Ieškojo kruvinojo Napoleono lobio: dar yra viena vieta, kur gali slypėti atsakymas

Napoleono armijos atsitraukimą per Lietuvą 1812 metais iki šiol mena gausybė legendų, pasakojančių apie didelį ir vertingą lobį, užkastą kažkur Lietuvoje. „Istorijos detektyvai“ nusprendė tų vietų paieškoti.

Buvo 1812 metų gruodis. Lietuvą apgaubė šalta žiema. Žmonės dirbo savo įprastus darbus, tačiau ramybė buvo sudrumsta. Į Lietuvą pradėjo plūsti sušalę, alkani ir išsekę Napoleono armijos kariai. Juos persekiojo kazokai. O dar vasarą jie išdidžiai žygiavo per Lietuvą tiesiai į Maskvą. Nepasisekė Napoleonui ir jo kariams. Tačiau jie turėjo milžinišką lobį – tai ir Rusijoje prisigrobtos brangenybės ir armijos iždas. Ir jis dingo kažkur Lietuvoje. Tačiau kur?

Lietuvoje yra gausybė legendų, kuriose pasakojama apie tai, kad Napoleono lobis užkastas kokiame nors piliakalnyje ar pilkapiuose. Įdomu dar ir tai, kad tos legendos paplitusios ir tose vietose, kur jokia Napoleono armija nėjo. Ką tai rodo? Ogi tai, kad pasakojimai apie Napoleono turtus to meto Lietuvoje buvo labai labai paplitę ir populiarūs. O ką sako istoriniai faktai?

Panerių kalnas

Šią vietą kelionės pradžioje pasirinkome neatsitiktinai. Šios vietos nežino ir daugelis vilniečių. O be reikalo, nes čia yra išlikęs senasis kelias, kuris mus nukelia į 1812 metų gruodžio mėnesio įvykius. Šiuo keliu bandė trauktis Napoleono armija iš Vilniaus į Kauną.

Štai kaip tai prisimena vienas to meto liudininkų: „Pati atsidariusi iždo dėžė buvo tarsi signalas. Visi puolė prie vežimų su tomis dėžėmis, laužė jas ir traukė vertingiausius dalykus. Ariergardo kariai, žygiuodami pro šią sumaištį, metė ginklus, puolė prie grobio ir su tokiu įkarščiu rausėsi, kad nebegirdėjo aplink zvimbiančių kulkų, nei juos persekiojančių kazokų laukinio riksmo. Sakoma, kad ir tie kazokai nepastebėti įsimaišė tarp jų. Kurį laiką prancūzai ir totoriai – draugai ir priešai – susivienijo, paklusdami tam pačiam godumo instinktui. Buvo galima pamatyti, kaip rusai ir prancūzai, pamiršę apie karą, kartu tuština tą pačią iždo dėžę. Šitaip dingo 10 000 000 aukso ir sidabro monetų.”

Tiesa, į šio turto dalybas įsijungė ir vilniečiai. Ir nebūtinai pačiu garbingiausiu būdu: „Vilniaus miesto gyventojai, tiesiai šviesiai pasakykime, užmušinėjo prancūzų karius, juos nuodijo. Jeigu netikite, paskaitykite Napoleono karių atsiminimus, - visur rašoma, kaip žiauriai Vilniaus gyventojai elgėsi su jais. Dėl ko? Dėl to, kad pas juos buvo pinigai, daug brangenybių. Tikslas buvo atimti”, -pasakojo Virginijui Savukynui Kauno karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas.

Ar lobis liko Kaune?

1812 metų gruodžio mėnesį Kauno Rotušės aikštė buvo pilna Napoleono armijos karių, vieni sėdėjo prie laužų, bandydami sušilti, o kiti jau amžiams buvo atšalę. Dar kiti bandė suieškoti maisto pas miestiečius. O maža grupelė rūpinosi Napoleono lobiu.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikas Arvydas Pociūnas teigia istoriniuose šaltiniuose aptikęs liudijimų, kad lobis buvo iškrautas Kauno Rotušės aikštėje, o jį saugojo 150 prancūzų karių. Tačiau net tokia apsauga neužtikrino lobio saugumo ir kai kurie sugebėję praeiti pro apsaugą bei nugvelbti dalį turtų. O stengtis, turbūt, buvo verta, nes lobio vertė tuo metu buvo didžiulė ir sudarė iš viso apie 150 milijonų frankų.

Tačiau Kaune kariuomenė neužsibuvo. Čia juos ėmė puldinėti vis didesnį turto alkį jaučiantys kazokų būriai. Reikėjo trauktis, ir tam buvo pasirinkta ne ką mažesnė gamtinė kliūtis – Aleksoto kalnas. Nusilpusi kariuomenė turėjo ir gintis nuo puolančiųjų, ir tuo pačiu saugoti turto likučius.

Žinoma, kad dalį turtų pasigrobė plėšikai ir turbūt vietiniai. Ar čia galėjo būti užkastas lobis? Galbūt, tačiau aiškesnių liudijimų su tikslia nurodyta vieta istorikams rasti nepavyko. Dalis 1812 metų gruodžio mėnesį išmėtytų turtų galėjo likti čia. Tačiau daugiau legendų pateikia kita vieta, į kurią ir nukeliavome.

Radinys

Didžiausios legendos apie lobio egzistavimą susijusios su kita vieta. Konkrečiai – su Rambyno kalnu, esančiu vakarinėje Lietuvos dalyje, netoli buvusios sienos su Vokietija. Rambyno kalnas kaip galima lobio vieta vėl prisiminta 1930 metais, kuomet neva buvo rastas žemėlapis, nurodantis tikslią lobio vietą.

Žemėlapis neva atspindi atsitraukiančios Napoleono kariuomenės judėjimą ir jame detaliai nupasakota lobio paslėpimo vieta. Nurodyti orientyrai priminė puikiai parašytą nuotykių romaną. Paminėti ir bažnyčių bokštai, ąžuolai, kapinės, kurie turėjo tiksliai nusakyti kur paslėpti turtai. Ne ką mažiau fantastiškai atrodo ir žemėlapio atsiradimo vieta. Popieriaus lapas buvo slepiamas... kamino dūmtraukyje.

Rambyno regioninio parko vyr. specialistė Giedrė Skipitienė prisimena dar ir kitą pasakojimą, kuris nukelia į dešimtmečiu ankstesnius laikus: „Lietuviai paleido tokį gandą, kad dar 1920 metais prancūzai atplaukė iš Klaipėdos laivais, kai šie Klaipėdos kraštą administravo. Laivai buvo gražūs, su burėmis, sustojo prie kapinių, kuriose paslėptas lobis. Išsikasė kažką, sunešė dėžėmis ir išplaukė.“

Tačiau ir šie pasakojimai tik dar viena legenda. Rimtos ekspedicijos prasidėjo gerokai vėliau – XX a. antroje pusėje.

Sovietai ieško Napoleono lobio

Viskas vėl prasidėjo vieną 1974 metų vasaros dieną, kai iš Maskvos buvo paskambinta į tuometinę LTSR vidaus reikalų ministeriją: buvo pasakyta, kad gauta duomenų, jog Napoleono lobis paslėptas tuometiniame Šilutės rajone, Rambyno kalno teritorijoje. Ir duotas nurodymas: nedelsiant jį surasti.

Kliūtis, su kuria susidūrė sovietų „archeologai“ buvo ta, jog senuose žemėlapiuose minimų orientyrų nebebuvo išlikę – nukirsti trys ąžuolai, nebuvo iki galo žinoma, kokios kapinaitės turimos omenyje. Tačiau laiku ir vietoje ryšius su Lietuva užmezgė ieškojimus dar tarpukariu vykdęs Karlas Lipkė, kuris su savo sūnumi buvo pakviestas prisijungti prie ekspedicijos. Sovietiniai įstatymai už pagalbą vokiečiams garantavo ketvirtadalį rasto lobio.

Ne viskas klostėsi pagal planą. Vos atvykęs į Lietuvą Karlas Lipkė netikėtai mirė. Susidorojimas ar atsitiktinumas? Istorija tai nutyli. Paieškos būtų atsidūrusios aklavietėje, jei ne itin detaliai tėvo pasakojimus prisiminęs velionio sūnus, kuris ir parodęs galimą turtų užkasimo vietą. Deja, ir šis po tėvo laidotuvių dingo iš akiračio, o lobio paieškas pagal pateiktas detales ėmė vykdyti sovietai.

Įvykių liudininkas Petras Čiočys 1987 metais publikuotame straipsnyje teigia, kad paieškos vyko sklandžiai. Giluminių gręžimų metu buvo aptikti tam tikri įrodymai, kad toje vietoje kažko esama, tačiau iškasus galimą radimvietę buvo nusivilta ir žadėtųjų turtų nerasta. Arba bent jau taip teigia kai kurie įvykių liudininkai.

Tuo metu studente buvusi Giedrė Skipitienė prisimena, kad kariuomenė kalno prieigas saugojo net keturių kilometrų spinduliu, o kasinėjimuose dirbę darbuotojai vėliau apie archeologinę misiją kalbėti nebuvo linkę. Keistai pasibaigusi operacija iki šiol paliko daugybę neatsakytų klausimų

Kelionė kariuomenės maršrutu

Legenda vėl buvo prisiminta, o tai gana skaudžiai atsiliepė vietoms, kurios siejamos su lobio egzistavimu: kasinėtos kapinės, šventu laikytas kalnas ir kiti aplink esantys objektai. Pasakojimuose lobis gyvas ir šiandien, o bet koks neatsargus juokelis iki šiol sukelia gana audringas reakcijas. Toks spaudoje pasirodė 2001 metų balandžio 1 dieną dėl kurio G. Skipitienei iki šiol kliūva įtarimų dėl neva pasisavinto lobio.

Napoleono lobis – tikriausiai viena iš labiausiai mūsų vaizduotę audrinančių paslapčių. Apie jį pasakoja seni žmonės – visoje Lietuvoje yra žinomos legendos, kad pilkapiuose arba piliakalniuose užkasti Napoleono armijos pinigai. Tie pasakojimai gyvi netgi tose vietose, kuriomis jokia Napoleono armija nėjo. Dėmesio vertas ne tik Rambyno kalnas. Kaip teigia muziejininkas Arvydas Pociūnas, dėmesio vertas visas Napoleono kariuomenės atsitraukimo maršrutas.

Kelionių ciklą po netikėtas Lietuvos vietas tęsianti „Istorijos detektyvų“ komanda pateikia keletą vietų, kuriose Napoleono lobio turbūt nerasite, tačiau pasigrožėsite įstabiais ir netikėtais vaizdai. O galbūt, fantazijos pagalba, įsivaizduosite ir tai, su kokiais sunkumais čia susidūrė pražygiuojanti sumušta ir galingiausia laikyta kariauna. Siūlome aplankyti šias vietas:

Panerių kalnas. Vilniaus miesto periferijoje, Titnago gatvės pradžioje, kairėje kelio pusėje rasite lentelę, kuri byloja apie čia esantį senąjį kelią jungusį Kauną ir Vilnių. Iki šiol modernizacijos nepaveiktas ir akmenimis grįstas kelias lemtingą 1812 metų žiemą tapo neįveikiama kliūtimi sumuštai kariuomenei. Manoma, kad čia palaužta kariuomenė galėjo atsikratyti didele dalimi savo krovinio.

Kauno Rotušės aikštė. Kauno miesto simbolis ir pagrindinė miesto aikštė taip pat susijusi su Napoleono atsitraukimu. Čia 1812 metų gruodžio 13 dieną buvo susirinkusi kariuomenė. Anot dienoraščiuose rastos informacijos, visas turtas buvo perkrautas ir dalis jo, be abejo, galėjo likti Kaune. Žinoma ir tai, kad Kaune kariuomenę užpuldinėjo aršiai į turtus nusiteikę kazokų būriai.

Aleksoto kalnas. Ne paslaptis, jog nuo Aleksoto kalno atsiveria nuostabi Kauno panorama. Šiandien kalną nesunku įveikti funikulieriaus pagalba, tačiau 1812 metų gruodžio mėnesį ir ši kalva tapo beveik pražūtinga atsitraukiančiai kariuomenei. Muziejininko Arvydo Pociūno teigimu, būtent besikeliančius į Aleksoto kalną Napoleono karius ėmė puldinėti kur kas gausesnės kazokų pajėgos. Patyrinėję atidžiau rasite ir XIX a. pradžios kelio liekanas.

Rambyno kalnas. Netoli Bitėnų kaimo esantį kalną Napoleono kariuomenė tikrai lankė – tam įrodymų netrūksta. Ieškoti lobio jokiu būdu nerekomenduojame, o tai draudžia ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau siūlome pasigrožėti atsiveriančiais vaizdais bei pasimėgauti gamtos teikiamais malonumais.

Na, o pabaigai. Yra toks ežeras Vilniaus rajone, kurį savo žemėlapyje kaip galimą lobio paskandinimo vietą nurodė kapitonas Žanas Rošas Kuanjė. Apie vietą jis rašė šitaip: „Tuo sunkiu metu mane pasiuntė pas generolą, atsakingą už Maskvos trofėjų gabenimą. Gavau nurodymą sumesti juos į ežerą kelio dešinėje.“ Galbūt teisingai lokalizuotas ežeras ir profesionali naro įranga gali tapti raktu į didelius turtus!