Įvykis, nustelbęs net valstybines šventes: šių dienų Lietuvoje to jau nepamatysi

Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo į prezidento postą išrinktas Antanas Smetona kartu su Ministru pirmininku Augustinu Voldemaru pasuko autoritarizmo keliu. Ilgainiui 2 autoritetai negalėjo išsitekti valdžioje, todėl 1929 m. iš posto pašalintas A. Voldemaras atvėrė kelius A. Smetonos Tautos vado kulto formuoti.

Vado kultas buvo parankus visiems

Iš tiesų, A.Smetonai dar gyvam esant su jo atvaizdu išleista ne viena serija pašto ženklų, jo vardu pavadintas karo laivas, keletas gatvių ir aikščių, mokyklų, su prezidento atvaizdu išleista 10 sidabrinių litų moneta.

Nuo XX a. 4 dešimtmečio pradžios bandyta kurti naują šalies vadovo įvaizdį ir politinius mitus. 1930 m. didingai paminėję Vytauto Didžiojo jubiliejų, po kelerių metų tautininkai nutarė iškilmingai atšvęsti ir Prezidento A. Smetonos 60-metį.

Tarpukario spaudoje buvo plėtojamos tautos herojų garbinimo tendencijos: „Kadangi tautos didvyriai yra jos gyvybės palaikytojai, tai suprantama, kad kiekviena sveika tauta savo didvyrius gerbia, myli ir stato jiems paminklus.“

Tautos vado kultas nebuvo unikalus reiškinys neramumus išgyvenančioje tarpukario Europoje. SSRS garbino Revoliucijos tėvą Leniną, vėliau – Tautų tėvą Staliną, Lenkija – diktatorių Juzefą Pilsudskį, fašistinė Italija – dučę Benitą Musolinį, Vokietija – fiurerį Adolfą Hitlerį.

Kiekvienoje šalyje vado kultas buvo formuojamas atsižvelgiant į tai, kokia stipri, valinga ir charizmatiška pati asmenybė bei kiek ji reikalavo visuomenės dėmesio ir pagarbos. Svarbus vaidmuo teko ir valdžios elitui, kuriam buvo paranku tūnoti Tautos vado šešėlyje ir garbinant jį saugiai jaustis valdžios olimpe.

Ne mažiau reikšmingas buvo ir sąmoningas ar pasąmoningas žmonių troškimas matyti sektiną pavyzdį, „neklystantį idealą“, „tautos vairininką“, „globėją“, „tvarkos ir stabilumo ramstį“.

Ragino puošti namus vainikais

1934 m. Prezidentas A. Smetona buvo pačiame savo valdžios zenite, tada artėjo ir garbus jo jubiliejus. 1925 m. Prezidentas Aleksandras Stulginskis nešventė 40-mečio, 1926 m. Prezidento Kazio Griniaus 60-metį sujaukė organizuotas karinis valstybės perversmas, todėl kaip rengti tokį jubiliejų, patirties neturėta. Pavyzdžių ieškota kitose šalyse: 1930 m. kovą Čekoslovakija pagerbė 80 metų sulaukusį prezidentą Tomašą Gariką Masaryką, 1933 m. liepą Italija minėjo dučės Benito Musolinio 50-metį.

Lietuvoje nutarta organizuotai pagerbti Tautos vadą, pasiruošimą ir pačias iškilmes pavertus visuomenę mobilizuojančiu ir vienijančiu reiškiniu.

Pirmiausia buvo įkurtas specialus komitetas jubiliejiniams renginiams visoje Lietuvoje koordinuoti, jį daugiausia sudarė tautininkai. 1934 m. birželio 20 d. komiteto prezidiumas kreipėsi į tautą, kviesdamas visoje šalyje iškilmingai švęsti Tautos vado 60-metį. Liepos mėnesį kiekviename miestelyje buvo iškabinti skelbimai su atsišaukimu „Renkimės pagerbti Tautos Vadą!“

Lietuvos gyventojams buvo pranešta, kad Prezidento A. Smetonos jubiliejus bus švenčiamas rugsėjo 9 ir 10 d. Valstybės tarnautojai, dvasininkai, mokytojai, šauliai, visuomenės įstaigos bei organizacijos buvo kviečiami talkinti vietos komitetams ir tautos vadui parengti originalių dovanų.

Gyventojai raginti rugsėjo 9 ir 10 d. iškelti tautines vėliavas, namus papuošti vainikais arba išstatyti prezidento portretus, padaryti iliuminacijas iš elektros lempučių. Moterims ir vaikams siūlyta pasipuošti tautiniais kostiumais.

Pompastikos siekta specialiai

Sveikinimai jubiliatui ėmė plaukti nuo rugpjūčio 10-osios, tikrosios jo gimimo dienos. Daugiausia oficialių sveikinimų sulaukta iš Latvijos, Estijos ir Čekoslovakijos. Rugpjūtį prezidentą sveikino tik užsienio atstovai, Lietuva dar tik rengėsi iškilmėms, kurios turėjo nustelbti iki tol vykusias valstybines šventes.

Laikinoji sostinė prezidento jubiliejui pradėjo puoštis rugsėjo 7 d. Ant namų sienų ir vartų buvo segami vainikai bei elektros lempučių girliandos su inicialais A.S. ir skaičiumi 60. Įstaigų balkonus ir langus papuošė prezidento portretai, akimirksniu išpirkti iš miesto knygynų.

Svarbiausios iškilmės turėjo vykti Petro Vileišio aikštėje, ten pastatyti įspūdingi vartai ir puošni tribūna.

Renginiai prasidėjo rugsėjo 8-ąją, šeštadienį, 8 val. ryto iškėlus tautines vėliavas. 10 val. Kauno arkikatedroje bazilikoje laikytos iškilmingos pamaldos, jose dalyvavo Prezidentas A. Smetona, Vyriausybės, užsienio valstybių atstovai, kariuomenės vadovybė ir visuomenė. 14 val. jubiliatui pagerbti P. Vileišio aikštėje surengta raitelių sporto šventė. 19.30 val. prezidento rūmuose A. Smetoną sveikino Vyriausybė, arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas ir kariuomenės vadovybė.

Svečiai buvo susodinti prie vaišių stalo prezidentūros kieme. 20 val. prasidėjusi jubiliatui skirta eisena su žibintais ir fejerverkais nusidriekė nuo Karo muziejaus iki prezidentūros.

Vakare įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose Tautos vado garbei buvo rengiami vaidinimai, koncertai, deklamacijos, dainos, žaidimai ir tautiniai šokiai. Tą dieną atrodė, kad visas kraštas entuziastingai pagerbia prezidentą.

Tokio įspūdžio siekta labai tikslingai. Šventė buvo puikiai organizuota ir reglamentuota, nurodyta ne tik posėdžių tvarka, bet ir muzikos kūrinių repertuaras. Posėdžiuose pirmiausia turėjo būti pristatyti A. Smetonos nuopelnai Lietuvai, paskui perskaitytas iškilmėms skirtas Vyriausybės raštas.

Po šios dalies turėjo būti pagerbta Lietuva ir jos vadovas, atsimintas Vilnius, kuriame A. Smetonos vadovaujama Lietuvos Taryba atkūrė Lietuvos nepriklausomybę, ir sugiedota „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Posėdžio pabaigoje buvo skaitomas Tautos vado žodis. Jį susirinkusieji privalėjo išklausyti stovėdami. Galiausiai reikėjo sugiedoti himną arba „Lietuviais esame mes gimę“.

Jubiliejaus renginiai tęsėsi ir rugsėjo 9-ąją. Iškilmių pradžią skelbė 8 val. iškeltos vėliavos, 10 val. Tautos vadą prezidento rūmuose sveikino Kaune reziduojantys diplomatinio korpuso atstovai. 11 val. jubiliatas atvyko į P. Vileišio aikštę, kur iškilmingas pamaldas laikė arkivyskupas metropolitas. Vidurdienį aikštėje A. Smetona pasveikino kariuomenės ir organizacijų vėliavų paradą.

Susirinkusiems tai buvo įspūdingas reginys, nes žygiavo kariuomenės būriai, šauliai, savanoriai, skautai ir kitos organizacijos. Parade dalyvavo net 3 tūkst. vėliavų ir apie 9 tūkst. žmonių! Nuaidėjo 60 artilerijos šūvių saliutas, skambėjo iškilmingas kariuomenės maršas.

20 val. Valstybės teatre vyko iškilmingas posėdis: teatro artistai atliko poeto Kazio Binkio parašytą poemą „Užugirio pasaka“. Renginyje nuskambėjo dešimtys oficialių sveikinimo kalbų, pabaigoje sugiedotas tautos himnas ir nuaidėjo entuziastingos ovacijos jubiliatui. Tą dieną vien Kaune minėjimai vyko 27 skirtingose vietose.

Šventės proga ne vieno miesto gatvė ar gražesnė aikštė gavo A. Smetonos vardą, buvo pasodinta dešimtys Prezidentui A. Smetonai skirtų ąžuoliukų. Kulautuvoje prezidento jubiliejaus proga buvo atidengtas paminklas, o Kaune, Panemunėje, iškilmingai atidaryta A. Smetonos alėja.

Padovanojo sklypą Užugirio dvarui

Tautos vadui reikėjo solidžios dovanos. Artimiausi bičiuliai žinojo, kad prezidentas labai ilgisi savo tėviškės, Užulėnio kaimo Ukmergės rajone, o poilsio ir atgaivos paprastai ieško gamtoje – prie ežero ar miške. Tada daugelis prakutusių Lietuvos kariuomenės generolų ir ministrų jau buvo įsigiję nugyventus dvarus, mielai kviesdavo pasisvečiuoti ir A. Smetoną su žmona, todėl nutarta nustebinti prezidentą ir padovanoti jam sklypą dvarui statyti.

Lietuvių tautininkų sąjungoje kilo mintis išleisti specialius dovanos ženklus. Vienas jų kainavo 5 litus. Juos platinant surinkta didelė pinigų suma ir 1935 m. nupirkta 80 ha žemės. Didžiausią sklypo dalį sudarė buvęs Lėno palivarkas, įsigytas iš Taujėnų dvaro savininko kunigaikščio Konstantino Radvilos. Kita žemė buvo išpirkta iš Lėno bažnyčios, Užulėnio mokyklos ir naujakurių. Dar 25 ha miško A. Smetona iš valstybės gavo kaip Nepriklausomybės Akto signataras. Sujungus visus sklypus susidarė 110,2 ha valda, ji buvo pavadinta Užugirio kiemu.

Dovanotasis sklypas tebuvo už kilometro nuo A. Smetonos gimtųjų namų ir visai prie pat vaikystėje pamėgto Lėno ežero. Gavus šią dovaną, prezidentui teko ir pačiam nemažai investuoti. Tik 1937-ųjų vasarą, pastačius gyvenamuosius rūmus, A. Smetona su šeima pirmą kartą vasarojo savo ūkyje.

Dovanoms – atskiras kambarėlis

Išradingumo ir dosnumo lietuviams tikrai netrūko. Vyriausybės nariai ir svarbiausių valstybinių institucijų vadovai, užsienio šalių atstovai, įvairios visuomeninės organizacijos, studentų korporacijos, pavieniai asmenys ir visuomeninių organizacijų atstovai, įvairių miestelių bendruomenių nariai rikiavosi prie prezidentūros su dovanomis.

Prezidentui buvo teikiami įvairaus dydžio gintaro gabalai, tautodailininkų sukurti medžio drožiniai, paveikslai, vazos, dėžutės ir kitokie suvenyrai. Dovanų A. Smetona gavo tiek daug ir tokių originalių, kad, praūžus jubiliejui, dovanoms eksponuoti prezidentūroje buvo įrengtas atskiras kambarėlis ir pavadintas Prezidentui dovanotų daiktų muziejumi.

Prabangias dovanas teikė valstybės institucijos ir visuomeninės organizacijos bei turtingiausios verslo įmonės. Lietuvos karininkai padovanojo prabangų albumą, kurio viršelis buvo papuoštas Gedimino stulpais, Vyčio Kryžiumi, Tautos vado inicialais, Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų herbais, Gedimino stulpai apjuosti sidabriniais laurų lapais. „Tilkos“ bendrovė padovanojo apie 20 kg brangaus šokolado, įpakuoto į didžiulę dėžę-futliarą su įrašu sidabrinėje plokštelėje „Jo Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui / ANTANUI SMETONAI / 6O – ties metų amžiaus proga“.

Originalumu nenusileido ir pirmojo lietuviško alaus bravoro savininkai broliai Šadauskai iš Mažeikių. Jie prezidentui padovanojo apie 10 l talpos alaus statinaitę, su iškalbingu įrašu sidabrinėje plokštelėje, įtaisytoje ant statinaitės priekinės dalies: „Jo Ekscelencijai Tautos Vadui Respublikos Prezidentui / Ponui Antanui Smetonai / Garbingas Vade / šešiasdešimt metų sukakties proga / sveikiname Tamsta Ekscelencija ir linkime / su didžiausiais norais, kad Tamstos vedamomis Vienybės / Gairėmis lietuviškoji idėja taip sustiprėtų, kad / lietuvis jaustųsi pilnas savanoris ne tik nepriklausomybės / iškovojime, bet taip pat būtų uolus karys lietuvių / ekonominiame išlaisvinime / Broliai Šadauskai / Pirmo lietuvių alaus bravoro savininkai / Mažeikiai 1934 – IX – 8 d.“

Vis dėlto šias brangias dovanas nustelbė patriotinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ sporto organizacijos surengta estafetė per Lietuvą, kuri savo mastu buvo pirmoji ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Estafetės dalyviai turėjo prezidentui į Kauną atnešti po saują žemės iš 11 Lietuvos pasienio vietovių: Skuodo, Laižuvos, Žagarės, Naujojo Radviliškio, Pasubačiaus, Smėlinės, Skirmuntiškės, Merkinės, Kapčiamiesčio, Kybartų ir Palangos.

Visų šakų estafetės ilgis sudarė 2 129 km, dalyvavo 1 tūkst. 64 sportininkai – jie bėgo distanciją po 2 km ir perduodavo vienas kitam žemių saują, subertą į drobinį maišelį. Estafetė prasidėjo 1934 m. rugsėjo 8 d., o Kauną bėgikai pasiekė rugsėjo 9-osios vakare. Visuomenė su dideliu susidomėjimu stebėjo bėgimą visose maršruto atkarpose. Pirmoji žemės sauja iš Klaipėdos Kauną pasiekė 17.30 val., paskutinioji iš Kybartų – 18.55 val. Žemės saujelės, simbolizavusios viso krašto prisirišimą prie Tautos vado, buvo subertos į Jono Prapuolenio specialiai pagamintą dėžutę, ji buvo įteikta prezidentui.

Galime įsitikinti, kad tautos žemė, anuomet supilta į medines dėžutes, puikiai išsilaikė praėjus daugiau nei 80 metų nuo jubiliejaus. Plačiau apie prezidento jubiliejų sužinoti ir šias dovanas galima išvysti Istorinėje Prezidentūroje Kaune veikiančioje parodoje „Prioritetų pasjansas: valstybės ir tautos šventės Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918-1940 m.)“.