienu metų užsakymų būna daug, kitu – sumažėja.
„Verslas nėra statiškas. Sovietų Sąjungos laikais, kai ekonomika buvo planinė, plano komitetas galėjo nustatyti, kiek kiekviena gamykla turi pagaminti detalių, kiek nuvežti kitai ir taip penkeriems metams. Dėl to buvo galima aiškiai sudėlioti, kiek reikia darbuotojų, nes buvo normos, kiek kas pagamina. Buvo galima aiškiai sustatyti grafikus. Dabar dinamiškoje verslo aplinkoje, ypač kai kalbama apie mažas įmones, ekonominės veiklos aktyvumas pulsuoja: kartais būna daugiau užsakymų, kartais – mažiau“, - aiškina V. Sutkus.
„Ką daro toks reguliavimas, kai negalima dirbti viršvalandžių? Tai įmonės negali priimti naujų užsakymų, nes trūksta pajėgumų, trūksta darbuotojų. Pavyzdžiui, žmogus dirba 8 valandas per dieną ir gamina stalus. Įmonė gauna užsakymą pagaminti didelę partiją stalų. Tada darbdavys turi arba prašyti darbuotojų dirbti daugiau ir mokėti už tuos viršvalandžius brangiau (įmonė gauna naudos, nes gauna užsakymą), arba turi priimti naujų darbuotojų, kas būtų buvę tinkama, kai buvo kalbama apie nulines darbo sutartis“, - sako pašnekovas.
„Nulinių“ darbo sutarčių prezidentės pataisose nebeliko. Šitokios sutartys apskritai taikomos tik Jungtinėje Karalystėje, Danijoje ir Nyderlanduose, tačiau britų leiboristai jas kritikuoja. Tokios sutartys labai dažnai siūlomos prasčiausius darbus dirbantiems migrantams.
Pasak V. Sutkaus, kai įmonė gauna daug užsakymų ar keletą didelių užsakymų, darbdaviui paprasčiau sumokėti jau esamam darbuotojui už viršvalandžius, o kai užsakymų nėra arba jų nedaug – leisti darbuotojui pailsėti. Jo teigimu, tai labai svarbu smulkioms įmonėms.
V. Sutkus sako, kad darbdaviai iš pradžių siekė 52 valandų vidutiniškai per savaitę dirbant pagal suminę laiko apskaitą, bet susitaikė ir su 48 valandomis. Tačiau negali susitaikyti su 1 mėnesio viršvalandžių apskaita, vietoje 3 mėnesių.
„Suminės apskaitos esmė – kai yra daugiau darbo, žmogus gali padirbti ilgiau ir gauti daugiau pinigų, įskaitant ir didesnį apmokėjimą už viršvalandžius, ir galėtų gauti laisvadienių tada, kai užsakymų pikas yra praėjęs“, - sako V. Sutkus.
„Tai padeda darbdaviui nemokėti už viršvalandžius. Pavyzdžiui, duonos įmonėje: viską išlygina taip, kad negauni užmokesčio už nė vieną viršvalandį. Ari, ari, sveikatos neturi, o po to tiesiog miegi. Pas mus ateina moterys, apie 40 metų, tačiau visai be jėgų - kaip blynas", - pasakoja Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė Gražina Gruzdienė.
Tuo laiku, kai darbo darbdavys neduoda, pagal naują kodeksą darbuotojui turi būti mokama pusė jo valandinio atlygio (pagal seną mokamas minimalus valandinis atlygis - 2,32 euro).
„Labiausiai nukentės tie, kurių atlyginimai yra nedideli“, - sako Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos konsultantas darbo apmokėjimo klausimais Algirdas Zvicevičius.
Pavyzdžiui, jei darbuotojo valandinė alga – 4 eurai, bet nesant darbo, jam per valandą pagal naują kodeksą mokės 2 eurus, o ne 2,32 eurus, kaip dabar.
„Įmonėse labai skaičiuoja tas darbo valandas, kad nereikėtų mokėti daugiau už viršvalandžius", - sako A. Zvicevičius.
Terminuotos sutartys nuolatiniam darbui: darbdaviai vs darbuotojai
Dar vienas darbdaviams nepatinkantis prezidentės siūlymas – nustatyti, kad terminuotas sutartis nuolatiniam darbui būtų įmanoma sudaryti tik tada, kai dėl to susitariama kolektyvinėje sutartyje. Šalies vadovės dekrete atkreipiamas dėmesys, kad pagal terminuotas darbo sutartis dirbantys darbuotojai paprastai pažeidžiamesni nei pagal neterminuotas.
Prezidentė taip pat paliko Seime jau priimtą nuostatą, kad terminuotos sutartys nuolatiniam darbui negali sudaryti daugiau nei 20 proc. visų darbdavio sudarytų darbo sutarčių.
Tačiau tai visiškai neturi įtakos terminuotų sutarčių sudarymui terminuotam darbui – konkrečiam laikotarpiui arba kol bus įgyvendintas užsakytas darbas.
Prezidentūra. Prezidentės patarėja L. Antanavičienė atkreipia dėmesį, kad terminuotos darbo sutartys gali būti dviejų rūšių: tam tikram periodui (tarkime, metams) arba nuolatiniam darbui.
„Mes kalbame tik apie terminuotas sutartis nuolatiniam darbui. Pavyzdžiui, eini į kepyklą diena dienon, dirbi kaip ir visi, kurie turi klasikinę darbo sutartį, tik darbdavys tave priima metams ar dvejiem. Realiai dirbi taip, kaip ir pagal paprastą sutartį, tik suėjus terminui – viskas, sutartis baigiasi. Tai reiškia, kad perspėjimo terminai labai trumpi, išeitinės kur kas mažesnės“, - tokios sutarties trūkumus vardija patarėja.
Iš esmės tokia sutartis patogi tuomet, kai darbdavys nori paprasčiau atleisti darbuotoją.
„Tos terminuotos sutartys nuolatiniam darbui darbdaviams tikrai atrodo labai patrauklios. Mes sakome – tvarkoje, jos gali būti, bet dėl jų turi būti susitariama per kolektyvines sutartis“, - sako L. Antanavičienė.
Darbdaviams atrodo, kad profesinės sąjungos užkirs kelią tokių sutarčių sudarymui. „Tokiu atveju reikia derėtis. Bet tai, kad Lietuvoje atsirastų kuo daugiau kolektyvinių sutarčių, yra bendra mūsų siekiamybė. Tą mums sako visos tarptautinės organizacijos“, - sako patarėja.
Lietuvoje, pasak jos, tik apie 10 proc įmonių turi sudarę kolektyvines sutartis su darbuotojais, kai Vakarų Europos šalyse – apie 90 proc.
Darbdaviai. V. Sutkus kalba apie terminuotas darbo sutartis apskritai, neskirstydamas jų į skirtas nuolatiniam darbui ar konkrečiam terminui. Jis teigia, kad pagal prezidentės pataisas išeina taip, jog darbdavys negali sudaryti terminuotų sutarčių apskritai, jei negavo profesinių sąjungų pritarimo.
„Kadangi mes matome dabartines profesinių sąjungų nuostatas, tai akivaizdu, kad jeigu nueisime pas Artūrą Černiauską, tai jis pasakys: ne, ne, ne, jokių čia terminuotų sutarčių", - sako V. Sutkus.
Paprašytas paaiškinti, kam reikia terminuotos sutarties nuolatiniam darbui, pašnekovas vėl kalbėjo tik apie terminuotas sutartis apskritai, neišskirdamas jų rūšių.
„Terminuota sutartis Lietuvoje laikoma vos ne potencialiu sukčiavimu. Jei darbdavys priima žmogų pagal terminuotą sutartį, tai jis, matyt, sukčiauja, nes nenori priimti nuolatiniam darbui. Jei žiūrėti iš ekonomikos pusės, tai terminuota sutartis yra tokia, kuri skirta tam, kad įmonės galėtų išnaudoti ekonomikos pikus, pakilimus. Sakykime, maža įmonė gavo užsakymą iškloti trinkelėmis Lukiškių aikštę ir žino, kad reikės darbą atlikti per tris mėnesius. Ji darbuotojų neturi, nes kasdien Lukiškių aikštės nekloja. Tada tokia įmonė turi pritraukti darbo jėgos. Tam ji turi keletą būdų: pasakyti darbuotojams, kad dabar turime užsakymą, reikia dirbti viršvalandžius, gausite daugiau. Bet jei to nepakanka, reikia daugiau žmonių - priimi pagal terminuotą sutartį trims mėnesiams dar žmonių", - sako V. Sutkus, nors buvo klausiamas apie nuolatinio pobūdžio darbą.