Nesidomėjimas Lenkija stebina dvigubai, nes Lenkijoje po A. Dudos ir „Teisė ir teisingumas“ partijos atėjimo į valdžią vyksta nerimą keliančių procesų.
A. Duda per pirmuosius kadencijos metus net nepabandė išlįsti iš partijos lyderio Jaroslawo Kaczynskio, kuris formaliai neužima jokių aukštų postų valstybėje, šešėlio. Prezidentas klusniai vykdė visus jo nurodymus. Darė viską, kad palaužtų konstitucinį tribunolą, neprieštaravo prieš raganų medžioklę, kai ujami net buvę Varšuvos sukilimo dalyviai.
O juk tai, kas su demokratija darosi Lenkijoje, yra svarbu visai Europai ir NATO, taigi svarbu ir Lietuvai. Tačiau Turkijai, kurioje kai kurie procesai yra net labai panašūs į Lenkijos, bet kuri yra gerokai toliau nuo Lietuvos, tiek mūsų politikai, tiek žiniasklaida skiria gerokai didesnį dėmesį nei artimiausiai ir svarbiausiai savo kaimynei Lenkijai.
Kita vertus, panašu, kad ir Lenkijai taip pat Lietuva tapo neįdomi. Štai per pirmuosius savo valdymo metus A. Duda net surengė 30 užsienio vizitų, aplankė 19 užsienio šalių, tarp jų – ir Estiją, bet nė karto nebuvo Lietuvoje.
Kitaip sakant, A. Duda yra pirmasis Lenkijos prezidentas, kuris po istorinės Lietuvos ir Lenkijos sutarties pasirašymo valdant Algirdui Brazauskui ir Lechui Walęsai, per pirmuosius valdymo metus taip ir neatvyko į Vilnių. Tačiau Lenkijos spauda, apžvelgdama pirmuosius A. Dudos prezidentavimo metus, į šį faktą net neatkreipė dėmesio. Dar prieš kelerius metus tai būtų sunkiai įsivaizduojama.
Savo ruožtu, jei ne NATO viršūnių susitikimas, kuris lygiai prieš mėnesį įvyko Varšuvoje, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat nebūtų nė akimirkai susitikusi su Lenkijos prezidentu.
Įspūdis toks, kad faktas, jog Lenkijai mes tapome visiškai neįdomia valstybe, netgi džiugina Daukanto aikštę, nes neteko girdėti, kad prezidentė pati būtų ieškojusi kontaktų su kolega iš Lenkijos. Panašu, kad tokia padėtis, kai Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra įšalę kaip niekada, D. Grybauskaitę visiškai tenkina.
Kokie Lietuvos santykiai su Lenkija yra dabar? Kartais tai vienoje, tai kitoje vietoje susikerta abiejų šalių užsienio reikalų ministrų keliai, šiek tiek aktyviau, bet tik dėl bendrų NATO pratybų ir darbų, bendradarbiauja kariškiai.
Tačiau jei dabartinius santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos reikėtų apibrėžti vienu sakiniu, turėtume pasakyti, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra maždaug tokie pat, kokie buvo po 1938 m. ultimatumo. Diplomatiniai santykiai užmegzti, paštas ir kitoks susisiekimas tarp dviejų kaimyninių šalių veikia, bet tik tiek.
Prezidentai ir premjerai nesusitinka ir nesikalba net telefonu. Seimų santykių nėra, jų nepalaiko ne tik daugumos partijos, bet ir opozicija. Vienintelis skirtumas, palyginti su 1938 metais, yra tas, kad Vilnius tada priklausė Lenkijai, o dabar Lietuvai.
Tenka pripažinti, kad prie tarpvalstybinių santykių atšalimo labiausiai prisidėjo Lietuva, pradedant prezidente D. Grybauskaite ir baigiant Lietuvos Seimu. Per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos politikai neįstengė išspręsti nė vieno lenkų mažumai rūpimo klausimo, net tų, kurie nieko nekainavo, kaip antai lenkų vardų ir pavardžių rašybos, tik komplikavo juos.
Toks neveiklumas didelę dalį Lietuvos lenkų stumia ne tik į Valdemaro Tomaševskio, bet, kaip rodo naujausios apklausos, ir į Rusijos propagandos glėbį.
Tačiau ar nors viena Seimo rinkimuose dalyvaujanti partija nors kartą užsiminė, kad Lietuvos santykiai su Lenkija yra nenormaliai įšaldyti, ir juos būtina atitirpdyti, nes tai – vienas svarbiausių Lietuvos nacionalinių interesų? Tik spengianti tyla.