Moteris teigia, kad garbingo amžiaus sulaukusi yra priversta rinktis emigrantės dalią ir labai bauginančią nežinią svetimame krašte, nes gimtojoje šalyje vien iš pensijos pragyventi nebeišgali. Nusivylusi kėdainietė teigia, kad jai gėda gyventi tokioje Lietuvoje.
Man – gėda!
„Šiuo metu jau ketvirti metai esu pensininkė. Dirbau pedagoginį darbą 42 metus, tačiau mano pensija yra tik 250 eurų. Čia jau po padidinimo. Nesuprantu, kodėl darbo stažą imta skaičiuoti nuo 1984 metų. Kam tie sovietiniai metai? Juk galėjo apskaičiuoti pagal paskutinius 10 metų ir tiek.
Bet, pasirodo, tokie įstatymai... O jie tik kenkia žmogui“, – su liūdesiu, nusivylimu ir pykčiu konstatavo garbaus amžiaus sulaukusi moteris.
Litais – užtekdavo
Moteris sako, kad tuo metu, kai pensijos gaudavo 800 litų, pinigų pragyventi pakakdavo. O pasikeitus valiutai ir atsiradus eurams – ne. Ji sako, kad dabar sumokėjus visus mokesčius ir nusipirkus būtinų vaistų jai lieka tik 120 eurų per mėnesį.
„Tiek pinigų lieka maistui visam mėnesiui. Į parduotuvę einu tik tada, kai ten vyksta įvairios akcijos, o prekes perku tik tas, kurioms yra taikomos nuolaidos“, – pabrėžia 42 metus pedagoge dirbusi L. Ž.
Nesėdėjo rankų sudėjusi
Moteris, sulaukusi garbingo amžiaus ir išėjusi į pensiją, nesėdėjo rankų sudėjusi. Ji ėmė ieškoti darbo. Ėjo į įvairias ugdymo įstaigas, tačiau atsakymą visur išgirsdavo tik vieną – vietų nėra. Arba – pensininkų nepriimame.
Galiausiai moteris padarė išvadą, jog pensininkas Lietuvoje niekam nereikalingas.
Situacija – sudėtinga
„Po to, kai „Sodra“ paskyrė pensiją, dar 8 mėnesius dirbau, tačiau netekus darbo, „Sodra“ atsisako perskaičiuoti man pensiją, nes iki metų trūksta dar kelių mėnesių. Tai kaip ir kur man tuos keturis mėnesius dirbti, jei niekas pensininkės į darbą nepriima?“ – retoriškai klausia senjorė.
Kai moteris suprato, kad vien iš pensijos pragyventi bus neįmanoma, ėmėsi įvairios veiklos, galinčios uždirbti bent šiek tiek pajamų. Kurį laiką ji darydavo įvairius rankdarbius, kuriais prekiaudavo mugėse, ir taip bent šiek tiek prisidurdavo prie pensijos. Taip pat augino sodinukus, daržoves, užsiėmė kita veikla.
Ar ori senatvė?
„Gyvenimas bėga toliau... Ir vis dažniau savęs paklausiu: ar tai ori senatvė? Ar senatvė gali būti ori už 250 eurų? Man gėda, kad gyvenu tokioje Lietuvoje. Netrukus emigruosiu į užsienį, gal bus lengviau, nes ten – mano vaikų namai. Bet baisu, kad žiloje senatvėje reiks galvą glausti svečioje šalyje. Ar tam visą gyvenimą dirbau, kad senatvę nugyvenčiau kaip emigrantė? Bet ši išeitis tikriausiai geresnė nei likus Lietuvoje gyventi galo su galu nesuduriant, kaip paskutiniam ubagui...“ – atsidusdama pokalbį baigia moteris.